Marius Ivaškevičius. Aš – ne žydas

Taip norėčiau viešai atsakyti tiems, kurie pastaruosius tris mėnesius atsargiai šito teiravosi mano artimųjų ir draugų. Esu visiškai ne žydas, tai yra, neturiu nė lašo žydiško kraujo. Tai ko jis su tais žydais prasidėjo, kokia musė jam įkando? – tai jau kitas dažnokai skambėjęs klausimas.
Į jį galiu atsakyti beveik pažodžiui: man įkando erkė. Prieš trejetą metų filmavau vieną sceną senosiose Varšuvos žydų kapinėse ir ten ji man įsisiurbė. Maža to, užkrėtė laimo liga. Ir taip sutapo, o gal buvo iš anksto apspręsta klastingos žydiškos erkės, kad gerdamas antibiotikų kursą pasidomėjau žydais savo miestelyje, tai yra, jų likimu mano gimtuosiuose Molėtuose. Ir man ant galvos atsistojo plaukai, pašiurpo oda, supratau, kad keturiasdešimt metų gyvenau visiškoje nežinioje, milžiniškos tragedijos pašonėje, nieko apie ją nenutuokdamas. Žinojau, kad čia būta, gyventa žydų, nes Molėtuose tebėra senos jų kapinės, tebėra jų seni „raudoni mūrai“ – ilgas seniausias miestelio pastatas iš sulipdytų parduotuvėlių, savotiškas anų laikų prekybos centras. Žinojau, kad kažkiek jų buvo nužudyta, matyt, čia tie – „komunistavę“, galvojau.
O kur dingo kiti? Ne, šito klausimo turbūt apskritai nebuvau sau uždavęs. Išvažiavo, emigravo į savo Izraelį. Buvo karas, žmonės bėgo, gelbėjosi, kas kaip galėjo… Ir staiga – erkė, laimas ir suvokimas, kad niekur jie neišvažiavo, nepabėgo, o buvo suguldyti į duobę čia pat ir sušaudyti, ant jų guldomi kiti, gyvi, ir vėl sušaudomi, ir vėl kiti – moterys ir vaikai ant savo ką tik nužudytų vyrų, tėvų ir senelių lavonų… Ir ne „kažkiek“, o keli tūkstančiai žmonių, du trečdaliai mano gimtojo miesto išnyko per vieną dieną, kruviniausią dieną Molėtų istorijoje – 1941-ųjų rugpjūčio 29-ą. Ir ta duobė ten yra iki šiol. Ir jie guli joje nuo tada, jau septyniasdešimt penkerius metus. Guli beviltiškai, be tikros, nuoširdžios atminties, nes tie, kas turėjo juos prisiminti, pratęsti, guli kartu su jais. Jie ne tiesiog mirė ar žuvo, jų istorija buvo nutraukta, ji baigėsi. Jie išnyko.

Šią vasarą lankant Vilniaus Panerių memorialą dukra man uždavė vaikišką klausimą: kiek kartų daugiau žmonių buvo nužudyta čia, lyginant su Molėtais. Aritmetika paprasta: čia – šimtas tūkstančių, ten – du tūkstančiai. Taigi penkiasdešimt kartų daugiau. Tai kodėl tuomet mane labiau jaudina Molėtai? Nežinojau, ką jai atsakyti. Galbūt todėl, kad anuos du tūkstančius man kažkaip pavyko suvokti, o šimto tūkstančių – dar ne. Nes šimtas tūkstančių žmonių – tai yra dešimt sausakimšų Vilniaus „Siemens“ arenų. Tai daugiau nei visas Marakanos stadionas Brazilijoje, kuriame niekada nebuvau. Suvokti tam reikia laiko, negaliu taip visiškai staiga išlįsti iš to naivumo ir abejingumo kiauto, kuriame tūnojau keturiasdešimt metų. Ir į Panerius nuvažiavau ne iškart. Prieš tai padariau „apšilimą“. Aplankiau Ukmergę, kur tranšėjose guli dešimt tūkstančių žmonių, Uteną, kur prie pelkės suguldyti aštuoni tūkstančiai, tiek pat – Švenčionėlių poligone. O ten dar tas medis – pušis, į kurią užmušinėjo mažuosius vaikus ir kūdikius. Ji visa kreiva, tokia luoša, išsigimusi, rėkiančiai išsiskirianti iš likusio miško, kurį sodino vėliau, jau po karo. Anuomet ji ten augo viena, todėl jai teko visi smūgiai, į ją suskilo visos tos vaikiškos kaukolės. Kiek buvo tokių mirtinų smūgių – šimtai, tūkstantis? Nežinau. Bet kitą dieną jaučiausi labai blogai: pervargęs, nusilpęs, nors priežasties tam nebuvo. Tik ta pušis, kaip košmaras, įsitvirtinęs mano atmintyje, įleidusi šakas ir į mano smegenis. Nesu žydas, bet esu žmogus, kurio dėdė, vyriausias mamos brolis, mirė Rusijos šiaurėje, nepakėlęs tremties sąlygų. Mirė būdamas kūdikis, vos sulaukęs vienerių ir liko ten gulėti. Todėl man nepaprastai jautru matyti, kaip šiandien lietuvių jaunimo ekspedicijos vyksta į Sibirą tvarkyti tragiškai apleistų mūsų žuvusiųjų kapų. Bet tai įgautų dar daugiau prasmės ir nuoširdumo, jei mes vienodai gerbtume ir šalia mūsų namų gulinčius žydus. Nebeverskime savo žuvusiųjų kariauti tarpusavyje, vien dėl to, kad jie krito nuo skirtingų ideologijų, dviejų totalitarinių mirties režimų, kurie iš pradžių glėbesčiavosi dalindamiesi pasaulį, o vėliau smogė vienas kitam. Abiem atvejais tai buvo tas pats siaubingas nekaltų beginklių žmonių naikinimas, absoliutus blogis, nesvarbu, raudonas ar rudas.

Nesu žydas, bet mane purto, kai vis dar išgirstu ką nors pezant: „šiaip sau žmonių nežudo, matyt, buvo už ką“. Buvo. Buvo sugalvota, kodėl jie turi mirti, paleista galinga propagandos mašina, šaukianti, kad žydai – ne žmonės. Jie yra erkės, utėlės, čiulpiančios mūsų kraują. Ir jie buvo išžudyti, savo kaimynų rankomis. Bet net patys naciai turbūt neįsivaizdavo, kad toji propaganda, tas kruvinas melas ir šmeižtas taip įsitvirtins kai kurių mūsų sąmonėje, pergyvens tris kartas ir po septyniasdešimt penkerių metų žmonės čia toliau ją retransliuos, lyg juodąją maldą kartodami: „visi žydai buvo komunistai, prie sovietų jie trėmė ir kankino lietuvius, todėl gavo pagal nuopelnus“.

Nebenoriu ginčytis su taip manančiais, nieko jiems įrodinėti, žinau, kad jų nėra daug ir jie nyksta. Dauguma yra tiesiog per mažai informuoti ir todėl abejingi, šventai įtikėję, kad žydų žudynės Lietuvoje yra pačių žydų išpūsta problema. Juk buvo karas ir jis žudė visus, vienodai – lietuvius, rusus, lenkus, vokiečius… Nevienodai. Labai nevienodai, jei kalbėsime apie skaičius. Ir apie žudymo būdą – ne vienodai. Mūsų žydai buvo tiesiog išskersti. Žvėriškai. Visi be atrankos. Išgyveno tik tie, kurie turėjo drąsos ir nuovokos viską čia palikę bėgti. Ir dar tie „laimingieji“, kuriuos sovietai išbuožino ir ištrėmė į Sibirą. Tai, kas lietuviams buvo didžiausia tragedija, tiems Lietuvos žydams tapo išsigelbėjimu. Ne visiems. Rugpjūčio 29-ąją į Molėtus atvyksta sena žydė, kurios šeima prieš pat karą buvo ištremta iš „pasakiškųjų“ (tai jos autentiškas žodis) Molėtų. Jos tėvas mirė Krasnojarsko lageryje. Likusi šeima išgyveno ir po Stalino mirties grįžo. Bet „pasakiškųjų Molėtų“ neberado, tik duobę, į kurią jie nugarmėjo.

Tai aš pasakoju visų pirma tiems savo kraštiečiams, kurie sako: „eitynės – gerai, tegu jie eina, bet prie ko čia mes?“ Jie, suprask, žydai, o mes – lietuviai, ir čia ne mūsų kapas, ne mūsų aukos, ne mūsų reikalas. Ir tai taip skaudžiai kontrastuoja su laiškais žmonių iš Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Latvijos, nieko bendra neturinčių nei su Molėtais, nei su Lietuva apskritai, kurie rašo: „nežinau, negaliu įvardinti, kam man to reikia, bet rugpjūčio 29-ą būsiu Molėtuose“. Bus ir eis ne tik jie, ne tik tie penkiasdešimt žydų molėtiškių palikuonių iš viso pasaulio – bus daug užsienio žurnalistų, daug kamerų, viena Izraelio televizija eiseną transliuos tiesiogiai. Dabar tik klausimas, kiek ten bus mūsų, kuriems nereikia iš taip toli skristi, kirsti sienų, užtenka atvažiuoti keliasdešimt kilometrų arba tiesiog išeiti iš namų, esančių šalia. Šis būsimas lokalus įvykis netikėtai išaugo pasaulio akyse ir aš dar nesuprantu iki galo, kodėl, kas juos taip „užkabino“. Matyt, šiose eitynėse yra kažkas bendražmogiško, universaliai jaudinančio, kaip kadaise Baltijos kelyje, galbūt jie viliasi čia pamatyti simbolinę visos Lietuvos eiseną, mūsų pabudimą iš to užsitęsusio košmaro ir pagarbą savo piliečiams, kurie guli masinėse duobėse, išbarstytose po visą šalį.

Kiek proto, talento yra užkasta ten, žmonių, kurių vaikai, anūkai šiandien kartu su mumis būtų kūrę modernią Lietuvą. Šių dienų pasaulis tiesiog sproginėja nuo žymių litvakų išeivių ar jų palikuonių garsumo. Tų, kuriems nusišypsojo sėkmė, tai yra, kuriems čia nesisekė ir jie emigravo prieš karą. Bobas Dylanas, beldžiantis į dangaus duris – „knock, knock, knocking on heaven‘s door“, Philipas Glassas, kompozitorius, kurio muzika šiandien skamba kone kas trečiame Holivudo filme, Scarlett Johansson, kurią slapta įsimylėję turbūt pusė Lietuvos vyrų, režisierius Michelis Hazanavicius, su savo „Artistu“ neseniai nuskynęs svarbiausią Oskarą, Saša Baronas Cohenas – garsusis Boratas, Harisonas Fordas, Pink, Selindžeris – taip, tas pats, padovanojęs pasauliui romaną „Rugiuose prie bedugnės“, milijonams maištaujančių pasaulio paauglių tapusį stalo knyga. Ir čia tik šiuolaikiniai menininkai, kurių vardų tiesiog neįmanoma nežinoti. O kiek dar garsių politikų, ekonomistų, Izraelio premjerų ir Niujorko merų – jie visi iš tos mažytės dalies litvakų, kuriems pavyko ištrūkti, todėl galima tik įsivaizduoti, koks milžiniškas neišsipildęs intelekto ir talento potencialas liko gulėti po mūsų žeme. Leonardas Cohenas – jis irgi iš čia. Tikrai girdėjote jo liūdnąją meilės baladę „Dance me to the end of love“, gal net esate šokę skambant šiai dainai. Jei ne – paklausykite. Pasirodo, ji apie mūsų Eišiškių žydus, jau uždarytus ir laukiančius, kada juos išves sušaudyti: „Dance me to your beauty – šokdink mane į savo grožį, Skambant degančiam smuikui, Šokdink mane per visą tą siaubą ir baimę, Kol aš pasijusiu saugus. Kilstelk mane, kaip keltum alyvos šaką, Būk mano balandėle, kuri grąžins mane į namus… …Šokdink mane pas mūsų vaikus, kurie prašosi gimti iš mūsų.“ Atsiprašau, už prastą vertimą, nesu vertėjas. Nesu poetas. Atsiprašau, už netobulą šio būsimo renginio-eisenos organizavimą, nes tie, kas jį inicijavo, nėra renginių organizatoriai. Visi mes profesionalai savo srityse, bet čia – diletantai, vienas kitam įspyrę į užpakalį ir kažkodėl nusprendę, kad tai yra svarbu. Per šiuos tris mėnesius jau įvyko keletas stebuklų. Molėtų miestelio valdžia padarė, ką galėjo: sutvarkė masinį kapą, pastatė apie jį informuojančius ženklus. Yra gražių ateities planų – sulyginti greta esančius industrinius griuvėsius ir pasodinti ten parką. Po medį kiekvienam žydų molėtiškių kūdikiui, gimstančiam kur nors pasaulio platybėse. Kol tų medžių bus tiek, kiek duobėje guli žmonių, jų žuvusių protėvių. Dabar Molėtai laukia, ruošiasi priimti galbūt didžiausią miestelio istorijoje srautą svečių. Planuojama logistika, kur jūs pasistatysite automobilį, kaip užtikrinti jūsų saugumą, budinčias greitąsias, jei kam pasidarytų bloga. Todėl, jei atvažiavę ne iškart rasite parkavimo vietą, neišvažiuokite, nespjaukite į visa tai, nekeikite prastos organizacijos, nes tai saviveiklinis renginys. Ir čia nebus linksma. Bet nepaprastai svarbu, kad jūs ten būtumėte.

Rugpjūčio 29-ą, 16 valandą. Nesu žydas, esu lietuvis ir žinau, kad mes tai galime – parodyti savo jėgą ir vienybę. Pripažinti savo klaidas ir netgi nusikaltimus yra būtent stiprybės, o ne silpnumo išraiška. Todėl kartais reikia pabūti ten, kur nėra linksma. Nežinau, gal vėl esu naivus, bet kažkodėl tikiu, kad mūsų karta gali užbaigti šį košmarą, neužversdama jo savo vaikams, kuriems kol kas tai dar mažai terūpi, bet jie užaugs ir tuomet žiūrės į mus su nuostaba, klausdami, kodėl jūs to nepadarėte? Dvidešimt penkerius metus gyvenę nepriklausomoje Lietuvoje, laisvėje, be karo – kaip taip atsitiko, kad jūs neradote savyje jėgų susitaikyti su savo praeitimi, su savo žydais? Mes tikrai turime tą šansą, galimybę tai padaryti ir ramia, bent jau daug ramesne sąžine pažvelgti jiems į akis. Galbūt ne dabar, bet senatvėje, kai jie bus dideli. Nieko jiems nesakyti, neaiškinti, tiesiog nueiti prie tų kapų, prie tų parkų, kurių medžius mes sodinsime. Pasivaikščioti ten, kur guli žydai, mūsų piliečiai, guli pagarboje. Ir tegu jie, mūsų vaikai, nesužino, kad kadaise buvo kitaip. Tegu jie mano, kad taip buvo visada. Nes savo žydus žudė ne Lietuva, o gaujos žudikų, padedami kitų nusikaltėlių. Taip, jie kalbėjo mūsų kalba, jie naudojo mūsų simbolius, giedodavo mūsų himną, bet tai nėra tikroji Lietuva – tai buvo nusilpusi Lietuva, suardyta dviejų okupacijų, kurios išblaškė, ištrėmė, išžudė jos protus, autoritetus, galėjusius bent jau žodžiu, mintimi bandyti pasipriešinti šiam žvėriškumui. Bet praėjo laiko, ji atsitiesė, atsistatė ir rado savyje valios prisiimti atsakomybę už tas visas nekaltas aukas ir gerbti jų atminimą. Kalbu iš ateities, lyg būčiau jau ten, bet mes tiesiog neturime kito kelio, nes už mūsų yra tamsa, kurią privalome įveikti. Praeikime tą kelią – tai nėra lengva, bet ir nėra nepakeliamai sunku. Tai yra įveikiama. Ypač, jei mūsų bus daug. Tąkart Molėtuose. Rugpjūčio 29-ąją. 16 valandą. Eisime pas tuos, kurie mūsų ten laukė tris ketvirčius amžiaus. Tikiu, kad mirdami jie vis dėlto žinojo: ta diena ateis ir Lietuva atsisuks į juos. Ir tada jie sugrįš į ją. Nes Lietuva buvo jų namai. Vieninteliai namai, kitų jie neturėjo.
Delfi
 Lituanistų sambūris nuoširdžiai remia
Atminties maršą, skirtą Molėtų žydų sunaikinimo 1941 m. rugpjūčio 29 d. 75-osioms metinėms paminėti ir kviečia visus dalyvauti jame.