Marijus Gailius. Kaip Simonas Daukantas slapta nuo rusų Lietuvos istoriją nurašinėjo

Dažnas yra girdėjęs apie legendomis apipintą istoriko Simono Daukanto kelionę pėsčiomis iš Kalvių į Vilnių, tačiau kad jis ataskaitoje aprašė kažkieno naktinį įsilaužimą į Lietuvos Metrikos patalpas Peterburge, bus paskelbta netrukus.

Kodėl šis universalus lietuvybės darbininkas, kurio minimos 225-osios gimimo metinės, šiais laikais dar ne iki galo suprantamas, teiraujamės Daukanto tyrinėtojo, Ilinojaus universiteto Čikagoje profesoriaus Giedriaus Subačiaus. Šią savaitę nacionalinėje bibliotekoje mokslininkas kviečia į viešą paskaitą apie Daukantą. Kartu bus atidaroma Daukanto rankraščių paroda iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fondų.

– Grįžkime į vasarą, į seminarą „Literatūros salos“, kur pristatėte reto kruopštumo prezentaciją apie Daukanto dailyraštį. Nustebino netikėtas rakursas – tyrinėti Daukanto rankraščius estetiškai. Tokia perspektyva įdomi ne vien kalbininkams ar senosios literatūros tyrinėtojams, bet ir dailininkams ar kaligrafams. Kiek dar neatskleistų slėpinių turi ši asmenybė?

– Kiek neatskleistų slėpinių? Na, kiek kas nors atskleis, tiek ir bus.

Daukantas buvo intelektualas, mokėjo bent 8 kalbas – tiek suskaičiuoju. Daukanto išrašai iš įvairiausių knygų, žurnalų, laikraščių rodo jį ne tik baigus Vilniaus universitetą magistro laipsniu, bet ir toliau buvus labai aktyvų mokslinės literatūros skaitytoją. Jo erudicija neginčijama.

Todėl klausimas apie Daukanto rašybos įvairovę negali būti lengvai paaiškintas neišmanymu… Tai, kad savo tarmės dvibalsį „Istorijos žemaitiškos“ rankraštyje žymėjo bent 7 pagrindiniais variantais (ei, ęi, iei, ie, iey, yi, ij) – reiškia ne tiek Daukanto nesusigaudymą, kiek jo ieškojimą, variantų derinimą, džiaugimąsi ornamentavimu. Rašybos įvairovė kaip estetinis principas.

Na, o paslapčių dar yra Daukanto rankraščiuose, dar mažai ištirtos Daukanto šaltinių panaudojimo ypatybės. Kai kurie Daukanto rankraščiai Literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne tebėra niekieno neskaityti, neįvesti į mokslinę apyvartą; tai paprastai nelietuviški tekstai: išrašai, dokumentų nuorašai ir pan. Na, o šių metų „Archivum Lithuanicum“ žurnale skelbsime naujos medžiagos iš Daukanto gyvenimo Sankt Peterburge: Baltarusijos mokslininkas Aleksandras Feduta surado ir publikuoja administracinių raštų – tiek apie Daukantą, tiek Daukanto ranka rašytų – iš Maskvos archyvų, dar niekieno iki šiol nematytų. Tai naujos detalės Daukanto biografijai, pvz., Daukanto aprašytas naktinis įsilaužimas į Lietuvos Metrikos patalpas Sankt Peterburge.

Simono Daukanto rankraščių parodos eksponatas

Simono Daukanto rankraščių parodos eksponatas

– Anot Dariaus Kuolio, mes „mėginame visuomenei ir mokykliniam jaunimui aiškinti, kokia didelė, išskirtinė yra Daukanto asmenybė, kokie reikšmingi jo darbai, ir sykiu susiduriame su rimtu keblumu – turime patys sau tai įrodyti“. Kas jums pačiam tapo įrodymu, kad Daukantas vertas jūsų jėgų? Kaip su juo susipažinote?

– Su Daukantu susipažinau rašydamas disertaciją apie jo „Didįjį lenkų–lietuvių kalbų žodyną“ (1852–1856, 1858 m.), ją apsigyniau dar 1988 m. Todėl geriau klauskite: kodėl prie jo sugrįžau. Todėl, kad jis ypatingas, kad jame daug daugiau mįslių nei daugelio kitų jo amžininkų raštuose.

Nemaža Daukanto laikų lietuviškų raštų rašyba gana nuspėjama, daug paprastesnė, o Daukantas – ypač sudėtingas. Buvo tokia kaip ir nusistojusi istoriografijos nuomonė, kad jis pats nežinojo, kaip rašąs. Man rodėsi, kad reikia tik atidžiau pažvelgti, kad skirtingu laiku Daukantas tiesiog vis kitaip rašė. Kad į Daukantą ir jo kūrybą turime žiūrėti diachroniškai, kaip į besikeičiančią asmenybę – jis per 40 kūrybos metų buvo vis kitoks ir kitoks.

Dabar neretai Daukantas suvokiamas, aprašomas, tarsi jis būtų sinchroniškas, plokščias, vieno momento produktas. Pavyzdžiui, vieni Daukanto žodį ūkė interpretuoja vienaip, kiti – kitaip, lygina ar atskiria nuo Daukanto kito žodžio – valstybės. Norint pažinti Daukantą – reikėtų pasižiūrėti, kaip kuriuo etapu jis tuos žodžius vartojo – tada greičiausiai atsiskleistų tam tikra Daukanto minčių raida, o ne tik chronologiškai suplokštinta neva jo minties kvintesencija. Vėl sugrįžau prie Daukanto todėl, kad jo rašybos įvairovė atrodė sunkiausias iššūkis, kurį galėjau susigalvoti, ir tai buvo įdomiausia. Labai įvairi rašyba – kaip raktas į Daukanto asmenybę, kūrybą, idėjas ir jo politiką.

Apskritai Daukantas buvo žmogus-universitetas. Uždarius Vilniaus universitetą, Daukantas tarsi ėmėsi kompensuoti praradimą, dirbdamas daugelyje sričių iš karto: ne tik rašė Lietuvos istorijas, jis sudarinėjo ir kalbos darbus, vadovėlius, vertė antikinius istorikus ir rašytojus, rinko ir skelbė tautosaką, rengė knygas vaikams apie Rubinaitį Peliūzę ir Palangos Petrį, leido ūkiškų patarimų knygelių seriją, parašė katalikišką maldaknygę. Kito tokio masto lietuviškai rašančio autoriaus tada nebuvo.

Giedrius Subačius su studentais skerdyklų ekskursijoje

Giedrius Subačius su studentais skerdyklų ekskursijoje

– Anot B.Speičytės, Daukantas derino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės ideologijos paveldą ir modernias Apšvietos epochos idėjas. Tačiau rašytoja Kristina Sabaliauskaitė „Santaroje-Šviesoje“ Daukanto poziciją palygino su tais, kurie sovietmečiu puoselėjo sovietinę lietuvybę nesiverždami iš imperijos. Jūsų akimis, ar Daukanto biografija buvo prieštaringa?

– Nelaikyčiau Daukanto biografijos prieštaringa. Daukantas – tai ne Liudas Gira. Daukantas keitė savo kūrybos temas, nuolat transformavo rašybą, bet nekintamai laikėsi lietuvybės idėjų, prioritetinio mąstymo apie lietuvių kalbą, lietuvių tautą, Lietuvos valstybę. Minėtas K.Sabaliauskaitės palyginimas, švelniai pasakyčiau, netaiklus. Intelektualai, neįsigilinę į tekstus ir kontekstus, kartais ima ir prašauna. Jos palyginimas tinka Daukantui maždaug tiek, kiek tiktų pogrindinės „Katalikų kronikos“ leidėjams: jie sovietmečiu irgi dirbo oficialius darbus, taikiai, nekeldami sukilimų, vaikščiojo sovietinėmis gatvėmis.

Dėl Daukanto – jo Lietuvos istorijos tebuvo rankraščiai, nerašyti spaudai – ne tik dėl to, kad Daukantas neturėjo lėšų jiems publikuoti, bet ir cenzoriai vargu ar būtų pritarę istorijoms, kuriose pilna Lietuvos karų su Rusija, pasipriešinimo Rusijai idėjų. Daukantas slapta nurašinėjo Lietuvos metrikos knygas ir dalijosi su istorikais nurašyta medžiaga – iš Rusijos imperijos perspektyvos tai buvo nelegali veikla. Savo istorijos rankraščius Daukantas skleidė žmonėms, ypač „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ bei „Istoriją žemaitišką“: yra žinoma, kad Žemaitijoje „Darbus“ skaitė, koregavo ir perrašinėjo amžininkai Dionizas Poška, Jurgis Plateris, „Istoriją“ – Motiejus Valančius Sankt Peterburge, Jurgis Pabrėža ir Juozapas Butavičius Kretingoje, bajoras Volmeris Vėžaičiuose. Daukanto istorijos negalėjo nekelti „veržimosi iš imperijos“ minčių. Vien „Istorijos žemaitiškos“ vizualumas – storiausias 1106 puslapių in folio dailiai prirašytas tomas – darė įspūdį tiek mokančiam, tiek nemokančiam lietuviškai. Daukantas skleidė žinią, kad Lietuvos lietuviška istorija esanti, ji egzistuoja, ji turi materialų pavidalą, ją galima regėti, čiupinėti, vartyti, ji solidi ir nepaneigiama, ji – valstybės simbolis. Ir dar patį žodį valstybė Daukantas mums paskolino iš latvių.

– Vienas įspūdingiausių Daukanto pasiekimų, neskaitant mokslo darbų, turbūt daug ištvermės pareikalavęs žygis pėsčiom iš Kalvių į Vilnių. „Google Maps“ rodo, kad šiuos 350 km nueiti užtruktų 70 valandų. Nors ir nemoksliška, gal esate įsivaizdavęs, kaip atrodė šis dvidešimtmečio jaunuolio žygis? Ir kiek jis iš tikro kišenėje turėjo rublių – 6 ar 10? Kiek kažin laiko už tiek pinigų jis galėjo pragyventi?

– Į šios kelionės interpretavimą nedrįstu leistis, nes neturime jokių rimtesnių šaltinių. Dar XIX a. Jono Šliūpo rašytoje Daukanto biografijoje minėta, kad „su 10 rublu kiszenēje, pēsczias, jis vyko į Vilnių“. Ar tai – gražus faktas, ar pasaka? Nežinome. 10 rublių 1814 m. nebuvo taip mažai. Daug vėliau, 1830 m., Daukantas algos su maistpinigiais per metus tegaudavo apie 350 rublių, tad per mėnesį apie 29 rublius – maždaug rublį per dieną. Fiodoro Dostojevskio vežikai už 5 kapeikas pavalgydavo pietus. Tad 10 rublių kelionėje Daukantui galėjo ir nakvynę smuklėje, ir vietą pašto karietoje, ir netrumpą duonos kriaukšlį parūpinti…

– D.Kuolys apibendrina Daukanto postulatus teigdamas, kad „neužtenka vien teisių – dar reikia išsaugoti savo tapatumą, savo kultūrą, savo kalbą, kad būtum laisvas, kad būtum lygus“. Be to, 1979 metais iškeltą Algirdo Patacko klausimą „Ar dar gyvas mumyse Daukantas?“ D.Kuolys šiandien peradresuoja mūsų jaunimui. Aš taip patikslinčiau: ar išėmus iš apyvartos litų šimtines, Daukantas dar valstybiškai svarbus, ar lieka vien siaurame mokslininkų lauke?

– Daukantas yra ypač ryški mūsų istorinį mąstymą kreipusi ir formavusi asmenybė, kūrusi naują lietuviškumo paradigmą, šiandien jau tapusią tikrove. Istorija leidžia geriau suvokti dabartį ir atsakingiau modeliuoti ateitį. Tai žinojo Daukantas, rašydamas Lietuvos valstybės istoriją, kuri kartu buvo ir ateities modelio sugestija. Taip, kaip apskritai istorija svarbi, taip svarbus ir Daukantas. Norėdami suvokti save, turime suvokti Daukantą. O jei ne visi nori suvokti, jei „ne visuose Daukantas gyvas“ – tai pats Daukantas čia niekuo dėtas. Visada būna visokių žmonių. O galima ir taip pasakyti: nors 100 litų su Daukanto atvaizdu nebėra, tačiau prezidentės rūmai tebestovi Daukanto aikštėje.

– Galiausiai leiskite jus patį palyginti su Daukantu. Kaip pats sakėte, Daukanto „Istorija žemaitiška“ – dailiai įrištas, rūpestingai perrašytas didžiulis foliantas – turėjo tapti daiktiniu lietuvių tautos kalbinio, kultūrinio ir net politinio gyvybingumo įrodymu. Taip ir jūs savo darbais mokslinius tyrimus pateikiate kaip labai intriguojantį ir gyvybingą užsiėmimą. Ko naujo ir galbūt netikėto galime tikėtis jūsų viešoje paskaitoje?

– Negaliu lygintis su Daukantu. Bet mokslas man yra įdomus užsiėmimas. Hobis. Jei mokslininkui neįdomu, apie ką jis rašo, tai kaip skaitytojui gali būti įdomu? Režisierius Michailas Romas yra pasakęs: jei įdomu, tai yra ir prasmė. Nežinau, kiek bus tikėta, kiek netikėta, bet norėčiau, be kita ko, papasakoti, kaip šveicarų archeologai tyrinėjo senovinius rąstus ir kaip Daukantas lankstydavo popieriaus lapukus.

15min.naujas