Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana: „Malonu kitiems daryti gera“

Lietuvoje XIX a. vyko ne tik tautinis, bet ir kultūrinis atgimimas. Tačiau tik pačioje amžiaus pabaigoje ir XX a. pradžioje prasidėjo moterų išsilaisvinimas. Moterys, iki tol buvusios namų aplinkoje, į visuomenę ir jos kultūrą išėjo kultūros vyrų paskatintos. Povilas Višinskis atvedė į literatūrą ne tik Žemaitę, bet ir Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Visoms šioms bajoraitėms reikėjo kultūringo vyro paramos, įtraukiančios jas į kultūrinį visuomenės gyvenimą. Šiemet minime 135-ąsias M.Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos gimimo metines. Jos dvasios šviesa šviečia mums ir šiandien.
Sename dvare

M.Pečkauskaitei nereikėjo atsiversti į lietuvybę – ji iš karto įsijautė į tautinį atgimimą. Ji rašė: „Argi galiu pasakyti, ranką prie krūtinės pridėjus, kad esu lenkė aš, kurios tėvai ir bočiai Lietuvoje gimę ir mirę, kuri taip myliu Lietuvos žmones, Lietuvos dainas, kalbą, girias ir laukus“.

M.Pečkauskaitė gimė 1877 m. kovo 8 d. Medingėnų dvare (dabar Plungės r., Žlibinų apyl.), savo motinos Stanislavos Šiukštaitės tėviškėje. Išmoko skaityti 5-erių. Iki dešimties metų Marija augo Labūnavos dvare (dabar Kelmės r., Kolainių apyl.). Jos tėvai Stanislava ir Anupras Pečkauskai buvo apsišvietę dvarininkai. Išsinuomoję Užvenčio dvarą, Pečkauskai gyveno pasiturimai: samdė vaikams namų mokytojus, turėjo tarnų, dažnai svečiavosi ir priiminėjo svečius, turėjo nemažą biblioteką, prenumeravo laikraščius ir žurnalus. Abu tėvai buvo muzikalūs, ugdė ir vaikų pomėgį muzikuoti. Marija išmoko neblogai skambinti fortepijonu. Mergaitė augo ne viena, turėjo seserį ir du brolius, tačiau jie anksti mirė. Abi dukteris tėvai lavino daugiau dėl dvarininkų savigarbos, nesitikėdami, kad mokslai bus jų pragyvenimo šaltinis. Gal pati Marija ir turėjo didesnių ambicijų. Pagal bajoriško luomo papročius Marija turėjo ištekėti ir gyventi vyro globojama. O tai jos nė kiek neviliojo. 1891 m. įvyko lemtingas susitikimas su P.Višinskiu. Jis Mariją pastūmėjo sąmoningo patriotizmo link.

Netikėta pažintis ir meilė

1894 m. vėlų rudenį į Užventį, kur tada gyveno Marijos šeima, atvyko jaunas kunigas Kazimieras Bukantas. Pečkauskų ir Bukantų šeimos seniai buvo pažįstamos. Atvykus kunigui į Užventį bičiulystė buvo atnaujinta. Marijai ji buvo lemtinga. Pamilusi kunigą, ji savo meilę išsaugojo iki gyvenimo pabaigos.

Paskatinta bičiulio P.Višinskio M.Pečkauskaitė nuo 1896 m. Lietuvos periodikoje, daugiausia katalikiškoje, pradėjo spausdinti apsakymus – įvarius kaimo gyvenimo vaizdelius, kuriuose buvo aukštinami kilnieji žmogaus dvasiniai pradai, smerkiamos moralinės ydos. Jos apsakymų ir apysakų herojai globoja našlaičius, lanko ligonius, stengiasi mylėti žmones ne žodžiais, o darbais. Aukštino veiklius, ištvermingus, sumanius, kitiems padedančius ir pasiaukojančius personažus.

M.Pečkauskaitės mokslai

Mokėsi Peterburgo Šv.Kotrynos gimnazijoje, tačiau neilgai, tik pusę metų. 1896 m. išvyko į Varšuvą mokytis bitininkystės kursuose. Šios žinios vėliau pravertė ūkyje Židikuose. Po dvejų metų mirė tėvas, šeima liko be pragyvenimo lėšų. Labūnavos dvaras buvo praskolintas, įkeistas bankui. Nepraktiškai Marijai teko ieškoti naujos išeities.

Paskatinta ir padrąsinta P.Višinskio gavo katalikų draugijos „Motinėlė“ stipendiją ir 1905 m. išvyko studijuoti į Šveicariją. Norėjo pasiruošti literatūros darbui. Ciuricho universitete tris semestrus klausė pedagogikos, psichologijos ir literatūros, mokėsi prancūzų ir vokiečių kalbų. Universitete profesoriavo F.Forsteris, jo įtakoje galutinai susiformavo M.Pečkauskaitės pažiūros. Praleidusi dar vieną semestrą Friburgo universitete, parvyko į Lietuvą pasiryžusi dirbti ir kurti. Grįžusi vadovavo kunigo A.Miliuko finansuojamam knygynui Vilniuje, bet, kaip pati rašė, „tai buvo baisiai klaidingas žygis“ – verslas neatitiko Marijos prigimties ir interesų. Knygyną uždarė 1909 m. Tais pačiais metais, išlaikius mokytojos egzaminus, buvo pakviesta dirbti į Marijampolės „Žiburio“ mergaičių progimnaziją. Dėstė lietuvių kalbą, buvo faktinė mokyklos vedėja. Visa siela pasinėrė į pedagogiką. F.Forsterio pažiūrų sistemą ji stengėsi įgyvendinti auklėdama mergaites.

Pradėtą darbą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Progimnazijai evakavusis į Voronežą, Marija sugrįžo į Židikus. Ten persikėlė serganti motina, globojama sesers Sofijos ir kunigo K.Bukanto. 1915 m. motina mirė. Marija iki gyvenimo pabaigos liko gyventi Židikuose. Čia ji rengė spaudai savo „Raštus“, itin daug laiko bei jėgų skyrė labdarai, blaivybės judėjimo organizavimui, miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų švietimui, kultūrinei veiklai.

Paskutinė gyvenimo stotelė

Globojama ir materialiai remiama kunigo K.Bukanto, Marija pasinėrė į literatūros darbą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais vėl sugrįžo prie didžiosios meilės – pedagogikos. Sunkiai sirgdama ji dar stengėsi praskaidrinti savo gyvenimą aktyvia filantropine ir šviečiamąja veikla. Dažnai būna gamtoje ir daug skaito. 1922 m. pasirodė didžiausias ir vertingiausias literatūros darbas – apysaka „Sename dvare“. Tai autobiografinio pobūdžio kūrinys, šeimos gyvenimo kronika. Senasis dvaras – tai rašytojos gimtinės lizdas, kurį išdraskė laiko viesulai. Anot Vinco Mykolaičio-Putino, „visa apysaka apie seną dvarą yra tarsi ne vien jos, bet ir visos mūsų mirštančios bajorijos gulbės giesmė“.

Savo pedagoginius principus: žmogų galima įtikinti, perauklėti, kad jis pats suprastų, kas negera, ir, blogio atsisakęs, sieks gėrio – įtvirtino pedagoginės publicistikos kūriniuose. 1926 m. išleido knygą motinoms „Motina auklėtoja“. Joje teigiama, kad auklėjant jauną žmogų ir formuojant jo charakterį lemiamos reikšmės turi šeima, ypač motina.

„Rimties valandėlė“ (1928 m.) skirta jaunoms mergaitėms. Mokoma švelnumo, pasiaukojimo dvasios, pagarbos kiekvienam žmogui. Dievas, žmogus ir visuomenė – tai tas laukas, kuriame žmogus turi atlikti savęs auklėjimo darbą.

Jau po Antrojo pasaulinio karo išleistuose pedagoginiuose etiuduose „Mergaitės kelias“ subtiliai ir įtaigiai propaguojami krikščioniškos doros bei charakterio principai, aukštinamas grožis, taurumas, artimo meilė ir dvasios tobulumas.

1928 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas M.Pečkauskaitei už pedagoginius tyrinėjimus suteikė Filosofijos garbės daktarės laipsnį, o 50-mečio proga rašytoja apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. Nepriklausomybės metais M.Pečkauskaitė buvo viena iš tų Lietuvos rašytojų, kuri dar gyva sulaukė savo „Raštų“ leidimo. 1928 m. „Žinija“ išleido 6 jos „Raštų“ tomus: keturi skirti literatūrai, du pedagogikai. Septintasis tomas išleistas 1929 m.

Sunkiai ligai progresuojant, M.Pečkauskaitė šešias savaites išgulėjo didelių skausmų kamuojama Kauno karo ligoninėje.

M.Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana mirė 1930 m. liepos 24 d. (sulaukusi 54 metų). Jos laidotuvių mišioms vadovavo rašytojas kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas. Palaidota Židikų kapinėse. Rašytojos palaikai ilsisi mūrinėje koplyčioje, pastatytoje 1940-1941 m.

Sovietmečiu rašytoja buvo gerokai primiršta dėl religinių pažiūrų, kad savo kūriniuose aukštino žmogų ir nejuodino praeities gyvenimo. Jos raštuose su žiburiu nerasime klasių kovos ir kovos prieš religiją. Tik 1969 m. pasirodė jos grožinės literatūros dvitomis. Pedagoginiai raštai nebuvo išleisti, nes juose neparodomas „buržuazinės Lietuvos“ nesirūpinimas liaudies švietimu. Šiandien rašytoja ir pedagogė savo krikščioniška meile žmogui liudija skleidžiamą dvasinę šviesą ir šilumą, kurios mums vis dar trūksta.
                                                                                                          Birutė Brazauskienė

Šaltinis čia