Miglė Anušauskaitė. Kalba, kuri trukdo mąstyti: sovietinė naujakalbė

Lietuvos viešojoje erdvėje – o ypač socialiniuose tinkluose – tapo gana įprasta prikaišioti vieni kitiems sovietmetį. Čia aptarnavimas kaip sovietmečiu, kažkam sovietmetis matyti politikų elgesyje, o kitas manosi esąs tarsi sovietmečiu įskundinėjamas. Pats laikmečio pavadinimas tampa blogio sinonimu, kurį galima vartoti apibūdinant ką tik užsimanysi.

Bet vis dėlto tai ne visai tiesa. Dažnai frazę „kaip sovietmečiu“ pamatysime ten, kur bus kalbama apie sistemos nelankstumą, sustabarėjusias formuluotes, žmones, kurie taisykles išnaudoja siekdami sau naudos. Panašius bruožus galima atrasti ir tyrinėjant kalbos stilių, susiformavusį ir išvešėjusį sovietmečio institucijose ir apėmusį visą viešąjį diskursą. Šis stilius vadinamas „medine kalba“ arba, pasinaudojant G.Orwello terminu, – naujakalbe.

Nuobodu klausytis

Knygą apie sovietinę naujakalbę parašiusi tyrėja F.Thom pratarmėje angliškam knygos leidimui (1989 m.) rašė abejojanti M.Gorbačiovo gebėjimu pertvarkyti sistemą. Juk kalbėdamas apie „pertvarką“, „demokratizaciją“ ir „pažangą“ jis naudoja tas pačias kalbos struktūras, kurios taip sėkmingai visiems šitiems dalykams trukdo įvykti. Anot tyrėjos, naujakalbė trukdo mąstyti, o pokyčiai visuomenėje gali vykti tik tada, kai jie yra pamąstomi, o idėjos – garsiai išsakomos.

Sovietinė naujakalbė paprastai siejasi su formos sustabarėjimu. Veiksmažodžiai čia virsta daiktavardžiais, o šie prisitraukia būtent jiems tinkamus būdvardžius. Partija visada yra šlovinga, ateitis – komunistinė ir kuriama. Rytojus – šviesesnis ir ne tikras rytojus (kita diena), bet ateitis apskritai. Sovietmečio kalbose veltui ieškosime autorinio braižo, nes čia teiginį ne sakau, o „skelbiama“, ne noriu, o „norima“, arba – „dar sparčiau vyksta norėjimas“. Dar vienas naujakalbei būdingas bruožas – veiksmus pakeičia procesai, kurie, praradę pradžios ir pabaigos taškus, vyksta „vis labiau“. Netekusi asmeniškumo, veiksmo, nuorodų į čia ir dabar, sovietinė naujakalbė yra vienoda, monotoniška, nuobodi.

Bet argi dabar maža nuobodaus kalbėjimo? Rašydami ataskaitas ir mokslinius straipsnius, pristatinėdami veiklos planą argi nekalbame tokiomis pat sunkiomis konstrukcijomis? Tačiau naujakalbė, nors skelbėsi esanti „moksliška“, buvo prifarširuota emocingų vertinimų, kurių šiandien nerasime biurokratinėje ar mokslinėje kalboje.

1966 m. laida „Kultūrinių ryšių komiteto plenumas“ vietomis skamba kaip nuobodi ataskaita, o vietomis iššoka stiprūs neigiami vertinimai: „Komitetas kartu su Lietuvos kino studija per ataskaitinį laikotarpį išsiuntė pažangioms organizacijoms daugiau kaip trisdešimt meninių ir dokumentinių kino filmų lietuvių ir anglų kalbomis. Šie filmai suvaidino nemažą vaidmenį tautiečių tarpe, sustiprino jų patriotinius jausmus, demaskavo buržuazinius nacionalistus ir davė atkirtį šmeižikams, melagingai propagandai prieš Tarybų Lietuvą.“ Konstrukcija apie „šmeižikus“ tokiame kontekste nuskamba juokingai, atrodo, tarsi kalbėtojas staiga būtų susinervinęs. Bet ne – tai ne pasirodęs spontaniškumas, o būtina naujakalbės dalis.

Nesunku pastebėti, kad dabar viešajai erdvei Lietuvoje tokios sunkios konstrukcijos su emocingais šūktelėjimais visiškai nebūdingos. Tai normalu (t.y. gerai), nes tokia kalba byloja jau įsitvirtinusi totalitarinė ideologija, kuriai nereikia pritraukti naujų sekėjų, konkuruoti su kitais informacijos kanalais ar savęs įteisinti.

Bet naujakalbė – ne vien žodžiai, bet ir už jų slypinčios idėjų struktūros.

Karas ir natūralumas

F.Thom teigia, kad šalia „atviros“, ceremoninės naujakalbės egzistavo ir „paslėpta“ naujakalbė – ne tokia suvaržyta, gyvesnio stiliaus, labiau patraukianti dėmesį. Sovietinės žiniasklaidos tekstai, autorės nuomone, yra ne ką kitokia naujakalbė negu skambėjusi komunistų partijos susirinkimuose: nors jų raiška kitokia, idėjų organizavimo principai išlieka tokie patys.

Ideologijos demaskavimas, kaip ir pati ideologija, yra linkęs į visuotinumą. Sunku pasakyti, kokia sritis anuomet nebuvo apimta sovietinės ideologijos. Tačiau rodyti pirštu į viską iš eilės ir skelbti tai esant „ideologija“ irgi nelabai informatyvu. Todėl svarbu išskirti bruožus ar elementus, kurie bent apytikriai padėtų skirti smarkiai ideologizuotą kalbėjimą nuo neutralesnio.

Pirmiausia, tai – manicheistinis pasaulėvaizdis, sudarytas iš dviejų kovojančių pusių. „Mes“ ir „jie“, kurie kovoja ir pasaulio arenoje (Sovietų Sąjunga ir Vakarai), ir kiekvienos iš stovyklų viduje (reakcingi elementai prieš gerus tarybinius piliečius), o šlovinga ateitis siekia nugalėti praeities liekanas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad toks pasaulėvaizdis yra gana paprastas, tačiau svarbu nepamiršti, jog teigiami ir neigiami vertinimai priklausė ne nuo pačių reiškinių, bet nuo to, kaip tie reiškiniai bus pateikti ir kokia etiketė jiems bus užlipdyta. O pasinaudojant naujakalbe, žodžių reikšmę galima buvo priversti slankioti kaip panorėjus.

Naujakalbėje „progresyvus sovietinis internacionalizmas“ priešinosi „supuvusių Vakarų kosmopolitizmui“, nors sakytum, kad pagal prasmę žodžiai panašūs. Tačiau ši kalba leidžia suderinti ir, atrodo, priešingus dalykus – pavyzdžiui, internacionalizmą ir patriotizmą, pastarajam priešinant buržuazinį nacionalizmą. Iš 1965 m. laidos „Pirčiupio paminėjimas“: „lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų padedami, hitlerininkai niekšiškai nužudė tokius ištikimus lietuvių tautos sūnus ir dukras: deputatą Adamauską (…) ir šimtus kitų tarybinių patriotų.“ Lietuviškumas čia atsiduria ir prie buržuazinio nacionalizmo (blogai), ir prie ištikimybės tautai (gerai), bet ištikimybė tautai, pasirodo, netrukdo būti „tarybiniu patriotu“.

Dar vienas naujakalbės bruožas – metaforų ir alegorijų gausa. Niekas nevyksta šiaip sau: net gamtos reiškiniai yra arba sovietinės sistemos išdava, arba jos alegorija: „kaskart vešlesni želmenys javo laukuose, kaskart svaresnės varpos; ir nors gamta iškrečia ne vieną piktą pokštą, žemė nelieka skolinga tiems, kurie nesibodi rūpesčių, dirba išradingai ir sumaniai“ (iš 1975 m. reportažo „Gamta nelieka skolinga“). Derlius čia vis geresnis, nes prie žemės ūkio prisideda Sovietų sąjunga, tačiau galima ir patį derlių matyti kaip sovietinės sistemos alegoriją: kasmet vis geriau, nepaisant kliūčių, kurios nugalimos sunkiu darbu.

Toks argumentas apskritai labai būdingas naujakalbe reiškiamoms idėjoms: sovietinė sistema neva atsirado iš natūralios būtinybės (o natūralumas, gamtiškumas = gerai) ir vystosi tarsi nuolatos tobulėjantis organizmas. Jei kažkas nevyksta tobulai, tai – „priešų“ ar kitų dirbtinių negerovių kaltė, kurias nugalėti turime pastangomis ir sunkiu darbu. Nors sovietmetį dažniau įsivaizduojame kaip itin mechanizuotą ir nedraugišką gamtai, ideologiniame kalbėjime konceptualioji metafora „natūralu=gerai“ atliko svarbią funkciją.

Kitas sovietmečio kalbos tyrėjas – S.Gerovitch – teigia, kad tokį kalbos paslankumą sovietmečiu žmonės naudojo norėdami diskredituoti priešininkus. Parodyti kažkieno poziciją kaip ideologiškai kenksmingą buvo nesunku: pavyzdžiui, inovatyvų menininką buvo lengva apšaukti avangardistu, o besilaikantį tradicijų – atsilikusiu.

Taigi kalba buvo naudojama kaip įrankis, kas visai nestebina – ir dabar naudojame kalbą siekdami įvairių tikslų. Bet ne tik: kalbėjimas yra ir būdas galvoti, pažinti save ir pasaulį, sužinoti apie kitus. Gremėzdiška ir ideologizuota naujakalbė nurodo tik į save – gal todėl F.Thom manė, kad laisvas mąstymas, neišgyvendinus tokios kalbos, nebus galimas.

15min-naujas