Marius Burokas. Atminimo ženklai ir rašytojai

Neseniai buvau pakviestas į radijo diskusiją, kokių atminimo ženklų ar paminklų dar reikėtų lietuvių rašytojams. Temą, žinoma, išprovokavo nesibaigianti istorija su Petro Cvirkos paminklu. Tai paskatino susimąstyti, kaip Lietuvoje (ir ypač Vilniuje) įamžinamas autorių atminimas, koks jis?

Gerai pagalvojus, paminklai rašytojams tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje neišsiskiria ypatingu originalumu – klasikai dažniausiai ir vaizduojami klasikinėmis pozomis: dūmojantys apie savo šedevrus, žvelgiantys į tolį ar sėdintys. Jie neretai ir ne itin lankomi ar pastebimi. Daug dažniau lankomi garsiausių rašytojų kapai – gerbėjai mėgsta nusifotografuoti prie Jameso Joyce’o ar Oscaro Wilde’o antkapių. Tai tam tikra kultūrinės piligrimystės forma.

Lietuvos rašytojų atminties vietos turi vieną išskirtinę ypatybę – dauguma klasikų gimė ir dalį gyvenimo, jei ne visą, praleido kaimuose ir vienkiemiuose, tad visa šalis nusėta memorialinėmis sodybomis ir sodybomis-muziejais. Dauguma jų gražiai sutvarkytos, turi ekspozicijas, lankomos vietos turistų, kai kurios tapo ir nedideliais kultūros centrais. Šiuo atžvilgiu nieko prikišti negalima.

Galbūt šiek tiek liūdniau su paminklais, bet ir čia situacija anaiptol ne beviltiška. Vien Vilniuje esama keleto originalių, įdomių, puikiai prie miesto aplinkos derančių atminimo vietų. Užtenka paminėti Petro Aleksandravičiaus sukurtą Žemaitės skulptūrą, Vilniaus universiteto arkoje esantį Kristijoną Donelaitį, Daliutės Matulaitės monumentalią, bet jaukią ir gražią skulptūrą Lazdynų Pelėdai, Czesławo Miłoszo laiptus (šiems turiu pretenzijų – jei juose iškaltos autoriaus citatos, gerai būtų, kad jos būtų ir įskaitomos), taip pat puikią Romualdo Kvinto skulptūrėlę, skirtą Vilniuje gimusiam prancūzų rašytojui Romainui Gary. Tikrai ko nors nepaminėjau, bet išvardijau sau mieliausias. Ak, tiesa, dar Ksenijos Jaroševaitės katinas, skirtas Jurgai Ivanauskaitei…

Tačiau pradėjęs galvoti, kokių atminimo ženklų trūktų kitiems Vilniuje gyvenusiems rašytojams, imi dvejoti – ar tikrai tų paminklų dar reikia? Ir kokių? Ar ėmus juos statyti ir kurti atminimo ženklus nenutiks kaip su šviesaus atminimo Juditos Vaičiūnaitės pagerbimu? Ženklas jai – Henriko Orakausko sukurtas skėtis Šv. Kotrynos bažnyčios skverelyje – užstatytas rėksmingais kičiniais kavinių vazonais, suoliukais, jį rasti sunku. Žinoma, skėtį reikėtų atverti, išviešinti, bet dar gražiau būtų, jei J. Vaičiūnaitės eilės tiesiog gyventų mieste – kaip citata ant sienos, kaip keletas iškirstų eilučių parko akmenyje, kaip užrašas, kaip garsas, kurio tam tikrose vietose galima pasiklausyti. Tai galėtų būti poetinis takas, autorės Vilniaus žemėlapis… Bet aš įsisvajojau.

Kita vertus, kodėl nepasvajoti? Nejaugi statytume paminklą Ričardui Gaveliui vien tam, kad ant šio dergtų taip jo nekęsti pilki Vilniaus balandžiai? O kur priglausti Jurgio Kunčino ar Antano Ramono atminimo ženklus? Ką ir kalbėti apie daugybę kitų. Geriausia būtų ieškoti mažųjų formų, netradicinių sprendimų. Precedentų jau yra – pavyzdžiui, rengiamos ekskursijos po J. Kunčino „Tūlos“ Užupį.

Beje, turime turbūt pačią demokratiškiausią rašytojų atminimo vietą – Literatų gatvę Vilniuje ir jos sienas išmarginusius menininkų kurtus atminimo ženklus šalies ir pasaulio rašytojams. Tai vienos MO muziejaus įkūrėjų – Danguolės Butkienės – sumanymas, kurį įgyvendinti padėjo menininkė Eglė Vertelkaitė. Ant gatvės sienų rašytojai kuo puikiausiai sugyvena ir jų vis gausėja.

Liūdniau su kitais rašytojų ženklais, lankytinomis vietomis. Vilniuje nebeliko nė vienos kavinės, kurioje rinkdavosi ar renkasi rašytojai. Garsioji tarpukario kavinė „Pas Rudnickį“, kurioje lankydavosi to meto bohema, sovietmečiu virto „Literatų svetaine“, o dabar – didelei mūsų, nesugebėjusių tos vietos išsaugoti, gėdai – tinkline keptų viščiukų skyle. „Neringa“ – uždaryta remontuoti ir rekonstruoti, nežinia, kaip ji atrodys, o ir šiaip, atvirai kalbant, ta kavinė buvo virtusi turistiniu muziejumi, o ne gyva vieta. Liūdnai (o ir linksmai) pagarsėjęs „Suokalbis“ jau keliolika metų nebeveikia, ten dabar plaka brangius kokteilius auksiniam jaunimui. Panaši situacija, kaip suprantu, ir Kaune. Galbūt rašytojams ir nebereikia nė vienos kavinės, nereikia viešos erdvės diskusijoms, kalboms? Dauguma jų nebegeria, lindi socialiniuose tinkluose ir tenai vangiai riejasi su kitais kolegomis.

O gal tokios rašytojų atminties viešos vietos reikėtų skaitytojams? Galbūt reikėtų erdvės ar skaityklos, atspindinčios daugiakalbio ir daugiataučio Vilniaus istoriją ir literatūrą? Skaityklos, atviros visiems, prieinamos, paprastos, kurioje bet kas rastų Vilniuje gyvenusių ir kūrusių rašytojų knygų visomis jų kalbomis (lietuvių, lenkų, žydų, rusų, baltarusių ir t. t.)? Kurioje būtų galima sužinoti ką nors apie autorius, jų likimą ir kūrybą. Galų gale išgerti kavos. Ne muziejus, ne paminklų virtinė, o gyva atminties vieta…

Gal tai ir būtų ta išeitis?

IQ-life