Michel Foucault. Kas yra autorius?

Idėjų, pažinimo, literatūros, filosofijos ir mokslų istorijoje „autoriaus“ są­vokos atsiradimas žymi ypatingą individualizacijos momentą. Net šiandien, kai mes rekonstruojame sąvokos, literatūrinio žanro ar filosofinės mokyklos raidą, šios kategorijos atrodo tarsi nereikšmingos, antrinės ir susi­pynusios ištartys, palyginus su svaria bei fundamentalia autoriaus ir kūrinio visuma.

Aš čia nesiūlau socioistorinės autoriaus personos analizės. Kaip autorius individualizavosi kultūroje, kurioje mes gyvename, kokį statusą jis įgavo, kada prasidėjo autentiškumo ir atribucijos tyrimai, į kokios rūšies vertybių sistemą buvo įtrauktas autorius, kokiu tikslu mes pradėjome analizuoti verčiau autorių negu herojų gyvenimą ir kaip radosi ši fundamentali „žmogaus ir jo kūrinio kritikos“ (the-man-and-his work criticism) kategorija – tai būtų neabejotinai vertingas tyrimas. Tačiau šiuokart aš noriu paliesti tik teksto ir autoriaus san­tykį, taip pat būdą, kuriuo tekstas nurodo ir šią „figūrą“, esančią, bent taip ma­noma, už teksto ir turinčią pirmumą jo atžvilgiu.

Temą, kurią aš norėčiau pradėti, puikiai formuluoja Beckettas: „Nesvarbu, kas kalba, pasakė kažkas, nesvarbu, kas kalba“. Šis abejingumas išreiškia vieną iš fundamentaliausių šiuolaikinio rašymo (écriture) etinių principų. Aš sakau „etinių“, kadangi šis abejingumas iš tikrųjų yra bruožas, apibūdinantis ne stilių, kuriuo kalbame arba rašome, bet greičiau tam tikrą imanentinę taisyklę, tai­komą nuolat, tiesa, visuomet tik iš dalies, nenurodančią į rašymą kaip kažką baigto, bet valdančią jį kaip praktiką. Kadangi per drąsu reikalauti ilgos ana­lizės, šią imanentinę taisyklę čia galima adekvačiai iliustruoti atskleidžiant dvi pagrindines jos temas.

Pirmiausia galima tvirtinti, kad šiuolaikinis rašymas išsilaisvino iš išraiškin­gumo matmens. Nurodydamas tik į save, bet būdamas vidujai laisvas, rašymas yra sutapatintas su savo išskleista išore. Tai reiškia, kad jis yra sąveika ženklų, sutvarkytų taip, kad labiau atitiktų tikrąją žymėtojo prigimtį negu jo žymimą turinį. Rašymas išsiskleidžia kaip žaidimas (jeu), kuris nuolat išeina anapus jo taisyklių ir peržengia jo ribas. Rašymo tikslas – ne parodyti ar išaukštinti rašymo aktą, ne uždaryti subjektą kalbos ribose; tai greičiau erdvės, kurioje kaskart išnyksta rašymo subjektas, kūrimo problema.

Antroji tema – rašymo santykis su mirtimi – yra netgi laisvesnė. Šis ryšys sulaužo seną tradiciją, kurios pavyzdys yra graikų epinė poema, skirta herojaus nemirtingumui įamžinti: jei herojus troško mirti jaunas, jo gyvenimas, mirties pašventintas ir išaukštintas, galėjo žengti į nemirtingumą; tada pasakojimas iš­pirkdavo šią pripažintą mirtį. Kitų, taip pat ir arabiškų pasakojimų atveju – tokių kaip „Tūkstantis ir viena naktis“ – motyvacija bei tema ir pretekstas irgi buvo išvengti mirties: kalbėta pasakojant iki ankstaus ryto tam, kad būtų užbėgta už akių mirčiai, atitolinta atpildo, kuris nutildytų pasakotoją, diena. Šecherezados pasakojimas – tai kiekvieną naktį atnaujinamos pastangos siekiant išlaikyti mirtį už gyvenimo ciklo.

Mūsų kultūra metaforizavo šią pasakojimo ar rašymo idėją kaip kažką, numatytą mirčiai nukreipti. Rašymas imtas sieti su auka, net su gyvenimo auka, dabar tai yra savanoriškas pasitraukimas, kuris nereikalauja pavaizdavimo knygose, kadangi jis yra sukeltas realios rašytojo egzistencijos. Kūrinys, kuris kadaise turėjo nemirtingumo teikimo pareigą, dabar turi teisę žudyti, būti jo autoriaus žudiku – kaip Flaubert’o, Prousto ir Kafkos atvejais. Tačiau tai ne viskas: šis rašymo ir mirties santykis taip pat manifestuojamas atsisakant individualių rašymo subjekto charakteristikų. Rašymo subjektas, panaudodamas visą išradingumą, kurį jis įterpia tarp savęs ir to, ką jis rašo, panaikina savo savitos asmenybės ženklus. Taigi rašytojo žymė yra redukuota ne į ką kita, o į jo nebuvimo ypatybę; rašymo žaidime jis turi prisiimti mirusio žmogaus vaid­menį.

Čia nėra nieko naujo; kritika ir filosofija jau kadai atskleidė autoriaus išny­kimą ar mirtį. Bet nei šio atradimo padariniai buvo pakankamai ištirti, nei jo svarba tinkamai pasverta. Dažna samprata, numatanti pakeisti privilegijuotą autoriaus padėtį, iš tikrųjų, atrodo, siekia išsaugoti tą privilegiją ir nuslėpti tikrąją autoriaus išnykimo reikšmę. Aš nagrinėsiu dvi iš šių sampratų, abi šiandien turinčias didelę reikšmę.

Pirmoji – tai kūrinio samprata. Labai įprasta tezė, kad kritikos užduotis – ne išreikšti kūrinio ir autoriaus savitarpio santykius, ne iš teksto rekonstruoti idėją ar patyrimą, bet greičiau analizuoti kūrinį pasitelkiant jo struktūrą, ar­chitektūrą, vidinę formą ir vidinį santykių žaismą. Tačiau šiuo požiūriu iškyla problema: „Kas yra kūrinys? Kas yra ta keista vienybė, kurią mes nurodome kaip kūrinį? Iš kokių elementų jis sudarytas? Ar jis ne tai, ką autorius parašė?“ Iškart kyla sunkumų. Jeigu individas nebūtų autorius, ar galėtume sakyti, kad tai, ką jis parašė, pasakė, paliko savo raštuose, arba tai, kas buvo surinkta iš jo pastebėjimų, galėtų būti pavadinta „kūriniu“? Jeigu Sade’as nelaikytinas autoriumi, koks jo darbų statusas? Ar jie paprasčiausiai popieriaus ritiniai, ku­riuose jis įkalinimo metu išdėstė savo fantazijas?

Net kai individas pripažįstamas autoriumi, mes vis dėlto turime klausti, ar viskas, ką jis parašė, pasakė, paliko po savęs, yra jo kūrybos dalis. Problema yra kartu ir teorinė, ir techninė. Pavyzdžiui, pradėjus Nietzsche’s kūrinių pub­likavimą, kur reikėtų sustoti? Be abejo, reikia publikuoti viską, bet kas yra „viskas“? Žinoma, viskas, ką pats Nietzsche publikavo. O kaip elgtis su jo kū­rinių metmenimis? Žinoma, publikuoti. Jo aforizmų projektus? Irgi. O išbrauk­tus fragmentus ir pastabas puslapio pabaigoje? Taip pat. O kaip, jeigu konspek­te, pilname aforizmų, randama nuoroda, susitikimo laikas, adresas arba skal­binių sąrašas: ar tai kūrinys, ar ne? Kodėl ne? Ir taip toliau, be galo. Kaip galima apibrėžti, kas yra kūrinys iš milijonų pėdsakų, kažkieno paliktų po mirties? Kūrinio teorija neegzistuoja, ir empirinė užduotis tų, kurie naiviai imasi ruošti kūrinį spaudai, dažnai nukenčia dėl tokios teorijos nebuvimo.

Mes galėjome eiti net toliau: ar „Tūkstantis ir viena naktis“ yra kūrinys? O Klemenso Aleksandriečio „Almanachai“ arba Diogeno Laertiečio „Gyvenimai“? Ryšium su šia kūrinio samprata kyla daugybė klausimų. Vadinasi, nepakanka deklaruoti, kad reikia veikti be rašytojo (autoriaus) ir studi­juoti patį kūrinį. Žodis „kūrinys“ ir to vienybė, kuri jį pažymi, yra, ko gero, tokie pat problemiški kaip ir autoriaus individualybės statusas.

Kita sąvoka, kuri kliudo mums visiškai suprasti autoriaus išnykimo kriterijų, užtemdydama ir paslėpdama šį momentą bei subtiliai išlaikydama autoriaus egzistavimą, yra rašymas (écriture). Griežtai taikoma ši sąvoka leis mums ne tik atsisakyti nuorodų į autorių, bet ir nustatyti dabartinį jo nebuvimą. Plačiau vartojama rašymo sąvoka yra nesusieta nei su rašymo aktu, nei su nurodymu ar tai butų požymis, ar ženklas – į reikšmę, kurią kažkas, galimas dalykas, no­rėjo išreikšti. Didelėmis pastangomis mes bandome įsivaizduoti bendrą kiek­vieno teksto tiek erdvės, tiek laiko, kuriuose tekstas yra išskleistas, sąlygą.

Tačiau, sprendžiant iš plačiai paplitusios vartosenos, atrodo, kad rašymo sąvoka empirines autoriaus charakteristikas perkelia į transcendentini anoni­miškumą. Mes pasisakome už akivaizdesnių autoriaus empiriškumo žymių ištry­nimą pateikdami du priešingus rašymo charakterizavimo būdus – kritini ir re­liginį požiūrius. Atrodo, kad pirminio statuso suteikimas autoriui yra tiek teo­loginio tvirtinimo apie jo šventą pobūdį, tiek kritinio tvirtinimo apie kuriamąjį pobūdį pakartotinio vertimo transcendentiniais terminais būdas. Pripažinti, kad rašymas dėl tos pačios istorijos, kuri padarė jį galimą, yra pavaldus užmiršimo ir slopinimo išbandymui – tai transcendentiniais terminais pateikti religinį prin­cipą apie paslėptą reikšmę (kuris reikalauja interpretacijos) ir kritinį principą apie numanomas reikšmes, neišreikštus apibrėžimus ir miglotą turinį (kuris duoda pradžią komentarui). Atrodo, kad rašymo, kaip nebuvimo, įsivaizdavimas yra paprastas pakartojimas tiek religinio principo apie nekintamą ir dar ne­užbaigtą tradiciją, tiek estetinio principo apie kūrinio išlikimą, jo išsaugojimą po autoriaus mirties ir jo mįslingą excess8 palyginti su autoriumi. Šis ra­šymo sąvokos vartojimas sudaro tam tikrą riziką: ar gali išlikti autoriaus pri­vilegijos po rašymo a priori statuso priedanga? Toks šios sąvokos varto­jimas pilkoje neutralizavimo šviesoje palaiko gyvybingą reprezentacijų, sufor­mavusių išskirtinį autoriaus vaizdą, sąveiką. Autoriaus išnykimas, kuris nuo Mallarmé buvo nuolat pasikartojantis įvykis, yra priklausomas nuo daugybės transcendentinių barjerų. Atrodo, kad yra svarbi skiriamoji linija tarp tų, ku­rie tiki, kad jie vis dar gali įkurdinti šiuolaikinius pertrūkius (ruptures) XIX amžiaus istorinėje transcendentinėje tradicijoje, ir tų, kurie .bando visiems laikams išsilaisvinti iš tos tradicijos9.

Tačiau nepakanka pakartoti tuščią teiginį, kad autorius išnyko. Dėl tos pa­čios priežasties nepakanka toliau kartoti (sekant Nietzsche), kad Dievas ir žmo­gus numirė paprasta mirtimi. Užuot tai darę, mes privalome užpildyti po auto­riaus išnykimo likusią tuščią erdvę, sekti spragų ir neteisėtumų pasiskirstymą bei stebėti atvėrimus, kuriuos šis išnykimas atskleidžia.

Pirmiausia mums reikia trumpai išryškinti problemas, kylančias iš autoriaus vardo vartojimo. Kas yra autoriaus vardas? Kaip jis funkcionuoja? Toli gražu nepasiūlydamas sprendimo, aš tik nurodysiu keletą sunkumų, kuriuos jis sąly­goja.

Autoriaus vardas yra tikrinis daiktavardis, todėl jo keliamos problemos yra bendros visiems tikriniams daiktavardžiams. (Čia aš šalia kitų remiuosi Searle’o tyrimais10.) Akivaizdu, kad negalima paversti tikrinio daiktavardžio paprasta nuoroda. Jis turi kiek kitokias funkcijas: juo ne tik nurodoma, jis labiau yra gestas, pirštas, rodantis į kažką, aprašymo ekvivalentas. Kada sakoma „Aristo­telis“, vartojamas žodis, kuris yra kažko ekvivalentas arba keletas apibrėžtų aprašymų, tokių kaip „Analitikos“ autorius“, „ontologijos įkūrėjas“ ir t. t. Tačiau negalima čia sustoti, nes tikrinis daiktavardis turi ne tik vieną reikš­mę. Atskleidę, kad Rimbaud neparašė kūrinio „La chasse spirituelle“ (Dvasinė medžioklė), mes negalime apsimesti, kad šio tikrinio daiktavardžio ar autoriaus reikšmė buvo pakeista. Tikrinis daiktavardis ir autoriaus vardas yra tarp dviejų – aprašymo ir pažymėjimo – polių jie privalo turėti tam tikrą ryšį su tuo, ką jie įvardija, bet tokį ryšį, kuris nėra nei vien aprašymo, nei vien pažymėjimo formos, tai turi būti specifinis ryšys. Tačiau – ir būtent čia iškyla būdingi autoriaus vardo sunkumai – ryšiai tarp tikrinio daik­tavardžio ir įvardyto individo bei tarp autoriaus vardo ir to, ką jis įvardija, nėra izomorfiški ir funkcionuoja ne tuo pačiu būdu. Yra keletas skirtumų.

Jeigu, pavyzdžiui, Pierre’as Dupont’as nėra mėlynakis arba negimė Paryžiuje, arba nėra gydytojas, tai vardas Pierre’as Dupont’as vis dėlto visuomet nurodys tą patį asmenį, tokios aplinkybės nepakeičia pažymėjimo ryšio. Tačiau autoriaus vardo iškeltos problemos yra kur kas sudėtingesnės. Jeigu man paaiškėja, kad Shakespeare’as negimė tame name, kurį mes šiandien aplankėme, tai yra pasikei­timas, kuris, aišku, nekeis autoriaus vardo funkcionavimo. Bet jeigu mes įro­dėme, kad Shakespeare’as neparašė sonetų, kurie yra laikomi jo parašytais, tai sudarytų reikšmingą pasikeitimą ir paveiktų būdą, kuriuo funkcionuoja auto­riaus vardas. Jeigu mes įrodėme, kad Shakespeare’as parašė Bacono veikalą „Organonas“, parodydami, kad tas pats autorius parašė tiek Bacono, tiek Shakespeare’o kūrinius, tai būtų trečia pasikeitimo rūšis, kuri visiškai modifikuotų autoriaus vardo funkcionavimą. Taigi autoriaus vardas nėra, kaip kiti, tik tik­rinis daiktavardis.

Daugelis kitų faktų atkreipia dėmesį į paradoksalų autoriaus vardo savitumą. Pasakyti, kad neegzistuoja Pierre’as Dupont’as, visiškai ne tas pat, kas pasa­kyti, kad neegzistavo Homeras ar Hermis Trismegistas. Pirmuoju atveju tai reiš­kia, kad niekas nesivadino Pierre’as Dupont’as; antruoju – kad keletas žmonių maišomi vadinant juos tuo pačiu vardu arba kad tikrasis autorius neturėjo nė vieno iš bruožų, tradiciškai priskirtų Homero ir Hermio Trismegisto asmenims. Pasakyti, kad tikrasis X vardas yra Jacąues’as Durand’as, o ne Pierre’as Du­pont’as, yra ne tas pat, kas pasakyti, kad Stendhalio vardas buvo Henri Beyle’is. Galima taip pat suabejoti reikšme ir funkcionavimu tokių tvirtinimų kaip „Bourbaki yra toks ir toks, taip ir taip ir t. t.“ ir „Victor Eremitą, Climacus, Anticlimacus, Frater Taciturnus, Constantine Constantius – visi jie yra Kiergegaard’as“.

Šie skirtumai gali kilti iš to fakto, kad autoriaus vardas nėra paprasčiausiai elementas diskurse (galįs būti ar subjektu, ar objektu, arba pakeistu įvardžiu ir pan.); jis atlieka tam tikrą vaidmenį naratyvinio diskurso atžvilgiu, užtikrin­damas klasifikacinę funkciją. Šis vardas įgalina sugrupuoti nemažą tekstų skai­čių, apriboti, suskirstyti juos ir sugretinti su kitais tekstais. Be to, jis nustato tekstų savitarpio santykį. Nei Hermis Trismegistas, nei Hipokratas neegzistavo ta prasme, kuria egzistavo Balzacas, bet tas faktas, kad keletui tekstų priskirtas tas pats vardas, rodo, jog buvo nustatytas jų homogeniškumo, filiališkumcs kai kurių kelių tekstų autentiškumo, pasiremiant kitais tekstais, tarpusavio paaiškinimo ar kartu vykstančio panaudojimo santykis. Autoriaus vardas padeda norint charakterizuoti tam tikrą diskurso egzistavimo būdą: tas taktas, kad diskursas turi autoriaus vardą, kad galima pasakyti „tai parašė tas ir tas“ arba “tas ir tas yra jo autorius“, rodo, kad šis diskursas nėra paprasta kasdienine kalba, kuri tiktai ateina ir nueina, nėra kažkas, kas tuoj pat suvartojama. Priešingai, tai yra kalba, kuri turi būti suvokiama tam tikru būdu ir tam tikroje kultūroje turi įgauti tarti tikrą statusą.

Atrodytų, kad autoriaus vardas, kitaip nei kiti tikriniai daiktavardžiai, nepereina iš diskurso vidaus į realų ir išorinį individą, kuris jį sukūrė, greičiau atrodo, kad vardas visada dalyvauja atribodamas teksto kraštus, atskleisdamas arba bent charakterizuodamas jo egzistavimo būdą. Autoriaus vardas manifestuoja tam tikro diskursyvinio rinkinio Išorę ir nurodo šio diskurso statusą vlsuomenėje bei kultūroje. Jis neturi legalaus statuso, jo nėra ne kūrinio sumanyme; jis greičiau ten, kur yra galimybė pagrįsti tam tikrą diskursyvinį konstruktą ir jo itin savitą egzistavimo būdą. Vadinasi, galime tvirtinti, kad civilizacijoje, panašioje į mūsų, yra kažkiek diskursų, turinčių „autorinę funk­ciją“, o kiti diskursai yra nuo jos atskirti. Privatus laiškas gali turėti pasirašiu­sįjį asmenį – jis neturi autoriaus; sutartis gali turėti laiduotoją – ji neturi au­toriaus. Anoniminis tekstas, užklijuotas ant sienos, turi parašiusįjį, bet ne au­torių. Taigi autorinė funkcija yra tam tikrų diskursų egzistavimo, cirkuliacijos ir funkcionavimo visuomenėje būdo charakteristika.

Paanalizuokime šią autorinę funkciją, kadangi mes ją ką tik aprašėme. Kaip mūsų kultūroje apibūdinamas diskursas, turintis autorinę funkciją? Kuriuo at­žvilgiu šis diskursas skiriasi nuo kitų diskursų? Jei mes apsiribojame knygos arba teksto autoriumi, galime išskirti keturias skirtingas savybes.

Pirmiausia diskursai yra pasisavinimo objektai. Nuosavybės forma, iš kurios jie kyla, yra gana savotiškos rūšies, susidariusios per ilgus metus. Pažymėtina, kad istoriškai ši nuosavybės rūšis visada buvo vėlesnė už tą, kurią galima pa­vadinti baudžiamuoju pasisavinimu. Tekstai, knygos ir diskursai iš tikrųjų pra­dėjo turėti autorius (kitokius negu mitinės, „sekuliarizuotos“ ar „sekuliarizuo­jančios“ figūros) tuo mastu, kuriuo autoriai tapo pavaldūs bausmei, t. y. tuo mastu, kuriuo diskursai galėjo pažeisti įstatymą. Mūsų kultūroje (ir, be abejo, daugelyje kitų kultūrų) diskursas kilmės požiūriu nebuvo produktas, daiktas, prekių rūšis; jis iš esmės buvo aktas – aktas, vykstantis dvipoliame švento ir pasaulietiško, teisėto ir neteisėto, religinio ir šventvagiško veikimo lauke. Isto­riškai tai buvo rizikingas gestas, nukreiptas prieš pavirtimą prekėmis, įtrauk­tomis į nuosavybės sferą.

Kai atsirado nuosavybės sistema tekstams, kai XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje buvo nustatytos griežtos taisyklės, reguliuojančios autoriaus ir lei­dėjo santykius, autoriaus teises, dauginimo teises, ir paskelbti su tuo susiję įstatymai, galimybė juos pažeisti rašymo metu tapo literatūrai būdingu impe­ratyvu. Kitaip tariant, tarytum autorius pradėtų nuo to momento, kai jis buvo įtrauktas į mūsų visuomenei būdingą nuosavybės sistemą, ir už jam suteiktą statusą atsilygintų iš naujo atskleisdamas senąjį dvipolį diskurso lauką, siste­mingai praktikuodamas to įstatymo pažeidimą ir todėl atkurdamas grėsmę ra­šymui, kurį dabar saugo nuosavybės teisės nauda.

Tačiau autorinė funkcija neveikia visų diskursų universaliai ir visą laiką. Tai jos antroji savybė. Mūsų civilizacijoje ne visada buvo tie patys tekstų, kuriuos reikėjo priskirti autoriui, tipai. Buvo laikai, kada tekstai, kuriuos mes šiandien vadiname „literatūra“ (naratyviniai pasakojimai, apsakymai, epai, tra­gedijos, komedijos), buvo pripažinti, įtraukti į apyvartą, nustatyti ir reguliuo­jami be jokio klausimo apie jų autoriaus identiškumą; jų anonimiškumas nesu­kėlė sunkumų, kadangi jų senoviškumas, tikras ar įsivaizduotas, buvo laikomas pakankama jų statuso garantija. Kita vertus, tie tekstai, kuriuos dabar vadin­tume moksliniais – apie kosmologiją ir dangų, mediciną ir ligas, gamtos moks­lus ir geografiją – buvo pripažinti jau viduramžiais, ir pripažinti „teisingais“, tiktai pažymėti jų autoriaus vardu. „Hipokratas pasakė“, „Plinijus išdėstė“ iš tikrųjų nebuvo vien argumento formulės, paremtos autoritetu; jos buvo žymėtojai, įtraukti į diskursus, kurie, manyta, gauti kaip įrodytos tiesos tvirti­nimai.

Pasikeitimas įvyko XVII ar XVIII amžiuje. Mokslinius diskursus pradėta laikyti teisingais savaime, buvo surastos ar iš naujo įrodytos anonimiškos tie­sos; jų narystė sisteminiame ansamblyje ir tai, kad nesiremta juos sukūrusiu individu, buvo jų garantija. Autorinė funkcija išnyko, ir išradėjo vardas buvo naudojamas tik teoremos, teiginio, ypatingo efekto, savybės, kūno, elementų grupės ar patologinio sindromo krikštui. Kartu tik nuolat besiremiančius autorine funkcija diskursus pradėta pripažinti literatūriniais. Dabar apie kiekvieną poetinį ar grožinės literatūros tekstą mes klausiame: iš kur jis radosi, kas jį, kada, kokiomis aplinkybėmis parašė ar koks buvo jo pirminis sumanymas? Priskiriama jam reikšmė ir tam tikras statusas ar vertė priklauso nuo būdo, kuriuo mes atsakome į šiuos klausimus. Ir jeigu reikia nustatyti, kodėl tekstas anonimiškas – ar dėl katastrofos, ar aiškiai autoriaus noru, – užmačia pavirsta pakartotiniu autoriaus atskleidimu. Kadangi literatūrinis anonimiškumas nepa­geidaujamas, mes galime priimti jį tik mįslės pavidalu. Vadinasi, autorinė funk­cija šiandien beveik lemia mūsų požiūrį į literatūrinius kūrinius. (Žinoma, šias bendras taisykles reiktų patikslinti, jeigu jos būtų taikomos dabartinei kritikos praktikai.)

Trečioji šios autorinės funkcijos savybė neatsiranda spontaniškai, kaip dis­kurso priskyrimas tam tikram individui. Ji yra greičiau sudėtingo veikimo, ku­riančio tam tikrą racionalią būtį, kurią mes vadiname „autoriumi“, rezultatas. Kritikai, be abejo, bando šiai suprantamai būčiai suteikti realistinį statusą, įžiūrėdami individe esant „giluminį“ motyvą, „kuriamąją“ galią arba „projektą“, sferą, kurioje randasi rašymas. Vis dėlto šie individo aspektai, nurodyti kaip darantys jį autoriumi, yra tik, tariant daugiau ar mažiau psichologizuojančiais terminais, operacijų, kurias patirti verčiame tekstus, projektavimas; tai ryšiai, kuriuos mes sukuriame, bruožai, kuriuos nustatome esant tinkamus, perimamu­mai, kuriuos atpažįstame, arba pašalinimai, kuriuos praktikuojame. Visos šios operacijos kinta pagal diskurso periodus ir tipus. Mes nekuriame „filosofinio autoriaus“ taip, kaip kuriame „poetą“, lygiai kaip XVIII amžiuje nebuvo ku­riamas romanistas taip, kaip tai darome šiandien. Tačiau autoriaus kūrimo tai­syklėse galime surasti per amžius išliekančias tam tikras konstantas.

Atrodo, pavyzdžiui, kad būdas, kuriuo literatūrinė kritika kadaise apibrėžė autorių ar, greičiau, vadovaudamasi egzistuojančiais tekstais ir diskursais su­kūrė autoriaus figūrą, yra tiesiogiai kilęs iš būdo, kuriuo krikščioniškoji tradi­cija patvirtindavo (arba paneigdavo) jos dispozicijoje esančių tekstų autentiš­kumą. Siekiant kūrinyje „iš naujo atskleisti“ autorių, modernioji kritika taiko metodus, panašius į tuos, kuriuos krikščioniškasis aiškinimas naudodavo ban­dydamas įrodyti, kad tekstas yra vertingas dėl jo autoriaus šventumo. Vei­kale „De viris illustribus“ (Šviesusis vyras) šv. Jeronimas aiškina, kad homonimija (bendrapavardiškumas – V. G.) yra nepakankama siekiant teisingai identifikuoti daugiau negu vieno darbo autorius: skirtingi individai galėjo turėti tą patį vardą arba vienas žmogus galėjo teisėtai pasiskolinti kito žmogaus pa­vardę. Vardas, kaip individualus formos ženklas, nėra pakankamas, kai veikia­ma teksto tradicijos ribose.

Kaip tada galima priskirti keletą diskursų vienam ir tam pačiam autoriui? Kaip galima apibrėžimui panaudoti autorinę funkciją, jei susiduriama su vienu ar keletu individų? Šv. Jeronimas siūlo keturis kriterijus: 1) jei tarp keleto autoriui priskirtų knygų viena yra blogesnė už kitas knygas, ją reikia išbraukti iš autoriaus kūrinių sąrašo (taigi autorius yra apibrėžtas kaip pastovus vertės lygmuo); 2) tą patį reikia padaryti, jei tam tikri tekstai prieštarauja doktrinai, išdėstytai kituose autoriaus darbuose (taigi autorius yra apibrėžtas kaip ceptualinio ar teorinio ryšio laukas); 3) taip pat reikia pašalinti kūrinius, parašytus kitu stiliumi, kuriuose yra žodžių bei posakių, paprastai nerandamų rašytojo kūryboje (čia autorius suvokiamas kaip stilistinė vienybė); 4) pagaliau epizodai, cituojantys pareikštus tvirtinimus ar besiremiantys įvykiais, kurio tiko po autoriaus mirties, turi būti laikomi įterptiniais tekstais (autorius čia suprantamas kaip istorinė figūra daugybės įvykių kryžkelėje).

Šiuolaikinė literatūrinė kritika, net tada, kai kaip dabar įprasta – ji neliečia autentiškumo patvirtinimo klausimų, vis dar taip pat apibrėžia autorių: autorius pagrindžia ne tik tam tikrų įvykių buvimo kūrinyje paaiškinimą, bet įr jų transformacijas, deformacijas bei kitokias modifikacijas (autoriaus biogra­fija, jo individualios perspektyvos nustatymas, jo socialinės pozicijos analizė ir jo pagrindinio sumanymo atskleidimas). Autorius taip pat yra tam tikros ra­šymo vienybės principas – visus skirtumus turi panaikinti, bent jau iš dalies, vystymosi, brandos arba poveikio principai. Be to, autorius padeda neutralizuoti prieštaravimus, galinčius kilti tekstų serijoje: turi būti priklausomas nuo jo mąstymo ar troškimo, jo sąmonės ar pasąmonės lygio momentas, kur priešta­ravimai yra išspręsti, kur nesuderinami elementai pagaliau yra sujungti arba sutelkti apie fundamentalų ar pirminį prieštaravimą. Pagaliau autorius yra ypatingas šaltinis išraiškos, kuri daugiau ar mažiau užbaigtomis formomis vie­nodai gerai ir pagrįstai yra manifestuota kūriniuose, eskizuose, laiškuose, frag­mentuose ir t. t. Be abejo, keturi šv. Jeronimo autentiškumo kriterijai (kriterijai, kurie, atrodo, visiškai nepatenkina šiuolaikinių aiškintojų) nustato keturis mo­dalumus, pagal kuriuos šiuolaikinė kritika traktuoja autorinę funkciją.

Bet autorinė funkcija nėra gryna ir paprasta netiesioginė teksto, kaip pasy­vios medžiagos, rekonstrukcija. Tekstas visada turi tam tikrą skaičių ženklų, nukreipiančių į autorių. Šie gramatikams gerai žinomi ženklai yra asmeniniai įvardžiai, laiko ir vietos būdvardžiai bei veiksmažodžiai, nurodantys asmenį. Minėti elementai nevaidina to paties vaidmens diskursuose, turinčiuose auto­rinę funkciją ir jos neturinčiuose. Pastaruosiuose tokie „perdavėjai“ nukreipia į realų kalbėtoją ir į jo diskurso erdvės–laiko koordinates (nors gali pasitai­kyti tam tikrų modifikacijų, pvz., diskursų pasakojimo pirmuoju asmeniu ope­racijoje). Tuo tarpu pirmuosiuose diskursuose jų vaidmuo yra sudėtingesnis ir nepastovesnis. Kiekvienas žino, kad romane, kur pasakojama pirmuoju asmeniu, nei pirmojo asmens įvardis, nei esamojo laiko indikatyvas tiesiogiai nenurodo nei į rašytoją, nei į momentą, kuriuo jis rašo, bet greičiau į alter ego, kurio distancija autoriaus atžvilgiu skiriasi, dažnai keičiasi kūrinyje. Būtų lygiai taip pat klaidinga prilyginti autorių realiam rašytojui, kaip ir prilyginti jį išgalvo­tam kalbėtojui; autorinė funkcija yra atliekama ir veikia pačiame skaldymo, padalijimo procese ir šioje distancijoje.

Galima prieštarauti, kad tai yra savybė, būdinga romano ar poetiniam dis­kursui, „žaidimas“, kuriame dalyvauja tikrai „kvazidiskursai“. Tačiau iš tikrųjų visi diskursai su autorine funkcija apima šį savo paties pliurališkumą. Tas, ku­ris kalba matematikos traktato įžangoje ir nurodo to traktato sudarymo aplin­kybes, nei savo pozicija, nei savo funkcionavimu nėra tolygus tam, kuris kalba įrodymo metu ir pasirodo „aš darau išvadą“ arba „aš manau“ forma. Pirmuoju atveju „aš“ nurodo individą be atitikmens, kuris tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku užbaigė tam tikrą uždavinį; antruoju atveju „aš“ nurodo pavyzdį ir lygį įrodymo, kurį galėjo atlikti bet kuris individas, jeigu jis būtų priėmęs tą pačią simbolių sistemą, aksiomų veikimą bei ankstesnių įrodymų rinkinį. Šiame traktate mes taip pat galėjome aptarti trečiąjį „aš“, kuris kalba, kad nusakytų kūrinio prasmę, sutiktas kliūtis ir kitas problemas; šis „aš“ veikia jau egzistuojančių arba pasirodančių matematinių diskursų lauke. Pirmasis iš šių „aš“ neįgyja autorinės funkcijos kitų dviejų, kurie tada būtų ne kas kita, kaip fiktyvus pirmojo „aš“ suskaldymas į kitus du, kaina. Priešingai, šiuose diskur­suose autorinė funkcija veikia tam, kad išsklaidytų tuos tris vienalaikius „aš“.

Be abejonės, analizė galėjo atskleisti dar daugiau būdingų autorinės funk­cijos bruožų. Tačiau aš pasitenkinsiu šiais keturiais, nes jie atrodo akivaiz­džiausi ir svarbiausi. Juos galima apibendrinti taip: 1) autorinė funkcija yra susijusi su juridine ir institucine sistema, kuri apima, apibrėžia ir jungia diskur­sų visumą; 2) ji ne visus visų laikų ir visų civilizacijų tipų diskursus veikia vienodai; 3) ją apibrėžia ne tiesioginis diskurso priskyrimas jo gamintojui, bet greičiau keletas specifinių ir sudėtingų operacijų; 4) ji tiesiogiai nenurodo rea­lus individo, nes ji gali vienu metu sąlygoti keletą „aš“, keletą subjektų – pozicijas, kurias gali užimti skirtingos individų grupės.

Mano pateikti diskursyvinės praktikos atskleidimo metmenys, žinoma, yra labai schematiški; tai ypač pasakytina apie priešpriešą tarp diskursyvumo skleidimo ir mokslinio pagrindimo, kurią aš ir bandžiau išryškinu. Ne visada lengva įžiūrėti skirtumą tarp jų; be to, niekas netvirtina, kad tai dvi tarpusavyje nesusijusios procedūros. Aš iškėliau tą skirtumą tik dėl vienos priežasties – siekdamas parodyti, kad autorinė funkcija, kuri yra jau pakankamai sudėtinga knygoje ar tekstų serijoje, turinčioje tam tikrą parašą, apima dar daugiau determinuojančių faktorių, kai bandoma ją analizuoti apžvelgiant didesnius vienetus, tokius kaip kūrinio grupės ar ištisos disciplinos.

 

Apibendrindamas norėčiau apžvelgti priežastis, kodėl aš skiriu tokią reikšmę tam, ką pasakiau.

Pirma, yra teorinės priežastys. Viena vertus, analizė ta kryptimi, kurią aš nužymėjau bendrais bruožais, galėtų numatyti požiūrį į diskurso tipologiją. Bent iš pirmo žvilgsnio man atrodo, kad tokios tipologijos negalima sukurti atsižvel­giant vien tik į gramatinius požymius, formalias struktūras ir diskurso pasireiš­kimus: labiau tikėtina, kad egzistuoja diskursui būdingi santykiai ir ypatybės (neredukuojami į gramatikos ir logikos taisykles), kuriais reikia remtis, norint apibūdinti pagrindines diskurso kategorijas. Santykis su autoriumi (arba jo ne­buvimas) ir įvairios formos, kurias šis santykis įgauna, sudaro – visiškai aiškiu būdu – vieną iš šių diskursyvinių ypatybių.

Kita vertus, aš manau, kad čia galima apčiuopti įvadą į diskurso istorinę analizę. Galbūt atėjo laikas tyrinėti diskursus ne tik jų ekspresyvios vertės ar formalių transformacijų terminais, bet ir jų egzistavimo formų atžvilgiu. Diskur­sų cirkuliacijos, priskyrimo, pasisavinimo, nustatymo ir reguliavimo formos keičiasi kiekvienoje kultūroje. Aš manau, kad būdą, kuriuo jie yra artikuliuoti socialinių santykių atžvilgiu, galima lengviau suprasti remiantis autorinės funk­cijos aktyvumu ir jos modifikacijomis negu diskurso sąlygotomis temomis ar sąvokomis.

Atrodytų, taip pat galima, pradedant šio tipo analizėmis, iš naujo tirti sub­jekto privilegijas. Aš įsivaizduoju, kad imantis kūrinio vidinės ir architektoninės analizės (ar tai būtų literatūrinis tekstas, ar filosofinė sistema, ar mokslinis darbas), atmetant biografines ir psichologines nuorodas, jau suabejojama abso­liučiu subjekto pobūdžiu ir pagrindiniu vaidmeniu. Vis dėlto galbūt reikia grįž­ti prie šio klausimo ne tam, kad iš naujo būtų nustatyta duodančio pradžią subjekto tema, bet siekiant suvokti subjekto įtraukimo momentą, funkciona­vimo formas ar priklausomybių sistemą. Tai reiškia, kad atmetama tradicinė problema ir daugiau nebekeliami klausimai: „Kaip gali nepriklausomas subjek­tas prasiskverbti į daiktų esmę ir suteikti jai reikšmę? Kaip jis gali iš vidaus formuoti kalbos taisykles ir šitaip duoti pradžią sumanymams, kurie iš tikrųjų yra jo paties?“ Vietoj tų bus iškelti šie klausimai: „Kaip, kokiomis sąlygomis ir kokiomis formomis gali kažkas, panašus į subjektą, pasirodyti diskurso rūšyje? Kokią vietą jis gali užimti kiekvienos rūšies diskurse, kokias funkcijas kokioms taisyklėms paklusdamas jis gali įgyti?“ Trumpai tariant, tai klausimas apie subjekto atskyrimą nuo jo, kaip autoriaus, vaidmens ir apie subjekto, kaip kintamos ir sudėtingos diskurso funkcijos, analizavimą.

Antra, yra priežastys, išplaukiančios iš ideologinio autoriaus statuso. Tokiu atveju kyla klausimas: kaip galima sumažinti tą didelę riziką bei pavojų, kuriuos grožinė literatūra kelia mūsų pasauliui? Atsakymas: juos gali sumažinti autorius. Jis suteikia galimybę apriboti piktybinį ir pavojingą reikšmių daugi­nimąsi pasaulyje, kur vienas yra pasiturintis ne tik savo ištekliais bei turtais, bet ir savo diskursais bei jų reikšmėmis. Autorius yra turtingumo principas reikšmės dauginimo procese. Taigi mes turime visiškai pakeisti autoriaus są­voką. Kaip matėme anksčiau, esame įpratę sakyti, kad autorius yra genialus kūrinio, atveriančio neišsemiamą reikšmių pasaulį, kūrėjas. Esame įpratinti ma­nyti, kad autorius yra toks skirtingas nuo visų kitų žmonių ir toks transcen­dentalus visų kalbų atžvilgiu, kad jam kalbant reikšmė pradeda daugintis, ne­ribotai daugintis.

Tiesa yra visiškai priešinga: autorius nėra neapibrėžtas kūrinį užpildančių reikšmių šaltinis; autorius neina pirma kūrinių, jis yra tam tikras funkcinis principas, kuriuo remiantis mūsų kultūroje apribojama, atmetama ir atrenka­ma – žodžiu, trukdoma grožinės literatūros laisva cirkuliacija, laisva manipu­liacija, laisva kompozicija, dekompozicija ir rekompozicija. Iš tikrųjų mes esa­me įpratinti pristatyti autorių kaip genijų, kaip amžiną išradingumo bangavimą, todėl kad realybėje mes verčiame jį funkcionuoti visiškai priešingai. Kai kas gali pasakyti, kad autorius yra ideologinis produktas, nes mes jį vaizduojame kaip jo istoriškai tikros funkcijos priešybę. (Kai istoriškąją funkciją reprezen­tuoja asmenybė, kuri ją apverčia, turime ideologinę produkciją.) Todėl auto­rius yra ideologinė figūra, žyminti būdą, kuriuo mes išreiškiame savo reikšmių dauginimosi baimę.

Iš šio pasakymo atrodo, kad aš reikalauju kultūros formos, kurioje autoriaus figūra neribotų grožinės literatūros. Tačiau būtų grynai romantiška įsivaizduoti kultūrą, kur fiktyvumas veiktų absoliučiai laisvai, kur grožinė literatūra būtų kiekvieno dispozicijoje ir vystytųsi be jokios būtinos ar varžančios figūros kontrolės. Nors nuo XVIII a. autorius vaidino fiktyvumo reguliuotojo vaidmenį, gana būdingą mūsų eros industrinei ir buržuazinei visuomenei, individualizmui ir privačiai nuosavybei, iki šiol skatinusį vykstančias istorines modifikacijas, jis neatrodo būtinas, kai autorinė funkcija pasilieka nekintanti savo forma, su­dėtingumu ir net egzistencija. Aš manau, kad nors mūsų visuomenė kinta, tuo pat metu, kai ji yra kitimo procese, autorinė funkcija būtinai išnyksta, išnyks­ta taip, kad grožinė literatūra ir jos daugiareikšmiai tekstai dar kartą galėtų funkcionuoti kita forma, bet vis dar kartu su prievartos sistema, kuri daugiau nebus autoriumi, bet kuri turės būti nustatyta ar galbūt žinoma iš patirties.

Visi diskursai, kad ir koks būtų jų statusas, forma, reikšmė ar traktavimas, tada vystytųsi anonimiškai murmant. Mes daugiau negirdėtume klausimų, kurie buvo perdirbti į tokius: „Kas iš tikrųjų kalbėjo? Ar tai iš tikrųjų jis, o ne kažkas kitas? Kiek autentiškai, kiek originaliai? Ir kokią dalį savo giliausio „aš“ jis išreiškė savo diskurse?“ Vietoj jų čia būtų kiti klausimai, tokie kaip šie: „Kokie yra šio diskurso egzistavimo būdai? Kur jis buvo panaudotas, kaip jis gali cirkuliuoti ir kas gali jį savintis? Kokios yra jo sritys, kur galimų subjektų vieta? Kas gali prisiimti tas įvairiapusiškas subjektines funkcijas?“ Ir po visų šių klausimų mes sunkiai ką nors girdėtume, nebent suaktyvėjusi abejingumą: „Argi svarbu, kas kalba?“


Iš anglų k. vertė Vida Gumauskaitė

Metai, 1992 m. Nr. 9–10

Žvilgsnis į Michelio Foucault kūrybą

Žinomas prancūzų filosofas, mokslo ir kultūros istorikas bei teoretikas Michelis Fou­cault (1926–1984) yra viena ryškiausių žvaigždžių ne tik struktūralizmo ir jo moderniosios atmainos – poststruktūralizmo – padangėje, bet ir plačiame humanitarinės žinijos konteks­te. Jo kūrybinė veikla stebina savo interesų platumu – ji neabejotinai peržengia kokios nors vienos mąstymo krypties, taigi ir struktūralizmo, ribas. Galima teigti, kad plačiąja prasme M. Foucault pažiūrų ir idėjų raida vaizdžiai atspindi apskritai humanitarinės žinijos poslinkius antroje XX a. pusėje, tačiau ryškiausiai ji atskleidžia struktūralizmo metodolo­ginių principų evoliuciją į poststruktūralistinį amžinąjį judėjimą tiesos link, neturintį sta­tuso ir pabaigos1.

M. Foucault kūrybinį palikimą jo tyrinėtojai sąlygiškai skirsto į tris periodus, daug­maž atitinkančius tris jo kūrybos dešimtmečius. Mūsų amžiaus septintajame dešimtmetyje pasirodė šie M. Foucault darbai: „Beprotybės istorija klasikiniame amžiuje“ (1961), „Raymond Roussel“ (1963), „Klinikos gimimas“ (1963), „Žodžiai ir daiktai“ (1966), „Žinojimo archeologija“ (1969); aštuntajame dešimtmetyje – „Diskurso tvarka“ (1971), „Aš, Pierre Riviere…“ (1973), „Disciplinuoti ir bausti“ (1975), „Žinojimo valia“ („Seksualumo istorija“, t. 1, 1976) ir paskutiniai devintajame dešimtmetyje išleisti – „Naudojimasis malonumais“ bei „Rūpinimasis savimi“ („Seksualumo istorija“, t. 2, t. 3, 1984).

M. Foucault kūrybai būdingas konceptualus vieningumas: jos evoliucija – tai ne ankstesnių pažiūrų bei idėjų atmetimas ir paneigimas vardan naujųjų atradimų, o greičiau jų fundamentalių tarpusavio ryšių ir priklausomybių atskleidimas.

Kūrinys, atnešęs M. Foucault visuotinį pripažinimą, iki šiol tebesąs vienas populia­riausių jo veikalų – „Žodžiai ir daiktai“2. Lygiagrečiai analizuodamas trijų pažinimo sričių – filologijos, politinės ekonomijos ir biologijos – istoriją, autorius joje išskiria tris autonominius pažinimo laukus arba latentines mąstymo struktūras, vadinamąsias „epistemas“: renesansinę (XV–XVI a.), klasikinio racionalizmo (XVII–XVIII a.) ir šiuolaikinę (nuo XIX a.). Aktualizuodamas esminį struktūralizmo metodologinį principą – būtiną sinchronijos pirmumą diachronijos atžvilgiu – M. Foucault tiria kiekvienos epistemos vidi­nius ryšius ir jų specifiką, o ne perimamumo ryšius tarp pačių epistemų bei jų kaitą. Bendras epistemoms yra tik jų struktūrizavimo būdas – tam tikras žodžių ir daiktų semio­tinio santykio tipas, sąlygojantis to istorinio periodo kultūros apraiškas.

Renesanso epistemoje žodžiai ir daiktai, pasaulis ir jį aprašantys tekstai yra tapatūs, vieni kitus pagrindžiantys; klasikinio racionalizmo epistemoje jie palyginami vieni kitais mąstymo vaizdiniais, pagrindžiančiais pažinimo galimybę. Vaizdinių sąryšį garantuoja kalba, kuri dabar jau nebeidentiška daiktų pasauliui, o yra pažinimo tarpininkė. Ir pagaliau šiuolaikinėje epistemoje žodžiai ir daiktai santykiauja tarpininkaujami dar sudė­tingesnių veiksnių, tokių kaip gyvenimas, darbas, kalba, kurie funkcionuoja jau nebe vaiz­dinio sferoje, o laike ir istorijoje.

Struktūralizmo teikiamas prioritetas kalbai akivaizdus ir M. Foucault metodologinėse nuostatose – epistemų pasikeitimą lemia kalbos raida kultūroje: kalba kaip daiktų pa­saulio tapatybė, kalba kaip mąstymo vaizdinių jungtis ir kalba kaip savarankiška būtis. Ypač reikšmingai kalbos vaidmuo kinta pereinant iš klasikinės į šiuolaikinę epochą: atsi­skyrusi nuo mąstymo struktūrų bei formų, su kuriomis ji anksčiau buvo be išlygų siejama, kalba tapo nepriklausomu tyrimo objektu ir nulėmė lingvistikos, kaip atskiro mokslo, at­siradimą. Kalba tampa ir paties mąstymo bei kultūros pasireiškimų kritinės analizės prie­mone, stimuliuodama interpretacinės praktikos plėtotę šiuolaikinėje kultūroje. Pagaliau kalba naujai skleidžiasi ir moderniosios literatūros praktikoje, atsigręždama į kalbos, kaip savarankiškos būties, substancionalumą.

Skirtingas kalbos vaidmuo epistemose lemia ir skirtingus M. Foucault formuluojamus atskirų epochų žmogaus vaizdinius. Ypač daug diskusijų sukėlė vadinamoji „žmogaus mir­ties“ koncepcija. M. Foucault teigia, kad iki XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios Europos kultūroje žmogaus paveikslo išvis nebuvę – jis radosi tik formuojantis savarankiškiems mokslams apie gyvenimą, darbą ir kalbą, nueinant nuo scenos universaliai, tapačiai mąs­tymui klasikinės epochos kalbai. Šiuolaikinis žmogus, kitaip negu renesansinio pasaulio valdovas ir klasikinio racionalizmo epistemos neribotų pažintinių galimybių gnoseologinis subjektas, esąs baigtinis, ir nei gamta, nei kultūra jau nebegarantuoja jam nemirtingumo. Tačiau, galimas dalykas, kad kintant kalbos funkcijoms išnyks ir šiuolaikinė epistema, o kartu su ja, kaip pranašauja M. Foucault, „išnyks ir pats žmogus“, arba, kitaip tariant, išnyks šiuolaikinis mums įprastas ir savaime suprantamas žmogaus vaizdinys3.

Tiek veikale „Žodžiai ir daiktai“, tiek studijoje „Raymond Roussel“ kalba traktuo­jama plačia prasme, tačiau neanalizuojamas jos socialinis sąlygotumas. Tuo tarpu darbuo­se „Beprotybės istorija klasikiniame amžiuje“ ir „Klinikos gimimas“ (taip pat ir antrojo periodo darbuose „Disciplinuoti ir bausti“ bei „Žinojimo valia“) tiriamas socialinis žinojimo sąlygotumas, neliečiant kalbos problemos. Abiejų tyrimo krypčių metodologinė sintezė iškyla traktate apie metodą „Žinojimo archeologija“. Konceptualine sintezės priemone tampa „diskursyvinio“ („kalbinio“) ir „nediskursyvinio“ („socialinio“) tipų praktikos, kuriomis siekiama parodyti anksčiau tariamai nesusijusių reiškinių vienybę. Analizuodamas pažinimą, kalbą, socialinius institutus ir ieškodamas jų giluminių šaknų – „archyvų“, M. Foucault pereina į ikiteorinį, ikikalbinį, ikiinstitucinį lygmenį. Šis „pirmykštis“ – diskursyvumo ir nediskursyvumo – būvis, apnuoginantis giluminius, latentinius ryšius bei procesus, Įgalina M. Foucault atskleisti, kaip nediskursyvinės praktikos sąlygoja diskursyvinę sritį, kaip diskursyvinės praktikos iš nediskursyvinės srities semiasi sau medžiagos, kuri vėliau struktūrizuojama, pagaliau kaip diskursyvinės praktikos suartėja su nediskursyvinėmis, įgaudamos socialinį apibrėžtumą4.

Antrajame savo kūrybos periode M. Foucault aiškiai pasuka iš klasikinio struktūralizmo pozicijų į poststruktūralistinių jo kritikų ir pertvarkytojų gretas5, Kalba šio periodo dar­buose iškyla kaip socialinės realybės įkūnijimas, kaip tiesioginė socialinė jėga ir gilu­minis daugelio socialinių procesų pagrindas. Kalba – tai kovos, užkariavimo, turėjimo ir viešpatavimo objektas, pavergimo ir engimo, taip pat išsilaisvinimo ir susvetimėjimo panaikinimo priemonė. „Žinojimo archeologijos“ studijos M. Foucault kūryboje užleidžia vietą „valdžios genealogijos“ analizei, o diskursyvinės praktikos netenka esminio žinijos pagrindėjo vaidmens, užleisdamos vietą valdžios santykiams.

Šis pasikeitimas vaizdžiai atsiskleidžia ir mūsų pateikiamame tekste „Kas yra autorius?“ Tai esė, paskelbtas antologijoje „Teksto strategijos (poststruktūralistinės kritikos perspektyvos)“, kuri laikoma poststruktūralizmo teorijos ir praktikos įvadu, skirtu ne tiek abstrakčiam teorizavimui, kiek teorijos taikymo literatūrinių tekstų analizei problemoms, ryšio tarp literatūros ir jos kritikos, literatūrinio teksto prigimties klausimams6. Šis M. Foucault esė yra antrasis, pataisytas pranešimo apie autorystės sampratą, 1969 m. perskaityto Pran­cūzų filosofų draugijos posėdyje, variantas7.

M. Foucault nepritaria požiūriui į tekstą kaip vien į kalbos faktą; jis teigia, kad rašymas yra tam tikrų daugelio jėgų aktyvacija, o tekstas – tai vieta, kur vyksta tų jėgų kova. Jis taip pat pasisako prieš teksto izoliacijos nuostatą, kai visi su tekstu susiję ekstratekstiniai veiksniai arba eliminuojami, arba redukuojami į teksto funkciją.

Atmetęs tradicinio autoriaus, kaip diskurso pradžios ir centro, sampratą, M. Foucault, klausdamas „kas yra autorius?“, kartu kelia diskurso atžvilgiu ir valdžios klausimą. Nors ši problema detaliau neformuluojama, esė pabaigoje autorius aiškiai kalba apie valdžią, slypinčią ypatingame diskursyviniame sugebėjime, ir apie būdą, kuriuo šis sugebėjimas konkrečiai pasireiškia.

Metodologinį šio esė originalumą lemia valdžios klausimo perkėlimas iš ekonominės srities į grožinės literatūros sferą, taip pat išsamus aptarimas, kaip autoriaus figūra su­teikia reikšmei tam tikras prievartos formas, randamas būtent valdžios struktūroje. Val­džia, remiantis M. Foucault samprata, – tai ne institucija, ne struktūra ir ne galia, kurią turi kai kurie žmonės; valdžia jis vadina specifinę „kompleksinę strateginę situaciją“ tam tikroje visuomenėje. Šioje „kompleksinėje strateginėje situacijoje“ diskursas kartu yra ir kovos už valdžią objektas, ir tos kovos priemonė. Iš čia ir kyla autoriaus klausimo, šios sąvokos reikšmės ir jos funkcionavimo ryšium su diskursu svarba.

Autorius, pasak M. Foucault, nėra nei kūrinį rašantis individas, nei kalbantis subjektas, nei individas, turintis ypatingą socialinį statusą ar kontroliuojantis diskursą; tai specifinė dimensija, arba tiksliau – funkcija, apibūdinanti tam tikrus diskursus tam tikroje visuo­menėje. Tęsdamas savo svarstymus literatūros srityje, M. Foucault parodo, kad autorius yra funkcija, įvedanti į grožinės literatūros kūrinį realybės, tiesos, prieštaringumo, ne­prieštaringumo, pagaliau tvarkos principus.

Reikšminga šiame darbe yra diskurso problema. Kaip M. Foucault supranta diskursą? Pirma, diskursas – tai pažinimo priemonė ar instrumentas. Antra, diskurso tiesą didesne dalimi sudaro ne tai, ką jis sako, o tai, į ką yra nukreiptas, todėl svarbi ne tik diskurso reikšmė, bet ir jo traktavimo intencija. Trečia, diskursas sudėtingu būdu yra susijęs su valdžia. Kalbėti – tai pirmiausia turėti galią kalbėti. Valdžią ir diskursą suformuoja ir sąlygoja tas pats aktas: bet koks valdžios užgrobimas – tai ir diskurso pasisavinimas. Tai­gi diskursas, kaip ir viskas mūsų visuomenėje, yra kovos už valdžią objektas; skirtumas tas, kad diskursas yra ir lemiamas valdžios veiksnys. Kitaip tariant, pažinimo diskursas yra valdžios vykdymo instrumentas, o valdžios vykdymas nuolatos kuria naujas pažinimo formas bei naujus objektus, kurie patys sukelia ir įtvirtina tam tikras valdžios formas.

Būtent šia prasme aiškintini paskutiniai esė puslapiai. M. Foucault supratimu, autorius iškyla kaip tvarkos ir atrankos principas, kaip valdžios principas, kaip saikas, kurio funkcija yra kontroliuoti, pasmerkti ir valdyti daugiareikšmių grožinės literatūros tekstų kraštutinumus.

Sudėtinga ir šiuolaikiška, prisodrinta originalių idėjų ir apmąstymų, atvira naujoms interpretacijoms M. Foucault kūryba turėtų būti prieinama didesniam Lietuvos inteligentų būriui. Tam reikalinga vertėjų pagalba. Pateikiamas vertimas ir yra pirmasis žingsnis linkme.

Vida Gumauskaitė


1 Struktūralizmas – viena iš vyraujančių XX a. antrosios pusės filosofijos krypčių, išvengęs jam pranašauto išsisėmimo ir greitos užmaršties – septintajame dešimtmetyje evoliucionavo dviem pagrindinėmis kryptimis: tradicine – klasikinio struktūralizmo ir – poststruktūralizmo. Klasikinio struktūralizmo krypčiai būdinga ryškėjanti perėjimo iš specialaus mokslinio lygmens į bendramokslinį ir filosofinį lygmenį tendencija, o centrine problema tampa mokslinio pažinimo santykis su istorija, žmogaus vaidmens vietos istorijoje klausimas. Poststruktūralizmas nepasuko natūralaus struktūralizmo evoliucionavimo keliu, o greičiau tam tikro pakeitimo, struktūralizmo sąvokų transformavimo link. Poststruktūralizmas reiškiasi kaip kai kurių struktūralizmo prielaidų, programinių tezių imanentinė kritika, tiksliau – jų savikritika.
2 Rusiškas šios knygos vertimas išleistas Maskvoje 1977 m.
3 Žmogaus problemos svarstymas M. Foucault kūryboje ilgainiui iškilo vadinamosios „besubjektinės epistemologijos“ projekto pavidalu. M. Foucault atmetė tiek transcendentali­nį, tiek empirinį subjektą kaip žinijos pagrindimo garantą; empirinis subjektas gali tik realizuoti epochos nustatytas mąstymo ir kalbos galimybes: jis esąs kintamas dydis, pvz., diskursyvinių praktikų funkcija.
4 Darbe „Žodžiai ir daiktai“ terminas „diskursyvinės praktikos“ nurodo mąstymą struktūrizuojančios bei jį logiškai sutvarkančios klasikinio racionalizmo kalbos specifiką, o trak­tate „Žinojimo archeologija“ šis terminas reiškia tam tikrus savo struktūrizuojančia galia į kalbą panašius pažinimo bei kultūros veiksnius.
5 M. Foucault, savo kūrybos niekada griežtai neribojęs struktūralizmo rėmais, netgi neigė esąs struktūralistas.
6 Textual Strategies / Perspectives in Post–Structuralist Criticism  ed. by Josue V. Harari, – Cornell University Press, 1979.
7 Pirmasis variantas buvo išspausdintas Draugijos biuletenyje Nr. 63 (1969). Antologijos sudarytojams buvo pateiktas iš esmės autoriaus papildytas ir Draugijos aprobuotas variantas.
8 Gausa, perteklius, kraštutinumas (angl.).
9 Diskusiją apie pertrūkio ir istorinės tradicijos sąvokas žr. M. Foucault. Les Mots et les choses. – Paris: Galllmard, 1966; translated as „The Order of Things“. New York Pantheon, 1971.
10 Searle John. Speech Acts: An Essay in the Philotophy of Language. Cambridge; Cambridge University Press, 1969. – P. 162–174.

metai-logo