Marijus Šidlauskas. Kas nėra poezija?

Už šio klausimo slypi kitas, fundamentalesnis – o kas poezija vis dėlto yra? Pastarasis, galima sakyti, metafizinis, o metafizika nūnai nemadinga. Bet tai, kas madinga, mūsų akyse plokštėja ir smulkėja. Civilizacijos traukinukas smagiai pūškuoja nuokalnėn, o su juo garma pseudopoezijos srautai –­ garma žemyn, kur grėsmingai kaupiasi kultūros degeneracijos putos. Mūsų metafiziniai klausimai jau kyla ne iš teorinių filosofinių, o veikiau higieninių sumetimų –­ nesimurkdyti nuotekose, atsigręžti prieš srovę. Taip, poezija gali rastis iš šiukšlių, kaip tikino Ana Achmatova. Poezija gali iš jų išaugti, kaip iš trąšios žemės išauga gėlė. Tačiau šiukšlė savaime nėra poezija. Jeigu kas nors manytų kitaip, turėtų sutikti, kad tada ir poezija –­ šiukšlė. Tai kas tuomet poetai – ukšliai?

Literatūros istorija rodo, jog kartą visiems laikams nustatyti ir urbi et orbi paskelbti, kas yra ir kas nėra poezija, neįmanoma. Nes eilėraščių rašymo meno, panašiai kaip meilės, mirties ar tiesos, neįmanoma objektiškai sudaiktinti ir pasverti ekspertų svarstyklėmis, kad ir kokios tikslios jos būtų. Nes visos svarstyklės – mūsų pačių sukonstruotos ir todėl neturi absoliutaus sprendimo galios. Visa, ką galime padaryti, – tai nuolat aiškintis ir kai kada susitarti, kas yra ir kas nėra poezija. Bet turbūt dar svarbiau tai jausti, tariant poetišku oksimoronu – žinoti nežinant (įtariu, kad patys poetai širdies gilumoje ir jaučia, ir žino). Reikalas tas, kad susitarti darosi kaskart sunkiau. Mes jau nesutariame, kas yra šeima, ką jau kalbėti apie tokius dalykus kaip menas ar tiesa, dėl kurios ginčijamės nuo Poncijaus Piloto laikų. Tačiau ir be susitarimo akivaizdu, kad gyvename poezijos (skonio, moralės etc., etc.) infliacijos laikais. Akivaizdu, kad geroka dalis to, kas viešai dedasi ar pateikiama kaip poezija, iš tikrųjų yra tapę kažin kuo kitu, t. y. kita –­ naivesne ar gudresne jos imitacija, o gal netgi priešybe. Nežinia kuo. Ypač kai pateikiama dideliais kiekiais, įsisenėjusiu automatizuotu ritmu, iš reikalo atrodyti ar pasirodyti.

Turėdamas galvoje pseudopoeziją (O. Spengleris su R. Tamošaičiu pasakytų –­ pseudomorfozę) ir uždaviau šį klausimą (ne tik kitiems, bet ir sau) spontaniškai reaguodamas į Bobo Holmano tezę, jog viskas gali būti ir yra poezija. Bobas H. yra gabus performeris, t. y. atlikėjas, nestokojantis improvizacinio artistizmo. Stebėti jo improvizacinius triukus neįprasta ir įdomu. Bet ar tai, ką jis daro, yra poezija, ar neatsirastų tikslesnio pavadinimo – tarkim, poetinis cirkas su choreografiniais elementais? Tad kaip slam poetry reikėtų vertinti lietuviškosios poezijos kontekste – kaip nepriimtiną svetimybę ar kaip patrauklią poezijos atsinaujinimo galimybę? Kokios bendresnės kultūros ir meno raidos tendencijos slypi už šio reiškinio? Kokios jo šaknys ir galimos pasekmės? Pats šių klausimų kėlimas jau yra atsakymų pradžia.

Nuostatą, jog viskas gali būti ir yra poezija, sunokino postmodernistinis kon­tekstas – tai jo pliuralistinio principo „viskas įmanoma“ (everything goes) logiškas vaisius. Ieškodami konkretesnių ištakų galėtume prisiminti vokiečių socialinės skulptūros teoretiko ir praktiko Josepho Beuyso šūkį visi žmonės yra menininkai. Kaip žinome, Beuysas turėjo ryšių su Fluxus judėjimu –­ čia iškart prisimename Jurgio Mačiūno hepeningus ir performansus, užsimojus kasdienybę paversti menu, o visus žmones – kūrėjais. Fluxus savo ruožtu susijęs su Dada radikalais, o Dada, kaip prisimename, reiškia viską ir nieko. Dadaistų kūrybinis principas – anarchiška žaismė, provokacijos ir mistifikacijos, o mėgiamiausia meninė priemonė – atsitiktinis žodžių bei daiktų koliažas. Beuysas, perėmęs kai kurias antroposofo Rudolfo Steinerio socialines idėjas, eklektiškai susiejo jas su laisvės, demokratijos ir socializmo principais, o meną laikė revoliucionizuojančiu veiksniu, galinčiu ir turinčiu pašalinti atgyvenusios socialinės sistemos represyvumą. Pašalinti tam, kad sukurtų iš principo naują socialinį organizmą kaip meno kūrinį, kuriame užsidegę dalyvautume mes visi. Ir todėl kiekvienas žmogus yra menininkas. Iš tos pačios serijos yra ir sparnuota Vladimirui Uljanovui Leninui priskiriama frazė: „kiekviena virėja gali valdyti valstybę“. Ironiška, kad iš tikrųjų Leninas (str. „Ar išlaikys bolševikai valstybinę valdžią?“ – „Prosvesčenije“, 1917, Nr. 1–2) teigė kaip tik priešingai – kad gera virėja nesugebėtų iš karto valdyti valstybės, tačiau sąmoningi darbininkai ir kareiviai turį to mokytis. Pavymui dar Alberto Camus citata iš „Maištaujančio žmogaus“: „Kiekvienas revoliucionierius anksčiau ar vėliau tampa arba engėju, arba eretiku.“

Beuysas buvo veikiau eretikas, kartkartėm apsimesdavęs šamanu, o ne vieno laikytas tiesiog apsukriu akių muilintoju. Jis metodiškai trynė meno nemeno ribą ir atkakliai puoselėjo socialinės pertvarkos utopiją, būdingą visam XX amžiaus avangardui. Beje, yra manančių, jog demokratinis „Vikipedijos“ principas (kiekvienas yra enciklopedijos kūrėjas) yra ne kas kita, kaip Beuyso tezės pasitvirtinimas. Tačiau lygiai sėkmingai tai galima laikyti dar viena anarchinio demokratizmo mistifikacija, primenančia Lenino citatos atvejį (ypač kai valstybę baudžiasi valdyti šoumenai su šoumenėmis, o enciklopedijos vietoje randi pseudoinformacijos sąvartyną). Ar šitaip suprastas demokratizmas nėra tiesus kelias į meno vulgarizavimą ir politizavimą? Nes demokratija tinka politikai (nors, jei užims Volstritą, irgi nelabai), bet netinka menui, kaip sako W. Gombrowiczius ir jam pritariantis L. Jonušys.

Performatyvusis menas, viena iš šiuolaikinio avangardo apraiškų, jaučiasi paveldėjęs iš klasikinio avangardo maišto tradiciją. Bet maišto dvasia suponuoja priešsrovinę laikyseną, bekompromisinį priešinimąsi prievartai ir visokio plauko represyvumui. Čia negali būti vietos verteiviškiems sandoriams ir koketavimui su diktuojančiomis galios struktūromis. Sakote, negali? Kiek ten milijonų Vilniaus savivaldybė paklojo vienam avangardistui už J. Mačiūno kolekciją? „Vikipedija“, pasitelkdama jai būdingą demokratinę vaizduotę, pateikia skaičiukus nuo 5 iki 13 JAV žalių. Ką gi, dabar maištingasis Jurgis M. gali iš dausų pasigrožėti, kaip avangardizmas reinkarnuojasi į istebliš­mentą. Ir performatyviai apsiversti kniūbsčias.

Mūsų laikais priviso taikomojo avangardo, kurio drąsa ir naujų raiškos būdų ieškojimas yra gražiai suderinti su komercine sėkme ir viltimi patekti į Niujorko katalogus. Tokie kišeniniai avangardistai nenori matyti, kad šiandien didesnės narsos reikia ne viešiems kūliavirsčiams ar pijariniams įtūpstams, o tiesaus stuburo išlaikymui, padorumo ir sveiko proto balsui. Nūnai sveikas protas nepopuliaru, nemadinga, politiškai nekorektiška. Ypač Lietuvoje, kuriai politkorektiškumas lemia Europos Sąjungos fondų dosnumą ir tarptautinius reitingus. Toks įspūdis, kad ir performeriai iš esmės laikosi ne priešsrovinės, o pasrovinės pozicijos, atspindinčios bendresnes kultūros ir visos civilizacijos slinktis. Atsisakydami hierarchinio mąstymo jie renkasi madingą vertybinį pliuralizmą, kuris, iš estetikos peršokęs į etiką, netrunka pavirsti vidiniu bestuburiškumu. O to tik ir laukia bet kokia galia manipuliuojanti konjunktūra.

Pernelyg daug požymių, jog mūsų pliuralistinė civilizacija serga. Krizė, kuriai nesimato galo, iš esmės dvasinė. Būdingieji simptomai – santykio su mirtimi iškrypimas, blogio pseudomorfozių išsikerojimas, žmogaus išsigimimo skatinimas (visa tai kursto ir nemenkas priešakinių menininkų būrys, kuriam pasveikti tiesiog neapsimoka). Aha, vartoji uždraustus žodžius iškrypimas, išsigimimas, rodo į mane Jo Didenybė Politkorektiškumas. Žinau, bet dabar ne spaudos draudimo gadynė, kodėl gi nepabandžius daiktus vadinti tikraisiais vardais?

Kai 2001 m. rugsėjo 16-ąją, praėjus penkioms dienoms po rugsėjo 11-osios, spaudos konferencijoje muzikos avangardisto Karlheinzo Stockhauseno paklausė, kaip jis vertina teroristų įvykdytą Pasaulinio prekybos centro ataką, Stockhausenas pavadino šį išpuolį „didžiausiu meno kūriniu, koks tik įmanomas visame kosmose“. Ir patikslino, kad šio kosminio kūrinio žanras – performansas. Įdomu, į kokio lygmens performansą jis būtų pakėlęs Anderso Behringo solo Utiojos saloje šių metų liepos 22-ąją?

Yra kontekstų, kuriuose tezė „viskas gali būti ir yra poezija“ (ar performansas) skamba makabriškai. Ir niekas čia neskamba. Tiesiog skalambija nebūties Niekas, pranešdamas, kad didysis elektroninės muzikos genijus iš didelio rašto išėjo iš krašto. Poezija yra tai, kas skamba. Ir kas turi vidinius stabdžius.

Galvojant apie šiuolaikinės poezijos socialinę atskirtį ir jos komunikacinį neįgalumą nesunku nujausti, iš kur kyla troškimas, kad poezija susiurbtų visa ir pati ištirptų visame (ir konkrečiai slemo poezija, kad ir kokia žaisminga ji atrodytų). Šis noras kyla iš radikalaus, desperatiško siekio įveikti jos socialinį merdėjimą, išsiveržti iš troškios tarnybinės izoliacijos (išspausdintas eilėraštis cirkuliuoja nelyginant aplinkraštis, kurį poetai skaito vieni kitiems). Ir tuomet poezija pasiryžta šuoliui iš dramblio kaulo bokšto – žemyn. Tiesą sakant, slemui net nereikia niekur šokti ( nes jis nebuvo niekur įkopęs), slemas siūlo komunikuotis su bet kuo ir bet kur – ir įsivaizduoti tai esant poezija. Neneigsime, jog tai irgi savotiškas ištrūkimas, atsipalaidavimas ar komunikacija, kurios taip geidžia mūsų adrenalino išsiilgę kūnai ir sielos. Bet tai paliečia tik žmogiškojo bendravimo išorę, tai tik vienkartinis, momentinis, iliuzinis ištrūkimas, vežantis tik čia ir dabar plokštumoje. Poetinę komunikaciją įsivaizduoju kaip kylančią iš vidaus ir nukreiptą į vidų – savąjį ir kito vidų. Pasak M. Bachtino, lyrika – tai savęs matymas ir girdėjimas emocinėmis kito akimis ir kito balsu: aš girdžiu save kitame, su kitais, kitiems (žr. „Autorius ir herojus“. –­­ Vilnius: Aidai, 2002, p. 277). Bachtinas šį savyje tarsi iš išorės girdimą balsą vadino choru. Lietuvių poezijoje tokį choros bene geriausiai girdėjo A. Baranauskas, rašęs iš esmės ne eilėraščius, o giesmes. Turiu galvoje ne himnografijos tradiciją, o giesmiškumą kaip būties išgaubtumo prielaidą, kaip buvimo esmės ir išsigelbėjimo iš nebūties galimybę. (Betgi išsigelbėjimo tai nėra, – gudriai šyptelės ciniškasis protas. Ką gi, tuomet belieka nebūties Niekas, bet aš į šitą profsąjungą nestosiu. Nes manau, kad poezija yra tol, kol pulsuoja išsigelbėjimo viltis.) Mūsų gyvenimas tokį giesmiškumą iš poezijos išstūmė, laikydamas tai sakraline metafizine atgyvena. Dabar giesmišką buvimo džiaugsmą atstoja turėjimo malonumas, giesmišką skausmą – neturėjimo pyktis ir pavydas. Vertikalų tikėjimą pakeičia horizontalus žinojimas, o pastarasis išvirsta į šaltą apskaičiavimą, kuris stumdo mus nuo vieno prekystalio (valdžiažmogio, ekrano, šiukšliadėžės) prie kito. Ir prikausto prie plokščio buvimo sunkiomis priklausomybės ligų formomis.

Lietuvių poezijoje giesmiškumą tradiciškai palaikė liaudies dainų elegiškumas, jų gelminis išgaubtumas. Visa tai mes staiga užmiršome. Nebeturime laiko, nes reikia varyti už Lietuvą ir duoti garo. Gal per ilgai, pernelyg skausmingai laikėmės įsikibę į agrarinio pasaulėvaizdžio velėną ir todėl ontologinis giesmiškumas buvo iššvaistytas per greitai. Ir todėl poezija nebeskamba, smelkdamasi gilyn ir aukštyn, tik suka ratus savo ankštoje vienutėje. Ir todėl reikia klausti, kas yra ir kas nėra poezija, nors geriausiai šį skirtumą jaučia savyje tarsi iš išorės girdimas balsas, kurį norėčiau pavadinti giedančiu choru.

Šaltinis čia