Marijai Gimbutienei – 95

Marija Gimbutienė (1921–1994) – iškiliausia, pasaulinį pripažinimą pelniusi lietuvė mokslininkė – sukūrė savitą mokslo sritį ir atrado bei aprašė iki tol neištirtą Senosios Europos civilizaciją. Jos mokslinės idėjos, pasak Sigito Gedos, stipriai veikė XX a. antrosios pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir lietuvių poeziją. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitose pasaulio šalyse Gimbutienės darbais rėmėsi visuomeniniai ir politiniai judėjimai. Kalifornijos universitete (Los Andžele) mokslininkės skaitytas paskaitas lankė garsūs Holivudo aktoriai, amerikiečių žurnalistai, politikai.

Marija Birutė Alseikaitė-Gimbutienė gimė Vilniuje, užaugo iš valstiečių kilusioje inteligentų šeimoje, brendo Vilniaus lietuviškoje kultūroje, mokslinio darbo pagrindus įgijo Kauno ir Vilniaus universitetuose. Pasak jos, Lietuva, Vilnius, vaikystė buvo tas gyvybės vanduo, iš kurio nuolat sėmėsi stiprybės eidama savarankišku mokslininkės keliu. Kaip ir jos bičiulis Česlovas Milošas (Czesław Miłosz), Marija vadino Vilnių svarbiausiu savo gyvenimo miestu. Jos teigimu, „patys brangiausi metai“ prabėgo tarp barokinių Vilniaus bažnyčių, Vilniaus priemiesčių gamtos apsuptyje, namuose Vilniuje, kur nuolat dainuotos lietuviškos dainos.
Už vaikystėje patirtą nepaprastą meilę ir laisvo, savarankiško gyvenimo pamokas Marija buvo dėkinga savo tėvams ir artimiesiems. Jos „pasaulėžiūros vadovas“ buvo tėvas Danielius Alseika – Žemaitijos valstiečių sūnus, Tartu universitete išsilavinimą įgijęs gydytojas, Lietuvos istorijos tyrinėtojas, tautinio atgimimo sąjūdžio dalyvis, Didžiojo Vilniaus Seimo ir Lietuvos Tarybos narys, Vinco Kudirkos, Jono Biliūno tradicijas tęsęs demokratas, romantikas, Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas, rūpinęsis lietuvybės išsaugojimu Lenkijos užimtoje Lietuvos sostinėje. Motina Veronika Janulaitytė-Alseikienė buvo kilusi iš Aukštaitijos valstiečių, iš lietuvių kultūrai daug nusipelniusios Janulaičių giminės: jos brolis Augustinas – žinomas Lietuvos istorikas, sesuo Julija – rašytojo Jono Biliūno žmona. Marijos motina buvo pirmoji lietuvė moteris mokslininkė, apgynusi disertaciją Vakarų Europoje: 1908-aisiais Berlyno universitete ji įgijo medicinos mokslų daktarės laipsnį, tačiau atsisakė profesorių kvietimo tęsti mokslinę karjerą Vokietijoje ir grįžo į Lietuvą dirbti akių gydytoja.
Marijos tėvai po Rusijos revoliucijos Vilniuje atidarė pirmąją lietuvių ligoninę ir joje dirbo. Artimi Alseikų šeimos bičiuliai buvo Jonas Basanavičius, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, filosofas Vydūnas, lankydavęsi jų namuose ir bendravę su mažąja Marija. Ypatingas dvasinis ryšys Mariją siejo su teta Julija, Jono Biliūno žmona, ir šios dukterimi Meile. Vyresnę pusseserę Meilę Matjošaitytę (vėliau Lukšienę) ji visą gyvenimą laikė savo „svarbiausia auklėtoja“. Būtent tėvai, artimieji ir jų draugai, stiprios ir savarankiškos asmenybės, pasak Marijos, jai „įkvėpė meilę praeičiai, liaudies kūrybai ir menui“, brandino savarankiškumą.
1930-aisiais Marija įstojo į garsiąją Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Čia mokėsi metus. Nusprendusi, kad Lenkijos užimtame Vilniuje jos „vaikams ateities nėra“, Veronika Alseikienė su dukterimi ir sūnumi Vytautu 1931 m. persikelia gyventi į Kauną, o Marijos tėvas lieka dirbti Vilniuje. Marija mokosi „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, kur jai lietuvių literatūrą dėsto Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, būsimasis Laikinosios Lietuvos Vyriausybės vadovas. Ji lanko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio sesers Jadvygos Čiurlionytės fortepijono pamokas. Pasineria į pasaulinės skautų sąjungos veiklą. Tačiau Kaune jaučiasi svetima.
1936 m., apsišvitinęs rentgeno spinduliais, netikėtai miršta tėvas. Patirtas smūgis pakeitė Marijos gyvenimą iš pagrindų: paskatino savarankiškai mąstyti, pakeitė pažiūras. Vėliau ji prisipažino: dėl jaunystėje patirtos tėvo netekties turbūt „pasidariau archeologė“ – „man tas klausimas baisiai rūpėjo – kas po mirties“. Savo mokslinius darbus ji ir pradėjo nuo senųjų laidojimo papročių, sielos ir mirties klausimų tyrinėjimo.
1938-aisiais Marija pradeda studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, tautotyrą ir etnologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. 1940 m., fakultetui persikėlus į Vilnių, pasirenka archeologijos studijas. Du profesoriai – kalbininkas Antanas Salys ir archeologas Jonas Puzinas – tampa jos didžiausiais autoritetais. Jau Lietuvoje Marija apsisprendžia eiti savitu, dar nepramintu mokslinių tyrimų keliu – jungti į vieną tyrimų sritį kalbotyrą, tautotyrą ir archeologiją.
1941 m. Marija išteka už žemaičių bajoro, architektūros istoriko Jurgio Gimbuto, po metų susilaukia dukters. 1942-aisiais apsigina diplominį darbą apie laidojimo papročius geležies amžiaus Lietuvoje. Senosios laidosenos tema pradeda rašyti disertaciją, bet lietuvių kalba jos pabaigti nespėja – 1944 m. su vyru ir dukrele bėga nuo artėjančios sovietų armijos ir pasitraukia į Vakarus. Gyvena Austrijoje, vėliau Vokietijoje. Čia, Tiubingeno universitete, nepaisydama pokario sunkumų, tęsia archeologijos, etnologijos ir religijų istorijos studijas. Jau vokiečių kalba baigia rašyti disertaciją, 1946-aisiais ją apgina, įgyja filosofijos daktarės laipsnį. Po metų Vokietijoje pagimdo antrąją dukterį.
1949 m. Gimbutų šeima persikelia gyventi į JAV, įsikuria Bostone, kur mokslų daktarei Marijai tenka imtis siuvėjos darbo fabrike, valytojos – viešbučiuose. Vėliau ji sutinka pusvelčiui dirbti Harvardo universitete – versti mokslinius tekstus iš Rytų Europos kalbų. 1953-iaisiais gimsta trečioji Marijos dukra. Gavusi paramą iš fondų, Gimbutienė anglų kalba parašo ir 1956 m. išleidžia knygą Rytų Europos priešistorė, o 1958-aisiais – studiją Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Ji ima dėstyti Stanfordo, vėliau – Harvardo universitete. Čia toliau tyrinėja senąjį baltų pasaulį, išleidžia knygą Baltai, kurioje pristato Vakarų visuomenėms menkai pažįstamą tuo metu okupuotų baltų tautų istoriją ir mitologiją. Anglų kalba išleistos Marijos knygos pasiekia ir Lietuvą, yra slapta verčiamos į lietuvių kalbą, vertimų nuorašai plinta tarp mokslo ir meno žmonių.
1963 m. Marija su dukterimis įsikuria Los Andželo – Angelų – mieste, pradeda dirbti Kalifornijos universitete, kur tampa profesore, ir netrukus sulaukia pasaulinio pripažinimo. Mokslininkės žvilgsnis nuo karingųjų indoeuropiečių vis labiau krypsta į dar ankstesnius Europos laikus – naująjį akmens amžių. Gavusi Amerikos fondų paramą, Gimbutienė 1967–1980 m. vasaromis rengia akmens amžiaus gyvenviečių kasinėjimų ekspedicijas buvusioje Jugoslavijoje, Graikijoje, Italijoje ir atranda nuostabių senojo meno paminklų. Ne sykį gyvendama skurdžiose, iš karvės mėšlo drėbtose valstiečių trobelėse greta jų iš po žemės atkasdavo puošnius senovės namus, šventyklas. Ji taip pat pervažiuoja Europos muziejų saugyklas ir peržiūri tūkstančius ten esančių archeologinių radinių. Senosios Europos tyrimams Gimbutienė ima naudoti pačios sukurtą naują metodą, kuris sujungia archeologiją, mitologiją, kalbotyrą, menotyrą. Praeities radinius ji ne tik aprašo, kaip yra pratę daryti archeologai, bet, pasitelkusi tautosakos, mitologijos duomenis, mėgina perskaityti jų simbolines reikšmes, atskleisti religinį turinį. Taip Marija pradeda naują mokslo sritį, kurią pavadina archeomitologija, – ji įsitikinusi, kad klasikinėse ir dabarties kultūrose yra išlikę senųjų civilizacijų ženklų, kuriuos reikia išmokti skaityti, kurių tyrimais verta papildyti archeologijos atradimus.
Naujo pobūdžio tyrimai Gimbutienei padeda įveikti moksle vyravusius stereotipus ir atrasti savitą civilizaciją, kuri gyvavo Europoje 7000–3500 m. pr. Kr., taigi dar iki indoeuropiečių atėjimo. Tai buvusi taiki klestinčių miestų ir kaimų, lygiateisių žmonių moteriškoji (matristinė) civilizacija, kurioje visuomeninis moters vaidmuo nebuvo užgniaužtas, kur branginta ir saugota žmogaus gyvybė. Šios civilizacijos žmonės vertęsi žemdirbyste, garbinę Didžiąją Deivę Motiną, kūrę nuostabius meno kūrinius. Marija atrastą civilizaciją pavadina Senąja Europa, arba Deivės civilizacija. Ją aprašo ir šiandienos pasauliui pristato keturiomis didelėmis knygomis: 1974 m. išeina Senosios Europos dievai ir deivės, 1989 m. – Deivės kalba, 1991 m. – Deivės civilizacija, o 1999 m., jau po mokslininkės mirties, – Gyvosios deivės. Pirmąsias tris angliškas knygas Marija sudėjo į vieną lietuvišką knygą, kuri, pavadinimu Senoji Europa, buvo išleista jau nepriklausomoje Lietuvoje.
Šiais darbais lietuvių mokslininkė kviečia permąstyti žmonijos istorinę raidą, nauju žvilgsniu pažvelgti į pasaulio praeitį ir ateities galimybes. Ji ragina keisti civilizacijos ir istorijos supratimą. Pasak Gimbutienės, šiandienos istorikai žiūri į praeitį per XX a. karų prizmę ir todėl sieja civilizuotą visuomenę su karingais protėviais, „vertina kariavimą kaip žmogiškumo požymį“. O tai esą neteisinga. Gimbutienės teigimu, „bet kurios civilizacijos galios pagrindas yra jos meninė kūryba ir nematerialios vertybės, kurios visuomenės narių gyvenimą daro prasmingą ir malonų“. Vyraujantis technologinės pažangos garbinimas, istorinės pažangos mitas, jos nuomone, negali žmonijai užtikrinti patikimos rytdienos: „pamažu imame suvokti, jog vadinamoji pažanga naikina gyvybės sąlygas žemėje“. Tuo metu Senosios Europos patirtis galinti suteikti dabarčiai reikalingos gyvenimo išminties, padėti mums „atgauti pusiausvyrą ir pagydyti neramų šių laikų pasaulį“.
Marijos knygos sulaukia pasaulinio pripažinimo: jai teikiamos prestižinės mokslo premijos ir laipsniai, ji kviečiama skaityti pranešimų ir paskaitų pasaulio mokslo centruose. Mokslininkės įžvalgos ir idėjos tampa svarbios ekologiniams sąjūdžiams ir moterų judėjimams. Kalifornijos universitete skaitomų paskaitų klausosi bei jos jaukius namus Los Andželo priemiestyje Topangoje lanko žurnalistai ir garsūs menininkai. Marijai sunkiai susirgus, už jos sveikatą meldžiasi vienuolijos ne tik Amerikoje, bet ir Europoje.
Būdama pasaulio mokslininke, Marija Gimbutienė visą gyvenimą dirbo ir lietuvių kultūrai: rūpinosi lietuviškomis mokyklomis, lietuvių kalbos dėstymu Amerikos universitetuose, rengė lietuvių meno parodas, globojo lietuvių rašytojus ir dailininkus. Buvo aktyvi išeivijoje veikusios „Santaros-Šviesos“ organizacijos narė, skaitydavo paskaitas jos suvažiavimuose, padėjo Vytautui Kavoliui leisti Metmenų žurnalą ir pati jame skelbė mokslo straipsnius lietuvių kalba.
Sovietiniam režimui Lietuvoje sušvelnėjus, Marija pradėjo lankytis tėvynėje. Viešnagių metu jai buvo leista skaityti paskaitas Vilniaus universitete. Šios paskaitos, suburdavusios žinomus Lietuvos mokslininkus ir menininkus, tapo svarbiu kultūrinio gyvenimo įvykiu. Marijos darbai skatino lietuvių poetus ir dailininkus domėtis senąja baltų kultūra, pasitikėti savo tautos tradicija, jos mitų išmintimi.
Draugus ir artimuosius Marija stebino nepaprasta gyvybine energija, stipria valia, ypatingu darbštumu, gebėjimu žmones jungti draugėn, džiaugtis gyvenimu. Tris paskutines savo knygas ji rašė sunkiai sirgdama vėžiu. Nepaisydama ligos, keldavosi pasitikti saulės ir dirbdavo po dvylika valandų per dieną.
1993-iųjų vasarą Marija atvyko į Lietuvą paskutinį kartą – atsisveikinti. Pokalbiuose su bičiuliais, paskutinėje paskaitoje, skaitytoje Vytauto Didžiojo universiteto studentams, dalijosi testamentine išmintimi. Kalbėjo apie žemę ir laisvę. Priminė, kad būtent Lietuvos žemėje ji gavusi laisvo, nepriklausomo gyvenimo pagrindus. Kaip kadaise būrams Donelaitis, kaip jos vaikystės metais filosofas Vydūnas, taip dabar Marija teigė: tautinei bendruomenei, kad išliktų savimi dabarties pasaulyje, būtinas stiprus „moralinis nugarkaulis“. Pastebėjo: ir laisvam, nepriklausomam žmogui svarbu nenutraukti ryšio su gimtosios žemės gyvybinėmis jėgomis, su tautos atmintimi. Esą svarbu žinoti: „niekas niekad galutinai nepranyksta“. Ragino lietuvius nepamiršti savo šaknų, suvokti savo kultūros galią, pajusti gyvą jos ryšį su Senąja Europa.
Marija Gimbutienė mirė 1994-ųjų vasarį Los Andžele. Jos pelenai buvo pervežti į gimtąjį Vilniaus miestą, supilti į senovinę urną ir pagerbti Šv. Jonų bažnyčioje. Vėliau palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse, greta motinos.

Darius Kuolys
Šaltinis čia

Virtualios parodos, skirtos Marijai Gimbutienei atminti:

MARIJA ALSEIKAITĖ-GIMBUTIENĖ  įsimintinos akimirkos su profesore
MARIJA ALSEIKAITĖ-GIMBUTIENĖ – archeomitologijos pradininkė