Martynas Mažvydas – lietuviškos tapatybės simbolis

Jau tapo tradicija balandžio 1 d., švenčiant Vilniaus universiteto gimtadienį, VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje eksponuoti pirmosios lietuviškos knygos – Martyno Mažvydo „Katekizmo“ originalą. Tai vienas iš dviejų žinomų pasaulyje išlikusių šios 1547 m. Karaliaučiuje išleistos knygos egzempliorių. Į VU biblioteką ji atkeliavo iš Odesos (Ukraina) M. Gorkio mokslinės bibliotekos 1957 m. Ją atgauti padėjo tuometinis VU bibliotekos direktorius Levas Vladimirovas.
Ką mums šiandien reiškia pirmoji lietuviška knyga? Apie Martyną Mažvydą, jo įtaką lietuvių kalbai ir kultūrai, „Katekizmo“ reikšmę ir poveikį kalbamės su Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros vedėja prof. Dainora Pociūte-Abukevičiene.

Ar tikrai Martynas Mažvydas buvo pirmasis, išspausdinęs tekstą lietuvių kalba?

Nėra jokių istoriografinių duomenų, kuriais remdamiesi galėtume teigti kitaip, todėl Martynas Mažvydas neabejotinai yra pirmos spausdintos lietuviškos knygos autorius. Ir ne tik spausdintos – jei iki Mažvydo ir galėjo būti kokių nors lietuviškai sudarytų rankraštinių knygų (pavyzdžiui, bažnytinių tekstų), apie tokias taip pat nieko nežinome: iki Mažvydo lietuviškai užrašytas aptinkame tik pavienes maldas, frazes, žodžius Europoje spausdintose ir Lietuvoje turėtose knygose. Lietuvoje iki Mažvydo jokia lietuviška knyga ir negalėjo būti išspausdinta: pirmoji lotyniškojo šrifto spaustuvė Mikalojaus Radvilo Juodojo Brastoje buvo įkurta tik 1553 m. Tad Mažvydas visais požiūriais neabejotinai yra pirmosios lietuviškos knygos autorius.

Tiesa, Mažvydas nebuvo vienintelis, pradėjęs galvoti apie lietuviškąją knygą ir jos poreikį visuomenėje. Kaip žinome, jis priklausė pirmajai lietuvių religinių disidentų kartai, XVI a. penktajame dešimtmetyje pasitraukusiai iš Lietuvos, kurioje reformacija ir krikščionybės atnaujinimo idėjos buvo draudžiamos, į kaimyninę liuteronišką Prūsiją. Jos sostinėje Karaliaučiuje 1544 m. įkūrus universitetą išsilavinusiems ir protestantizmo siekius palaikantiems lietuviams atsivėrė galimybės savo pažiūras skelbti viešai liaudies kalba. Ne tik galimybės, bet ir paskatos: kunigaikštis Albrechtas lietuvius laikė viena pagrindinių savo intelektualiųjų jėgų ir sąmoningai rėmė, finansavo lietuvių raštijos plėtrą ir knygų atsiradimą. Turime nepamiršti, kad Bažnyčios reformas palaikiusios renesanso asmenybės buvo įsitikinusios savo veiklos prasmingumu ir reformaciją laikė tikrąja liaudies christianizacija, todėl tautinėms kalboms skyrė daug dėmesio. Lietuviškai dar šiek tiek anksčiau nei Mažvydas tekstus (daugiausia bažnytines giesmes ir psalmes, kurias protestantizmas laikė pagrindine krikščioniškosios maldos forma) rengė Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis (abu mirę 1545 m.), kai kurie kiti į Prūsijos lietuviškosios Liuteronų Bažnyčios kūrimo procesą įsitraukę asmenys.

Kaip vertinate Mažvydą lietuvių literatūros kontekste? Ar galima jį palyginti su Mikalojum Daukša, Konstantinu Sirvydu?

Mažvydas pasižymi renesanso protestantui būdingais bruožais. Savo literatūrinę veiklą jis vykdė kaip pašaukimą, gerai suvokdamas, kokio masto naujovė lietuvių visuomenėje yra knyga ir kokia gali būti jos reikšmė lietuvių krikščioniškajam identitetui. Dievo žodis, kaip ir daugeliui reformacijos skelbėjų ir lyderių, Mažvydui buvo išganymo – pagrindinės krikščionybės mokymo idėjos – prielaida. Tą Mažvydas labai tiesiogiai ir įtaigiai paliudijo savo didžiausiame lietuviškame originaliame tekste – „Katekizmo“ eiliuotoje prakalboje, pateikęs puikią paralelę: žadis / žadėjimas. Tik skaitant Dievo žodį tampama tikru krikščionimi, galinčiu suvokti, kas yra Kristaus mokymas ir Dievo duotas išganymo pažadas (žadėjimas). Mažvydas šioje prakalboje įtvirtino paprastą ir aiškią mintį: skaitymas yra tiesiogiai susijęs su išganymo galimybe ir šviesa. Tokį tiesioginį, beveik revoliucinį skaitymo ir evangelinio mokymo pažinimo aspektą pabrėžė tik protestantai. Katalikiškoje tradicijoje buvo laikomasi christianizacijos per Bažnyčią, jos tradiciją ir teikiamus sakramentus. Biblijos vertimą į liaudies kalbas ši Bažnyčia tiesiogiai siejo su erezijų ir klaidų plitimu. Galiausiai ir katalikai ėmė keisti savo nuostatas, bet lietuvių kultūroje iki pat XX a. Bažnyčia neskatino Biblijos vertimo į lietuvių kalbą.

Lietuviškosios raštijos pradininkai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Mikalojus Daukša ir Konstantinas Sirvydas jau yra kontrreformacinės kultūros vaisiai. Daukša, nors pats ir nebuvo jėzuitas, aktyviai palaikė Lietuvoje pradėjusius kultūrinę veiklą jėzuitus, kurių dėka Lietuvoje imta leisti katalikiškas knygas įvairiomis (lenkų, lotynų, lietuvių) kalbomis. Norėdamas kuo aktyviau prisidėti prie šio proceso Daukša parengė pirmąjį lietuvišką katalikišką katekizmą (pagal jėzuitiško katekizmo pavyzdį) ir išvertė žymią jėzuitų pamokslininko Jokūbo Vujeko „Postilę“. XVII a. pirmojoje pusėje savo veikalus („Punktus sakymų“, pirmus lietuviškuosius žodynus) pradėjęs rengti Sirvydas yra pirmas lietuvis jėzuitas, praturtinęs lietuvių raštiją filosofine kalba ir refleksija.

Ar galima palyginti su kitomis Europos šalimis?

Lietuva priklauso gana nemažai Europos šalių kultūrinei grupei, kurioje pirmosios tautinės knygos atsirado kaip šiose šalyse prasidėjusios reformacijos vaisiai. Žinoma, ši tiesa galioja tik žvelgiant iš Vakarų krikščioniškosios kultūros istorijos Lietuvoje perspektyvos. Turime nepamiršti, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo labai savita Europos valstybė tiek tautiniu, tiek konfesiniu požiūriu, joje jungėsi Vakarų ir Rytų krikščionybės tradicijos. Pirmosios LDK knygos buvo susijusios su bažnytine slavų ir rusėnų kalbų aplinka.

Ką dar parašė Mažvydas? Ar „Katekizmas“ – vertingiausias jo darbas?

Mažvydas rengė lietuvių Liuteronų Bažnyčiai būtinas knygas: katekizmą, giesmynus, agendą (lietuviškųjų krikšto apeigų tekstą). Visų jų vertė labai didelė, nes šios knygos buvo pirmieji šių svarbių bažnytinių žanrų pavyzdžiai. Mažvydas formavo lietuvių religinę kalbą, jo įtaką ir žodyną galime pastebėti visoje prūsų Lietuvos literatūros tradicijoje. Prūsų Lietuvoje Mažvydas įtvirtino lietuviškosios knygos, jos rengimo, redagavimo tradiciją, kuri jau niekada nebenutrūko. Reformacijos metais parengti liuteroniškieji tekstai buvo Liuteronų Bažnyčios aukso fondas, todėl Mažvydo parengti bažnytiniai tekstai padarė didelę įtaką visai lietuvių bendrinei ir rašto kalbai. Iš viso Mažvydo palikimo labiausiai verta išskirti „Katekizmą“ ir didelį dviejų dalių giesmyną „Giesmės krikščioniškos“ (1566, 1570 m.), kurį Mažvydui mirus pabaigė rengti ir išleido jo pusbrolis Baltramiejus Vilentas. Su šiuo giesmynu susijusios lietuviškosios poezijos ir bažnytinės muzikos ištakos.

Ar amžininkai LDK Martyną Mažvydą žinojo ir vertino?

Deja, neturime duomenų apie tai, kad Mažvydą ar jo lietuviškas knygas būtų žinoję amžininkai Lietuvoje. Apibendrinant būtų galima pasakyti, kad lietuviška liuteroniška knyga XVI a. viduryje neturėjo savo skaitytojo. XVI a. kultūrinė aplinka buvo konfesiškai angažuota. Mažvydo knygų poreikį Lietuvoje būtų galėjusi paskatinti viena pagrindinė sąlyga – lietuviškos Liuteronų Bažnyčios buvimas. Tokia Mažvydo metu Lietuvoje nesusikūrė. LDK reformacijos ir kultūros istorija vystėsi visiškai kitomis aplinkybėmis nei Prūsijoje. Mažvydo veiklos Ragainėje metais į reformaciją pasuko žymus LDK politikos ir kultūros veikėjas Mikalojus Radvila Juodasis, kurio dėka Lietuvoje atsirado ir pirmoji evangelikų bažnyčia. Nors ši Bažnyčia iškėlė tautinių kalbų prioritetą, lietuvių rašytinės kalbos tradicija LDK dar nebuvo pradėta plėtoti ir vos susikūrusi ankstyvoji Bažnyčia, remiama tik dalies aristokratų ir susilaukusi didelio Katalikų Bažnyčios pasipriešinimo, nebuvo pajėgi pradėti ne tik krikščionybės reformą, bet dar ir sukurti naują rašytinę tradiciją. Be to, LDK evangelikai tuo metu ieškojo savos konfesinės tapatybės, jie neišpažino Augsburgo konfesijos. Mažvydo ir kitų autorių Prūsijoje išleistos lietuviškosios knygos būtų įgijusios daug didesnę reikšmę, jei Lietuvoje būtų egzistavusi lietuviškoji Liuteronų Bažnyčia.

Kokia buvo jo vartojama lietuvių kalba? Ar labai skyrėsi nuo Daukšos, Sirvydo?

Mažvydo, kaip, beje, ir visi kiti vėlesnieji senosios lietuviškos raštijos autorių, tekstai liudija ne įvairius to meto lietuvių kalbos lygmenis ir vartosenos ypatybes, bet tik kai kuriuos jos apsektus. Mažvydas yra lietuviškosios rašytinės kalbos tradicijos kūrėjas, o jos ryšys su gyvąja to meto šnekamaja vartosena yra gana formalus: šnekamoji kalba buvo tik vienas iš rašytinės kalbos šaltinių. Mažvydas rengė Bažnyčiai reikalingas knygas, tad jo lietuvių kalba yra religinė. Jam teko kurti įvairius naujadarus, remiantis lotynų, lenkų ir šiek tiek vokiečių kalbų pavyzdžiais. Nuo vėlesnių XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios turimų lietuvių kalbos pavyzdžių, kuriuos mums paliko Daukša ir Sirvydas, Mažvydo kalba skiriasi labai daugeliu aspektų. Labiausiai pastebimi yra leksiniai ir semantiniai skirtumai. Daugelį šių aspektų nulemia skirtingos konfesinės paradigmos bei nevienodas požiūris į pagrindinį krikščioniškos rašytinės kalbos šaltinį – Bibliją. Liuteroniškoji rašytinė tautinė XVI a. kalba yra tiesų mokytoja, todėl siekia kuo apibrėžtesnio santykio tarp žodžio ir juo žymimo dalyko, jos prioritetas yra ne išraiškos priemonės, bet aiškumas ir skaidrumas, jai nebūdingas ir sinonimiškumas, su kuriuo tradiciškai siejamas kalbos „turtingumas“.

Kaip manote, kur jis įgijo išsilavinimą?

Yra žinoma tik viena Mažvydo studijų vieta – Karaliaučiaus universitetas, į kurį iš Lietuvos pirmosios lietuviškos knygos autorius buvo pakviestas kunigaikščio Albrechto, skatinusio liuteronizmo platinimą tarp lietuvių. Visos kitos prielaidos apie galimas kokias nors ankstesnes jo studijų vietas lieka tik nedokumentuotais spėjimais. Galima dalykas, kad lotynišką išsilavinimą jis įgijo ir privačiai Lietuvoje.

Ar mes pakankamai vertiname Martyną Mažvydą?

Lietuvių kultūroje Mažvydo, kaip pirmosios lietuviškos knygos autoriaus, vardas yra tapęs tam tikra ikona, lietuviškosios tapatybės simboliu. O vertinimo lygį atspindi tyrimai. Žinoma ir atrasta daug su Mažvydu susijusių dokumentų, jo gyvenimas ir veikla pakankamai gerai ištirti, raštai publikuoti, prieinami, integruojami į įvairias elektronines duomenų bazes. Sakyčiau, kad kalbos istorijos požiūriu atlikta didžioji dalis darbų. Mažiau įvertintas Mažvydo kultūrinis vaidmuo, lietuviai negiliai pažįsta liuteronizmo tradiciją. Turėtume sulaukti tyrėjo, kuris imtųsi monografinio apibendrinamojo darbo, įvertinančio įvairius Mažvydo reikšmės aspektus, tokio kol kas neturime.

Kalbino Nijolė Bulotaitė

vunaujienos_logo