Marius Burokas: Kaip nepaklysti knygų tankmėje

Visų pirma išsiaiškinkime keletą dalykų – labai paprastai, net primityviai, kol kas nesiginčydami dėl terminų ir apibrėžimų: kas yra šiuolaikinė literatūra ir kodėl mes turėtume ją skaityti?
Šiuolaikinė literatūra yra literatūra, kuri rašoma čia ir dabar (su tam tikromis išlygomis šiuolaikine literatūra galime vadinti pastarųjų poros dešimtmečių literatūrą – kitkas jau po truputį pereina į moderniosios klasikos gretas). Šiuolaikinė literatūra apima tiek dabar Lietuvoje rašomą literatūrą, tiek vertimus. Tai poezija ir proza, esė, dokumentinė literatūra, žanrinė literatūra ir kita.

Kodėl ją turime skaityti? Literatūrą skaitome tam, kad suprastume nors šį tą apie save ir kitus. Šiuolaikinė literatūra – mūsų silpnųjų ir stipriųjų pusių, bendrų interesų ir vystymosi krypties rodiklis. Tai lakmuso popierėlis, Geigerio skaitiklis, mūsų bendrų namų signalizacija. Juk rašytojo kūryba, net jeigu jis ir neketino tyčia to daryti, mums vis tiek nemažai atskleidžia apie mus ir mūsų gyvenamąjį laikotarpį.

Keletas pavyzdžių. Kodėl, tarkim, lietuvių prozininkai ėmė masiškai rašyti apie Vilnių, kodėl pagausėjo istorinių romanų? Viena vertus, tai rodo, kad mes pagaliau kaip reikiant imame permąstyti savo istoriją – sąžiningai, nevengdami juodų ruožų ir baltų dėmių. Tai patvirtina ir pagaliau atsirandantys lietuvių tekstai apie Holokaustą (Sigito Parulskio, Sauliaus Šaltenio romanai). Kita vertus – istoriniai romanai rodo norą nutolti nuo pernelyg sudėtingos ir daugialypės dabarties, pasislėpti.

Drįstu prognozuoti, kad netrukus ims rodytis prozos apie pirmąjį Nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį (1990–2000 metus). Mes nuo jo jau ganėtinai nutolome, jau turime perspektyvą, vadinamuoju „gariūnmečiu“ jauni buvę autoriai subrendo, jau užaugo ir karta, to laikotarpio visiškai nežinanti, nemačiusi ir nesuprantanti.

Ir neverta skųstis, kad šiuolaikinė literatūra – sunkiai paskaitoma, nesuprantama, nesuvokiama. Tai mes esame sunkiai paskaitomi, padriki, išsitaškę, nevienalyčiai, pusiau virtualūs, mūsų pasakojimai ir naratyvai nėra aiškūs, nebeprimena ant siūlo suvertų įvykių karoliuko. Siūlas likęs ir karoliukai du likę – gimimas ir mirtis – visa kita – tik sunkiai suvokiama 3D struktūra.

Bet visa tai teorija. Pačios knygos paprastai perkamos knygyne arba internetu parsisiunčiamos į kompiuterį ar skaityklę. Kaip išsirinkti knygą knygyne tarp gausybės margų viršelių, nežinomų pavadinimų ir vardų, naujų to paties leidimų?

Suprantama, kad šiais laikais nėra laiko ir tingisi, bet norintieji nenusivilti, rasti ką nors įdomaus ir nešvaistyti veltui pinigų, prieš eidami į knygyną ar pirkdami internetu, turi bent minimaliai pasiruošti. Žinoma, jūsų pasirinkimas priklauso nuo jūsų pomėgių, apsiskaitymo ir piniginės. Bet ieškant ko nors naujo verta pasidomėti leidykla, vertėju, redaktoriais ir net dailininku. Ypač atidžiam derėtų būti su perleistomis iš naujo knygomis – dažnai, neatkreipus dėmesio į vertėją ir leidėją, nusiperkamas kitas, prastesnis vertimas, korektūros klaidų pilna knyga.

Jei nepasikliaunate atmintimi – įgykite įprotį susidaryti savo mėgstamų leidyklų, knygynų, vertėjų ir autorių sąrašus (virtualioje erdvėje ar senamadiškai – ant popieriaus, bloknote). Ypač praverstų vertėjų ir redaktorių sąrašas – būtų puiki proga atprasti skaityti „greitojo kepimo“ knygas. O ir rimtesnės leidyklos pasitemptų.

Patarčiau vengti tingių ir atsainiai į vertimą žiūrinčių leidyklų: tų, kurios švedų, čekų ar kitų nepagrindinių šalių ir kalbų literatūrą verčia ne iš originalo, o iš anglų (ar, neduok Dieve, rusų) kalbos – taip, jos supaprastina sau užduotį, o mes gauname skaityti vertimo vertimą. Neprofesionalu. Jau nekalbu apie skubotus, pažodinius, neredaguotus vertimus. Jei atsivertę matote, kad lietuvių kalba „kreiva“, neimkite šios knygos, nepirkite, neskaitykite. Kam jums tai – negerbsite nei savęs, nei tuo labiau autoriaus. O jei lietuvių autoriaus kalba skurdi ar netaisyklinga – tuo labiau nepirkite. Ypač knygų vaikams – jūs formuojate savo vaiko žodyną. Juk nenorite, kad jis nesuregztų rišlaus sakinio?

Bet reikia turėti drąsos eksperimentuoti – kliautis savo nuojauta, juk vis tiek rinkdamiesi knygą mes paskaitom pradžią, vidurį, pabaigą. Jei knyga atrodo įdomi, gerai parašyta, vertimas nekliūva, galima rizikuoti.

Jei vis dėlto rizikuoti nedrįstate – atkreipkite dėmesį į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) kasmet sudaromus geriausios šiuolaikinės verstinės literatūros sąrašus ir kokios leidyklos juose dažniausiai minimos. Nepamirškite vengti LLVS „Antipremiją“ gavusių leidyklų ir knygų.

Gerų vertimo recenzijų kol kas tiek paprastoje, tiek kultūrinėje spaudoje beveik nepasitaiko, todėl geriausia kliautis vertėjų pavardėmis. Jei knygą iš anglų kalbos vertė Povilas Gasiulis, Violeta Tauragienė, Daiva Daugirdienė, Rasa Drazdauskienė, Laimantas Jonušys, Nijolė Regina Chijenienė – drąsiai imkite, kokybė garantuota.

Jei Orhano Pamuko romaną vertė Justina Pilkauskaitė – skaitykite. Jei ispanų kalba rašančio autoriaus romaną vertė Valdas V.Petrauskas ar Alma Naujokaitienė, o vokiečių autoriaus – Antanas Gailius ar Rūta Jonynaitė – skaitykite. Čia, žinoma, nepaminėjau daugybės vertėjų, bet savąjį sąrašą gali susidaryti kiekvienas. Nepamirškite ir redaktorių – jei knyga redaguota, tarkim, Dianos Bučiūtės, kitos jos redaguotos knygos taip pat bus vertingos ir geros kokybės.

Tie patys atrankos kriterijai galioja ir leidykloms – dauguma didžiųjų Lietuvos leidyklų dirba sąžiningai ir jų autorių atrankos ir vertimo kokybė aukšta (ir jie neslepia – kur masiniam skaitytojui, o kur rimtesniam skaitytojui skirta literatūra).

Tiesa, anksčiau rimtesnę šiuolaikinę literatūrą ar moderniąją klasiką leidyklos išskirdavo specialiomis serijomis – dabar tos serijos, jeigu ir yra – neafišuojamos. Akivaizdžiai skiriasi tik pigių klasikos knygų minkštais viršeliais (kaip „Baltų lankų“ „Mažų didelių knygų“ serija) ar brangių klasikos knygų kietais viršeliais (kartais atrodo, kad specialiai sukurtų pirkti metrais turčių lentynoms užpildyti) serijos.

Jei leidyklos nežinote, knyga atrodo pigiai, o viršeliui paimta saldi nuotrauka ar filmo kadras – taip pat bus negerbiamas ir tekstas knygoje. Venkite tokių leidinių.

Žinoma, vertėtų atkreipti dėmesį į mažas leidyklas su tikra meile leidžiančias lietuvių ir užsienio autorių knygas – pavyzdžiui, „Apostrofa“ arba „Aukso žuvys“ – šių leidyklų pavadinimai jau yra kokybės ženklas. Mažos nepriklausomos leidyklos dažnai daug noriau leidžiasi į avantiūras, yra drąsesnės ir originalesnės už didžiąsias. Ieškokite jų, sekite jų naujienas, remkite jas, pirkdami jų knygas – taip remiate įvairovę ir kokybę.

Kokybišką lietuvių poeziją dažniausiai leidžia „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“ (apie 2/3 visos lietuvių poezijos), „Tyto Alba“ (maždaug 2 knygos per metus – bet jos dažniausiai tampa įvykiais), retkarčiais „Kitos knygos“.

Jei ieškote avangardo, keistenybių, netikėtų, neįprastų knygų ir autorių – rinkitės „Kitas knygas“. Jie mėgsta rizikuoti ir leisti skandalingą, kontrkultūrinę literatūrą. Rinkitės juos, jei dairotės kokybiškos mokslinės fantastikos (ne margų jau nebeveikiančios „Eridano“ leidyklos viršelių, o solidesnės kokybės).

Kitas svarbus knygų rinkimosi kriterijus – literatūrinės premijos. Galima į jas žvelgti skeptiškai ar ciniškai, bet ne viena įdomi ar verta knyga yra jas gavusi. Žinoma, visuomet suskumbama leisti literatūrinę Nobelio premiją gavusius autorius. Dauguma leidyklų mielai renkasi autorius, gavusius Man Booker, Man Booker International, Dublin IMPAC, Kanados Generalgubernatoriaus, Prancūzijos Gonkūrų premijos (Prix Goncourt), Ispanijos Miguelio de Cervanteso premijas.

Žinoma, galima rinktis pagal bestselerių sąrašus ir perkamiausias knygas, jas skelbia visi knygynai, spauda. Tik nepamirškite, kad bestseleris – tai kategorija, dažniausiai nieko bendra neturinti su knygos kokybe.

Svarbios ir lietuvių premijos – pradedant Nacionaline. Tiesa, tų premijų yra tiek daug (kiekviena savivaldybė turi įsteigusi bent po vieną), kad sunku susigaudyti, kurios iš jų vertingos, o kurios skirtos tik savo regiono rašytojams-mėgėjams apdovanoti.

Poezijoje svarbios „Poezijos pavasario“ (konservatyvesnė, labiau už gyvenimo nuopelnus teikiama premija) ir „Jotvingių“ (šiek tiek šiuolaikiškesnė, labiau dabartinę poezijos būklę atspindinti premija). Įvairios lietuvių literatūros skaitytojui turėtų būti svarbus kasmet skelbiamas „Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto“ (LLTI) kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, „Metų knygų“ skelbiami penketukai. Dėmesio ir skaitymo verti Liudo Dovydėno, Jurgos Ivanauskaitės ir Rašytojų sąjungos premijų laureatai.

Na, ir paskutinė, bet anaiptol ne menkiausia instancija – profesionalūs knygų vertintojai: kritikai, apžvalgininkai, recenzentai. Ką iš jų skaityti, kur? Kokius knygų tinklaraščius ir interneto puslapius sekti, kokių radijo laidų klausytis, ką žiūrėti?

Deja, vientiso, gero vien literatūrinėms naujienoms, kritikai, rekomendacijoms ir recenzijoms skirto leidinio Lietuvoje nėra – tenka patiems jį susidurstyti iš interneto, nuogirdų, kitų šaltinių. Nėra ir tik literatūrai skirto respublikinio dienraščio priedo. Galima skaityti kultūrinę spaudą – „Šiaurės Atėnus“, „Literatūrą ir meną“, „Metus“ ir kt. – nors ir ten recenzijų nėra itin daug, o ir iš jų pačių, nesant kultūros srityje dirbančiu žmogumi, gana sunku susigaudyti, ar ta knyga iš tiesų tokia jau vertinga ar bloga, kaip rašo recenzentas (vertinimo asmeniškumų vis dar netrūksta).

Galima skaityti tinklaraščius apie knygas – „Knygų žiurkes“, „Knygoholikę“ ir pan. – „Facebook“ socialiniame tinkle yra „Tinklaraščiai apie knygas“ paskyra). Galima ieškoti trumpų knygų anotacijų ir recenzijų įvairioje spaudoje – tiek storuose pramoginiuose žurnaluose, tiek laikraščiuose. Žinoma, geresnės tos anotacijos, kurios nėra anonimiškos, pateiktos pačių leidyklų (tai lengvai galima patikrinti, leidyklos puslapyje atsidarius knygos aprašą), kurių autoriai patys yra rašytojai, žinomi kritikai ar literatūros apžvalgininkai.

Nemažai gerų knygų apžvalgų skaitoma per LRT radiją (vėliau jos spausdinamos lrt.lt puslapyje, perspausdinamos įvairių internetinių leidinių).

Pasitikėti verta Jūratės Čerškutės, Elžbietos Banytės, Ramūno Čičelio, Virginijos Cibarauskės (tai tik keli pirmi prisiminti vardai) recenzijomis ir apžvalgomis. Žinoma, geriausia rašančius apie knygas rinktis patiems – tuos, kurių rekomenduotos ar recenzuotos knygos patiko, tuos, kurių rašymo stilius patinka.

Skaitantys angliškai, rusiškai, vokiškai, kitomis kalbomis – domėkitės tų šalių internetinėje spaudoje skelbiamomis literatūros naujienomis, recenzijomis, straipsniais, sąrašais.

P.S. Ir vis dėlto – jokie patarimai neprilygs tikrai skaitytojo nuojautai – kad knyga, kurią laikai rankose ir nieko apie ją nežinai – yra TA. Ir malonumui, kai ta nuojauta pasitvirtina.

Marius Burokas