Maura Roan McKeegan. Knygos su paveikslėliais ir vaikiška širdis

Nors daugumai koledžo studentų labiausiai patikdavo paskaitos apie Dostojevskį ar Dantę, mano mėgstamiausia dėstytoja skaitydavo Mem Fox ir Patricią Polacco bei kitus iliustruotų knygelių vaikams autorius.

Tai buvo „Mokymo skaityti“ kursas, skirtas pradinių klasių mokytojams. Dėstytoja, išėjusi į pensiją pradinių klasių mokytoja, kiekvieną paskaitą pradėdavo skaitydama pasakas. Dvidešimt koledžo studentų sėdėdavo pusračiu, „gerdami“ ponios Kines balsą ir stebėdami mielus paveiksliukus, kuriuos ji kaskart iškėlusi knygą visiems parodydavo.

Galbūt tai skamba vaikiškai. Gal kai kurie profesoriai manytų, kad iliustruotų knygų vaikams skaitymas koledžo studentams gali juos įžeisti, ar tiesiog tai yra vertingo paskaitų laiko, kai būtų galima studijuoti pažangias edukacijos teorijas ar technikas, švaistymas. Tačiau mes jautėmės sužavėti, o ne įžeisti. Tos dešimt minučių, kuriomis buvo pradedama kiekviena ponios Kines paskaita, mano gyvenimui padarė kur kas didesnę įtaką nei šimtai valandų, praleistų paskaitose, laboratorijose ar skaitant vadovėlius.

„Skaitymo entuziazmas yra užkrečiamas, o ne išmokstamas“, – sakydavo ponia Kines. Ir ji įrodė tai. Ji pati mėgo iliustruotas knygeles, bet nebandė mūsų išmokyti jų pamėgti. Ji tiesiog su mumis pasidalijo savo mėgstamiausiomis knygutėmis, ir mes jas taip pat pamėgome. Kiekviena jos perskaityta antraštė mano širdyje užėmė ypatingą vietą ne vien dėl to, kad būdavo papasakojama įdomi istorija ir parodomi nuostabūs paveikslėliai, bet ir dėl to, kad ponia Kines tai perteikė su labai dideliu švelnumu ir rūpesčiu. Šie jausmai mano per anksti suaugusią širdį sugrąžino į vaikystę.

Tais metais, būdama dvidešimties, aš Kalėdoms paprašiau iliustruotos knygos vaikams. Norėjau pradėti jas kolekcionuoti.

Nors niekada kaip ponia Kines nemokiau pradinių klasių, šimtai akių matė mano kolekcijos puslapius. Nors kai kurie žmonės ir manė, kad mano mokomi mokiniai yra jau „per dideli“ knygoms su paveikslėliais, aš su jais nesutikau. Jeigu man, jau jaunai suaugusiajai, patikdavo, kai man skaitydavo šias knygutes, kodėl aš pati negalėjau jų skaityti įvairaus amžiaus vaikams? Per literatūros pamokas skaitydavau jas penktokams, šeštokams, septintokams. Skaičiau jas neturtingiems vaikams ir tiems, kurie atrodė, jog turi viską. Skaičiau tiek mokydama neįgaliuosius, tiek per specialiąsias programas talentingiesiems. Teko šias knygeles skaityti ir aukštosios mokyklos studentams per jaunimo rekolekcijas. Reakcija visada būdavo tokia pati: didžiulis dėmesys ir susižavėjimas. Lygiai taip mes klausydavomės ponios Kines.

Jau praėjo dvidešimt metų nuo tada, kai mokiausi pas ponią Kines, šiuo metu nebedirbu mokytoja, bet šios dėstytojos palikimas man vis dar gyvas. Neseniai su savo vaikais atsisėdome svetainėje ant sofos ir atsivertėme giliai paliečiančią Patricios Polacco knygą apie dviejų kareivių draugystę per Pilietinį karą. Aš vargiai galėjau ištarti žodžius pro ašaras, ir vaikai matė, kaip paskutiniuosius knygos puslapius skaitau užsiskirsdama ir kūkčiodama. Kelios dienos prieš tai mes juokėmės, kaip ir visada, iš to, kaip nuostabiai gyvūnai apgauna Liūtą Vernos Ardemos perpasakotoje afrikiečių liaudies pasakoje.

Šios knygutės yra tik maža dalelė kolekcijos, kurią pradėjau rinkti per tas Kalėdas. Mūsų namų, kuriuose gyvenu su vyru ir vaikais, lentynos saugo daug brangenybių. Per kiekvieną gimtadienį, Kalėdas ar bet kokia kita proga, mes vis perkame knygas. Kiekvieną savaitę aplankome biblioteką, ieškodami naujų arba pamirštų perlų. Kai ant lentynos mūsų vaikai pamato kada nors pamėgtą knygą, jų akys nušvinta tarsi išvydus seniai neregėtą draugą.

Iš tiesų taip ir yra: šios knygos gyvena mumyse, atneša mums gyvenimą, taip kaip ir tikros draugystės. Kai kurios yra senos ir išmintingos, kai kurios – jaunos ir energingos, kai kurios liūdnos ir jaudinančios mūsų širdis, o kai kurios priverčiančios jas juoktis. Galų gale jos yra tarsi stiklas, per kurį kiekvienas galime pasižiūrėti į gyvenimą su jų džiaugsmais, sielvartais ir viskuo.

Žinoma, nesakau, kad kiekviena knyga su paveikslėliais bibliotekos lentynoje yra ypatinga. Kartais atsijojame šimtus knygučių, prieš rasdami tą vienintelę. Kurioje telpa ir istorijų pasakojimo menas, ir kalbos mielumas, ir gerai atlikti dailės kūriniai. Yra labai daug netikrų perlų, tačiau kas yra tikrieji, kiekvienas žmogus atsirinks asmeniškai.

Žinoma, nesakau, kad mes skaitome vien tik iliustruotas knygeles vaikams ir nieko daugiau. Tačiau šių knygų mes nelaikome vien raidos etapu, nepaliekame jų už nugaros kaip akmenėlių, kuriuos turėjome peržengti, kelyje į „rimtesnę“ literatūrą. Knygos su paveikslėliais kiekvienam iš mūsų siūlo didelę dovaną, jei mes jų turtus savyje išsaugome gyvus:

Kai nupūtę dulkes nuo Mem Fox knygelės „Koaloa Lu“ stipriai apkabinę savo vaikus ir Koalos Lu mamos balsu pasakome jiems: „Aš LABAI tave myliu.“

Kai paauglių akys apsiašaroja beklausant Tomie de Paola pasakojimo apie berniuką, kurio senelį ištiko insultas…

Kai vyriausias vaikas pats pasisodina jaunėlį ant kelių ir skaito jam istoriją, kurią iš mamos prieš tai girdėjo šimtus kartų…

Kai aplankęs senelius vaikas ieško palėpėje knygų, iš kurių prieš miegą buvo skaitoma jo tėvams…

Stebėdama šiuos dalykus suprantu, kad tai mums nėra vien literatūros skaitymas. Mes taip sujungiame skirtingas kartas. Kuriame meilės pamatus. Ir aš tikiu, jog darome tai, ko Jėzus nori iš mūsų.

Jėzus Evangelijoje pagal Matą sako, kad kol netapsime kaip vaikai, neįeisime į dangaus karalystę. Manau, kad tai yra nepakartojama širdies dovana, lobis, kurį gali pasiūlyti iliustruotos knygos. Jos leidžia mums tapti kaip vaikais. Jos apglėbia mus paprastumu ir šiluma. Kai skaitome kartu su visa šeima, jos tarsi apkloja mus viena meilės antklode.

Mes galime šiek tiek senstelėti, bet niekada nebūsime per seni knygoms su paveikslėliais. Jose yra tavo ir mano istorijos, mūsų tėvų ir mūsų vaikų. Jos gyvena mūsų namuose, širdyse, prikeliančios mumyse vidinį vaiką ir primenančios Evangelijos išmintį, skatinančią tapti vaikais.

Vertė Vaiva Lanskoronskytė

Bernardinai.lt