Mikas Vaicekauskas. Redaguoti Donelaitį: Kristijono Donelaičio „Metų“ redagavimas ir jo sociokultūrinis kontekstas

Kristijono Donelaičio (1714–1780) poema Metai (1765–1775) sutartinai pripažįstama kaip vienas geriausių, garsiausių ir svarbiausių lietuvių nacionalinio literatūros kanono kūrinių, ji yra visuotinai gavusi nacionalinės literatūros pradininko poetinio šedevro statusą. Parašyta metrotoniniu hegzametru, žemuoju stiliumi, šnekamajai artima kalba, poema vaizdavo tikrovei itin artimą XVIII a. Prūsų Lietuvos lietuvių valstiečių baudžiauninkų kasdienį gyvenimą keturiais metų laikais, nustatytą dieviškosios tvarkos.

Nėra žinoma, ar autorius bandė savo kūrinį paskelbti, ar bent jau turėjo kokių nors intencijų. Tačiau iki mūsų dienų išlikę dviejų poemos dalių autografai (švarraščiai) rodo, su kokia precizika Donelaitis dirbo prie teksto ir rankraščio. Šalia šių poemos apibūdinimų reikia pridurti dar ir tai, kad Metai yra ir vienas daugiausia leidimų sulaukęs lietuvių literatūros kūrinys ir kad tai vienas intensyviausiai redaguotų kūrinių lietuvių literatūros istorijoje. Praktiškai kiekvienai tyrinėtojų ir skaitytojų kartai dėl sociopolitinių kultūrinio konteksto pokyčių iškildavo poreikis savam ar naujam Metų leidimui; ypač tai matyti XX a. Istoriniai laikotarpiai, jų sociokultūrinis kontekstas dažnai nulemdavo šio nacionaliniu mastu išskirtinio literatūros kūrinio redagavimo ar netgi leidybos tendencijas. Per 200 metų poemos leidimo ir redagavimo istoriją ryškiai matyti leidimo tikslų ir pagrindinių redagavimo principų pokyčiai. Atsižvelgiant į simbolinę Donelaičio Metų svarbą visai lietuvių nacio­nalinei kultūrai, per jo leidybos ir redagavimo istoriją gana neblogai išryškėja ir bendrosios nacionalinės klasikos redagavimo ir pateikimo skaitytojams strategijos, apskritai bendraisiais bruožais būdingos lietuvių literatūrai.

Pirmą kartą poema Metai buvo išleista 1818 m.1, praėjus beveik keturiasdešimt metų po poeto mirties. Remdamasis poemos autografais ir nuorašu tai atliko Karaliaučiaus universiteto profesorius Martynas Liudvikas Rėza (1776–1840), jis poemą išvertė ir į vokiečių kalbą2. Suprasdamas Donelaičio kūrinio vertę, Rėza siekė pristatyti jį kaip lietuvių tautos ir jos kultūros reprezentantą. Ir tai padaryti kuo palankiau. Tačiau reprezentacinis leidinio pobūdis, paties Rėzos asmenybė, polinkis į idiliškumą, taip pat romantinė XIX a. dvasia lėmė Rėzos redakcinių pataisų radikalumą. Vėliau jis net buvo apkaltintas savivaliavimu. Norėdamas kuo palankiau vokiečių skaitytojams parodyti Donelaičio kūrinį ir jame vaizduojamą lietuvį baudžiauninką3, Rėza šalino, jo manymu, pernelyg drastiškus, šiurkščius pasakymus, kartais net ištisus epizodus (iš poemos buvo iškupiūruotos 468 eilutės), kuriuose neigiamai vaizduojami lietuviai, parodomos jų ydos, natūralistiniai ir drastiški epizodai (pvz., kaltinimai samdiniams, kad jie pasipūtėliai, tinginiai ir mušeikos (Vd 389–433)4, žiaurus elgesys su arkliu (Rg 122–130), moterų girtavimas vestuvėse (Rg 189–209), miško vagystės (Rg 549–590), etc.). Tuo tarpu dvi eilutes Rėza sukūrė pats (tarp Rg 542 ir 543 ir tarp Žr 641 ir 642), taip pat yra prirašęs atskirų žodžių. Ypač radikaliai Rėza taisė poemos leksiką. Keitė originalo asmenvardžius, tą patį veikėją pavertė keliais asmenimis ar keletą poemos personažų sujungė į vieną (pvz.: Gryta5 Elzė; Katryna Enikė; Krizas Anusis, Bindus, Milkus, Lauras, Janas; Krizas, Paikžentis, Pričkus, Selmas Lauras; Stepas Simas, etc.); nemotyvuotai vienus poemos žodžius pakeitė kitais (pvz.: baudžiauninkams lietuvninkams; daug perdaug; kas kad; šaltai saldžiai; tuo štai; žiurkės kiaunės ar kregždės, etc.); siekdamas kalbos gryninimo, šalino germanizmus (pvz.: brangvynas midus; liktys žvakės; naras durnas; špielmonai žaidėjai; vandruot keliaut, etc.)6. Fonetiniai ir morfologiniai taisymai nebuvo gausūs: kartais pakeistos žodžių formos – priešdėliai, veiksmažodžių laikai, vardažodžių skaičiai, trumposios žodžių galūnės atstatytos į pilnas. Pakankamai gerai išlaikyta rašyba, skyryba ir kirčiavimas. Taigi gana smarkiai pakeitęs tekstą, Rėza suformavo romantizuotą ar idilišką Metų versiją, vartotą XIX a. pirmoje pusėje.

XIX a. viduryje pasirodė du vokiškosios tradicijos kritiniai Donelaičio leidimai, daugiausia skirti filologinei auditorijai. Pirmąjį 1865 m. parengė Jenos universiteto profesorius Augustas Schleicheris (1821–1868)7. Jis savo leidimą išplėtė ir įtraukė visus žinomus Donelaičio kūrinius. Rėmėsi rankraščiais, nuorašais ir Rėzos leidimu. Stengdamasis tiksliau perteikti autografus, iš esmės atstatė Rėzos praleistas poemos tekstovietas. Tačiau nebuvo ir visiškai nuoseklus – praleido dvi eilutes (Ir kaip kiaulės almono (tikt gėda sakyti) Rg 186; O mažu jie dar man čia būtų mušę per ausį Rg 291). Taip pat pakartojo dvi Rėzos sukurtąsias eilutes. Schleicheris grąžino Rėzos pašalintas leksines svetimybes, kai kuriuos pakeistus žodžius ir formas. Tačiau nemažai Rėzos padarytų pataisų Schleicherio leidime išliko. Taip pat atsirado naujų nukrypimų nuo originalo, pavyzdžiui, kitokių fonetinių ir morfologinių formų (pvz.: angelas angielas; brolau broliau; kemša kemšia; pasakysu pasakysiu; saikėt seikėt; trūsas triūsas; vieversys vėversys, etc.). Donelaičio veikalas Schleicherį labiausiai domino lingvistiniais aspektais, kas matyti iš gausių lingvistinių komentarų; čia daug dėmesio buvo skirta rašybai, kirčiavimui ir žodynui8. Donelaičio rašybą jis pakeitė to meto rašyba. Pagal tuometinius reikalavimus perkirčiavo kai kuriuos žodžius, neatsižvelgdamas į hegzametro ypatybes. Savaip sutvarkė ir skyrybą. Deklaruoto autentiškumo siekio Schleicheris neįgyvendino. Tačiau Schleicherio leidimas yra svarbus kaip pirmasis mokslinis Donelaičio kūrinių leidimas.

1869 m. kritinį Donelaičio Raštų leidimą parengė Karaliaučiaus universiteto profesorius Georgas Heinrichas Ferdinandas Nesselmannas (1811–1881)9. Jis griežtai sukritikavo ankstesnius leidėjus – Rėzą už savavališką ir nemotyvuotą teksto iškraipymą, Schleicherį – kad rėmėsi Rėza ir paliko teksto iškraipymus, neteikė pirmenybės autografams10. Nesselmannas savo leidimą parengė labai kruopščiai ir kvalifikuotai, stengdamasis kuo griežčiau laikytis autografų11. Atsisakęs kupiūrų ir Rėzos bei Schleicherio prirašytų eilučių, jis pirmą kartą pateikė pilną Donelaičio tekstą, išlaikė Donelaičio kirčiavimą, nes juo pagrįsta eilėdara. Autografų nesilaikė tik rašyboje ir skyryboje. Tekstologine prasme šis leidimas savo vertės neprarado iki šiol todėl, kad dabar tai yra pagrindinis „Rudenio gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ šaltinis, nes šių poemos dalių autografai yra nežinomi, o nuorašai po Antrojo pasaulinio karo nerandami.

Schleicherio ir Nesselmanno leidimai buvo skirti filologų bendruomenėms, o ne visuotinei vartosenai. Be to, nė vienas iš šių leidimų nebuvo platinamas Lietuvoje dėl lietuviškos spaudos draudimo sankcijų, nors Schleicherio knyga ir buvo išleista Rusijoje. Tačiau šios knygos pasiekė ir buvo žinomos užsienyje gyvenusiems lietuvių mokslininkams, literatams ir kitiems išsilavinusiems asmenims, o į Lietuvą galėjo patekti ir kont­rabandos būdu. Tai buvo pirmieji tokios apimties ir aukštos filologinės kokybės projektai, susiję su lietuvių literatūra. Šie leidimai lietuvių bendruomenei parodė, kad nacionalinės literatūros artefaktai gali būti ir tarptautinių mokslinių tyrimų objektas, taip pat kad nacionalinė kultūra turi tam tikrą pagrindą ir klasikinę tradiciją, – žodžiu, esama tokio nacionalinės kultūros paveldo, kuriuo galima pagrįstai didžiuotis. Formuojantis nacionalinei savimonei, tai buvo itin svarbu.

1914 m. filologas Jurgis Šlapelis (1876–1941) išleido Donelaičio raštus, skirtus lietuvių skaitytojui poeto 200-ųjų gimimo metinių proga12. Leidimas buvo parengtas pagal ankstesnius vokiškus leidimus, pasižymėjo pastangomis perteikti originalų tekstą be kupiūrų, nors į poemos tekstą buvo įtrauktas ankstyvas 24 eilučių fragmentas „Fortsetzung“ („Tęsinys“). Tačiau čia buvo palikta daug smulkių netikslumų iš ankstesnių leidimų (pvz.: gyvuolį gyvolį; parvargęs pavargęs; puikokų puikiokų, etc.); dalis tarminių žodžių formų sunorminta, pakeista bendrinėmis, dalis palikta autentiškų: priesaga –in– išlaikyta veiksmažodžių bendratyse, turinčiose –inti, ir iš jų išvestose formose, išskyrus būsimąjį laiką (pvz.: garbysim garbint; pamokysiu pamokindams; pasveikys sveikint, etc.); šalia autentiškų formų vartotos bendrinės (pvz.: ben bent; didei didžiai; rudenyj rudenį, etc.); atsisakyta autentiškų formų (pvz.: biedžius bėdžius; kuom kuo; sav sau; šime šiame; tav tau; tikt tik, etc.); palikta daug autentiško kirčiavimo klaidų; itin ryškūs buvo tekstų rašybos nenuoseklumai, etc. Pats rengėjas pasiaiškino ir pripažino savo klaidas „Leidėjo pasiteisinime“:

Duonelaičio Raštai man netaip pasisekė išleisti, kaip aš juos dabar norėčiau matyti. Pradėjau juos spauzdinti ir pirmuosius lankus išspauzdinau dar 1909 metais, gerai į juos neįsigilinęs. Turinio ir prasmės, tiesa, niekur, rodos nebūsiu iškraipęs ir pagadinęs, bet rašyboje ir kirčiuose esu ne vienoje vietoje suklydęs. Vietomis visai be reikalo perdirbau paties Duonelaičio rašybą […]. Bet daugiausia paklaidų įsibrovusių tai kirčiuose.13

XX a. pradžioje dar tik vyko lietuvių bendrinės kalbos formavimasis, nebuvo griežčiau kodifikuotų rašomosios kalbos normų. Tad Šlapelio leidime atsispindėjo to laikotarpio lietuvių filologijos raida.

1918 m. sukūrus Lietuvos valstybę ir pradėjus kurti tautinę mokyklą, buvo iškilęs lietuvių literatūros vadovėlių poreikis. Pirmieji tautinės mokyklos vadovėliai turėjo suformuoti nacionalinės literatūros kanoną, išryškinti besiformuojančios nacionalinės valstybės kultūrines vertybes. Vieną iš tokių 1918 m. parengė ir išleido literatūros istorikas Mykolas Biržiška (1882–1962). Donelaičio raštai14 buvo mokomoji knyga, kurioje publikuoti Donelaičio kūriniai su kalbos ir realijų komentarais, apžvelgtas poeto gyvenimas, svarbiausi kūrybos bruožai. Šiuose mokykliniuose leidimuose Metų tekstas buvo parengtas pagal 1914 m. leidimą. Čia tekstas buvo suskirstytas atskirais teminiais skyreliais, jiems duoti pavadinimai. Taip pat poemos tekstas buvo smarkiai trumpintas, kad tiktų prie teminių skyrelių. Didelė dalis trumpinimų nebuvo nurodyta (buvo pašalinta 811 eilučių). Trumpintos grubesnės, ekspresyvesnės ar drastiškesnės vietos, susijusios su neigiamu personažų vaizdavimu ar obsceniška pagal to meto supratimą leksika. Kartais tokie žodžiai buvo keičiami į neutralius (pvz.: šūdasniekas; purvas). Tekstas pasižymėjo nenuosekliu redagavimu, tarminės leksikos norminimu, pakartotomis ankstesnių leidimų klaidomis. Buvo nenuosekliai taikytasi prie tuometinės rašybos. Kaip nurodo pats rengėjas:

vaduojantis p. Šlapelio išleidimu, pirmajame lanke ligi 24 psl. mūsų nenuolatinis korektorius paliko vienas kitas rašybos savybes, kurios toliau jau nebepaliktos (pvz., augštas vietoj aukštas, stebūklingas vietoj stebuklingas, grištant – grįžtant, džiaugties – džiaugtis, Jieva – Ieva, prasiplatįs – prasiplatins, tuojaus – tuojau, daugiaus – daugiau, jieškoti – ieškoti).15

Būdingas Biržiškos knygų bruožas – visose knygose esantys klaidų atitaisymai. Viename 1921 m. egzemp­lioriuje toks „Atitaisymas“ atspaustas ant spalvoto popieriaus ir užklijuotas ant antros dalies antraštinio puslapio. Rengėjas ir pats pripažino, kad šio leidinio mokslinė precizika nebuvo svarbiausias tikslas:

Visos pataisos, pastabos ar šiaip nuomonės apie Duonelaičio teksto vartojimą ir paaiškinimus galima siųsti, be laikraščių, ir Lietuvių Mokslo Draugijai, pažymėjus: „del Duonelaičio raštų“. Gautoji kritikos medžiaga bus mielai priimta ir sunaudota, jei prireiks, antrajam vadovėlio leidimui; juo labiau, jog autorius, nebūdamas kalbininkas, nėra perdaug savimi pasitikįs. Jam rūpėjo ne tiek mokslo žvilgsniu tobūlas vadovėlis pagaminti, kiek praskinti kelias šitokiems padedamiesiems literatūros istorijos raštams.16

To meto literatūros istorikai Metus laikė realistine arba klasicistine poema, kurioje iš esmės pasakojama apie gamtą, valstiečių gyvenimą ir kitus liaudies kultūros aspektus, jie daug dėmesio skyrė Donelaičio gyvenimui ir jo socialinei bei kultūrinei aplinkai17. Tai visiškai atitiko besiformuojančios agrarinio mentaliteto nacionalinės valstybės siekius. Šlapelio ir Biržiškos leidimai nepasižymėjo nei moksline precizika, nei autentiškumo siekiu, nei spaudos kokybe, čia buvo ryškios intervencijos į autentišką tekstą, gal labiau ne Šlapelio ir Biržiškos autorinės, kiek likusios iš ankstesnių leidimų ir atsiradusių naujų korektūros ir rinkimo klaidų bei nenuosek­laus rašybos norminimo18. Tačiau Metai kėlė tautinį pasididžiavimą. Biržiška taip charakterizavo poemą: „yra tai kilniausias lietuvių ir vienas žymiųjų visuotinosios literatūros kūrinių“, ji yra tapusi „tautine poema“19.

Apyvartoje tebesant Biržiškos parengtiems mokyk­liniams Metų leidimams, 1922 m. Švietimo ministerija inicijavo naują Donelaičio raštų parengimą. Buvo sudaryta sutartis su vokiečių baltistu ir slavistu, tuo metu Karaliaučiaus universiteto profesoriumi Reinholdu Trautmannu (1883–1951). Šis mokslininkas greičiausiai buvo pasirinktas dėl to, kad jis galėjo lengvai pasiekti Donelaičio rankraščius ir nuorašus, saugomus Karaliaučiaus archyvuose, be to, tuo metu buvo vertinamas kaip itin kvalifikuotas filologas, besidomintis ir lietuvių kalbos istorija20. Sutartyje buvo numatyta, kad Trautmannas pagal rankraščius parengs Donelaičio raštus, rankraščius palygins su kitais Donelaičio kūrybos leidimais. Tačiau šis leidimas dėl dabar nežinomų priežasčių parengtas nebuvo (1926 m. Trautmannas išvyko dirbti į Leipcigo universitetą). Galima tik spėlioti, kokio tipo ir kokios kokybės būtų buvęs šis leidimas, ir kokį tolesnį poveikį būtų padaręs lietuvių filologijos raidai. Neabejotina, kad pagal parodytas pastangas tai turėjo būti vienas sudėtingiausių ir svarbiausių tekstologinių tyrimų ir leidybos projektų tarpukario Lietuvoje, tuo metu dar labai menką filologinę tradiciją ir praktiką turėjusioje nacionalinėje kultūroje.

Išskirtinio literatūros kūrinio, reprezentuojančio nacionalinį literatūros kanoną, poreikis tarpukariu buvo akivaizdus. Donelaičio Metai, kaip jau buvo minėta, tam labai tiko. 1936 m. Švietimo ministerija dar kartą inicijavo tokio reprezentacinio leidimo rengimą. Buvo užsakytos iliustracijos dailininkui Vytautui Kazimierui Jonynui (1907–1997), o tekstą parengti užsakyta literatūros istorikui Juozui Ambrazevičiui (1903–1974). Pirmas reprezentacinis Metų leidimas pasirodė 1940 m.21, jau pirmaisiais sovietų okupacijos mėnesiais. Siekdamas išsaugoti ir pateikti autentišką Donelaičio tekstą, Ambrazevičius rėmėsi autografais, nuorašais ir Nesselmanno leidimu, tačiau kartu vadovavosi nuostata, kad tekstas turi būti lengvai paskaitomas, todėl adaptuotas eiliniam skaitytojui ir mokykloms:

Kiti dabar laikai, kiti ir reikalavimai naujajam leidimui. Viena – didžiojo ir pirmojo lietuvių klasiko veikalas turėjo būti reprezentacinis; antra – jis turėjo išlaikyti pilną ir autentišką tekstą; trečia – turėjo būti lengvai paskaitomas jaunimui ir masės žmogui per mokyklas ir bibliotekas. […] Norint išlaikyti griežtai autentišką tekstą, geriausia tiktų leisti fotografuotinis veikalas. Tačiau jis būtų sunkiai paskaitomas ir dėl to nepopuliarus. Todėl ruošiant šį leidimą, teko eiti kompromiso keliu: atsisakyti nuo Donelaičio rašybos, bet išlaikyti visą jo žodyną ir sintaksę. […] Šiame leidime vartojama dabartinė rašyba.22

Taigi buvo padaryta nemažų intervencijų į autentišką Donelaičio tekstą. Ambrazevičius nesuformulavo nuoseklių teksto rengimo principų, bet stengdamasis padaryti tekstą suprantamą filologinio pasirengimo neturintiems skaitytojams pagal bendrinės kalbos standartus sunormino, tačiau nenuosekliai, rašybą, skyrybą, fonetiką, morfologiją, leksiką, etc.23 Jis atsisakė originalių tarminių formų (pvz.: knūpsčias kniūpsčias; nurnėti niurnėti; surbti siurbti; strokas striokas; trūsas triūsas, etc.); sunormino būsimojo laiko veiksmažodžius su galūne –su (pvz.: paminėsu paminėsiu; pridabosu pridabosiu, etc.); kai kurias žodžių formas pakeitė bendrinei kalbai įprastesniais atitikmenimis (pvz.: girė giria; grikas grikis; krepšas krepšis; skrynė skrynia; šime šiame, etc.). Greičiausiai todėl, kad leidinys buvo skiriamas ir mokykloms, bandyta „sutaurinti“ Donelaičio kalbą, to meto supratimu obsceniškos prasmės žodžius pakeičiant švelnesniais ar neutraliais (pvz.: meža teršia; pautas kiaušas; šūdas niekas; šūdinėdams mėšlinėdams; šūdvabalis juodvabalis, etc.). Šią korekciją redaktorius aiškino taip: „„Metų“ tekstas duotas pilnas. Tik keliose vietose šiais laikais įgavę obsceniškos prasmės žodžiai yra pakeisti tais, prie kurių jau yra įprasta iš M. Biržiškos leidimo“24. Ir nurodė konkrečias teksto vietas, kuriose žodžiai buvo pakeisti. Tačiau pagal ankstesnį Biržiškos leidimą Ambrazevičius rėmėsi ne visose vietose, nes Biržiška savo leidime beveik visas tas vietas paprasčiausiai kupiūravo. Dar tekste yra atsiradę žodžių iškraipymų (pvz.: kuiliuką kailiuką; prisikošt prisišokt; rečių rėžių; surokavęs sukrovęs, etc.). Buvo praleistos keturios poemos eilutės: dvi dėl savo ekspresyvumo (?): Juk ir ponų vaikesčiai taipjau per subinę gauna, / Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą meža Pl 312–313; dvi greičiausiai dėl (rengėjo, rinkėjo?) neatidumo: Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvėriau Pl 453; Kad tikt varnos dar bjaurybę rudenio garbin Rg 52. Nepaisant gana ryškios intervencijos į tekstą, vis dėlto Ambrazevičiaus leidimas laikomas kultūriškai labai reikšmingas, nes jis buvo aukštos poligrafinės kokybės ir pirmą kartą iliustruotas originaliomis iliustracijomis. Būtent šis Metų leidimas vizualiai ir tekstualiai perteikė amžininkų požiūrį į Donelaičio poemą kaip nacionalinės klasikos veikalą, įkūnijusį itin reikšmingą lietuviškosios tapatybės dėmenį – valstietiško mentaliteto ir kultūros pagrindus bei jų sąlygotą artimą ryšį su gamta. Taip Metai tapo nacionalinio literatūros kanono reprezentantu ir tautinės kultūros išlikimo simboliu.

Vėlesni sovietinių laikų leidimai liudija tuo metu vyravusią tendenciją standartizuoti ne tik Donelaičio kūrybos supratimą, bet ir jo kalbą. 1945 m. leidimas, redaguotas Valio Drazdausko (1906–1981), buvo parengtas remiantis Ambrazevičiaus leidimu25. Metų tekstas pateiktas nepilnas, praleistos 49 eilutės (kupiūros pažymėtos ne visur): praleisti kai kurie drastiškesni epizodai, vietos su obsceniškos prasmės žodžiais. Padaryta nemažai autentiško teksto pažeidimų, dažniausiai mechaniškai pakartotos Ambrazevičiaus redakcinės pataisos, iškraipymai, klaidos (pvz.: bepamatant bematant; besispardydams besispardydamas; klausiau klausiu; prisikošt prisišokt; rečių rėžių; susisėdę susėdę; suvalyt valyt, etc.). Padaryta ir naujų klaidų – iškraipyti žodžiai, pakeistas linksnis (pvz.: jaugi jauti; kirminą kirminai; krutina kurtina; sparų sparnų; tai tas, etc.). Tarminės formos pakeistos norminiais bendrinės kalbos variantais (pvz.: aužuols ąžuols; biedžius bėdžius; rupuižes rupūžes; sav sau; tav tau, etc.). Dviejose vietose atsirado rinkimo klaidos, kai dvi eilutės buvo sujungtos į vieną, praleidžiant vienos pabaigą ir kitos pradžią (pvz.: Tankiai mes tvanke, prastai maišydami gėrėm Rg (1945) 366 (plg. Tankiai mes tvanke prastai maišydami skinkį / Ir vandens malkus iš klano semdami gėrėm, Rg 366–367); Šalant be šiltos stubos kuršolės srėbt ir siurbt nenorėsi Žr (1945) 281 (plg. Šąlant be šiltos stubos išbūt negalėsi, / O šaltos kuršolės srėbt ir surbt nenorėsi,Žr 281–282)). Kaip ir Amb­razevičiaus leidime, obsceniškos prasmės žodžiai palikti pakeisti.

1950 m. leidimas, redaguotas Aleksandro Žirgulio (1909–1986)26, pasižymėjo gana radikaliomis redakcinėmis pataisomis, ypač ryškiomis norminimo tendencijomis. Metų tekstas pateiktas nepilnas, praleistos 59 eilutės (kupiūros pažymėtos). Kaip ir ankstesniuose leidimuose, 1950 m. laikytasi tradicijos keisti obsceniškos prasmės žodžius. Poemos tekste buvo atsisakyta beveik visų būdingiausių Donelaičio kalbos fonetinių ir morfologinių ypatybių: daiktavardžių priesaga –ukas pakeista norminiu variantu –iukas (pvz.: krepšuką krepšiuką; sturluks sturliuks; veršukai veršiukai, etc.); būdvardžio priesaga –iausis, –iausi pakeista norminiu variantu –iausias, -iausia (pvz.: arčiausį arčiausią; brangiausi brangiausia; vyriausį vyriausią, etc.); „kietos“ rašybos žodžiai pakeisti norminiais variantais su minkštinamuoju ženklu (pvz.: durnuoti durniuoti; nurnėti niurnėti; surbti siurb­ti, etc.); autentiškos žodžių formos pakeistos norminėmis (pvz.: nės nes; tikt tik; šime šiame; sav sau; tav tau, etc.). Rengiant šį leidimą buvo remtasi ankstesniais 1940 ir 1945 m. leidimais, todėl kai kurios redakcinės pataisos sutampa (pvz.: aužuols ąžuols; bepamatant bematant; gyvuolį gyvulį; išmėtęs išmetęs; kopa kopia,etc.). Padaryta ir kitų autentiško teksto pažeidimų (pvz.: bedejuojant bedainuojant; kurpėms kurpėmis; numanyti numatyti; tašlą tešlą; vierni vieni; praleisti žodžiai taip Žr 642; vėl Pl 46, etc.). Svarbu pažymėti, kad šių leidimų intencijos, redagavimo principai ir kupiūravimo priežastys rengėjų nebuvo deklaruotos.

1956 m. buvo išleistas sovietinis reprezentacinis, nacionalinį poetą kanonizuojantis Metų leidimas, redaguotas Žirgulio ir iliustruotas Vytauto Jurkūno27. Iliustracijos atitiko sovietinės konjunktūros ir socializuoto meno standartus. Pažymėtina, kad šiame leidime po gana ilgo laiko tekstas buvo pateiktas be kupiūrų. Ir svarbiausia, buvo atsisakyta tradicijos „gerinti“ poeto kalbą šalinant obsceniškus žodžius. Ne taip griežtai norminta kalba, grąžintos kai kurios tarminės žodžių formos, kurių redaktorius savo ankstesniame 1950 m. leidime buvo atsisakęs. Tačiau vėl kai kurios tarminės žodžių formos buvo pakeistos į bendrines (pvz.: biedžius bėdžius; durnuoti durniuoti; nės nes; strokas striokas; šaunas šaunus; šime šiame; trūbyti triūbyti, etc.). Norminant morfologiją elgtasi nenuosekliai, pavyzdžiui, vieni žodžiai su autentiška priesaga –ukas palikti (pvz.: sturluks, bernuks, etc.), kiti sunorminti su priesaga –iukas (pvz.: veršukaiveršiukai; paršukai → paršiukai). Iš ankstesnių leidimų (1865, 1940, 1945) buvo perimta nemažai teksto iškraipymų ir netikslumų, pavyzdžiui, praleisti žodžiai ar prirašyti žodžiai (pvz.: praleisti: taipjau Pl 312; tik(t) Vd 442; prirašyti: visur Rg 434); supainioti žodžiai (pvz.: papykio pykčio; prisikošt prisišokt; paikiai puikiai, etc.); pavartotas kitas veiksmažodžių laikas (pvz.: dovanoja dovanojo; klausiau klausiu, etc.); pavartotas kitas daiktavardžių prielinksnis (pvz.: po suolu nuo suolo). Galima manyti, kad teksto, ypač leksikos lygmens, autentiškumo siekis buvo susijęs ir su pakitusiomis sociokultūrinėmis sąlygomis sovietinės kultūros zonoje. Sovietinei kultūrai buvo reikalingas valstietišką-proletarišką mentalitetą atstovaujantis klasikinės literatūros kūrinys. Tam galėjo pasitarnauti ne vien poemoje aprašyti darbo vaizdai, bet ir su tuo susijusi Donelaičio vartota leksika. O šiuo požiūriu Donelaitis vartojo ir gana šiurkščią, galima spėti, šnekamąją kalbą, kaip buvo sakoma kritikų, „kvepiančią žeme ir mėšlu“.

Svarbią vietą Donelaičio leidybos istorijoje užima 1977 m. dokumentinis ir kritinis leidimas, tuo metu laikytas mokslinio leidimo pavyzdžiu28. Metų tekstą čia redagavo filologas Kazys Ulvydas (1910–1996). Redaktorius siekė suformuoti kuo stabilesnį ir patikimesnį tekstą29. Čia sėkmingiau nei kituose leidimuose suvokta ir perteikta individuali Donelaičio skyryba. Leksikos lygmenyje palikta daugelis Donelaičiui būdingų žodžių formų (pvz.: aužuolas, biedžius, didei, morkas, riešutys, rudenis, surbti,etc.); prieveiksmiai su –iaus (pvz.: baisiaus, paskiaus); daiktavardžiai su priesagomis –atis, -atė (pvz.: ožkatė, ponatis, etc.), –ukas (bernukas, paršukas, etc.); pilnai išlaikyta sintaksė30. Šis leidimas rengtas remiantis autografais ir mažiausiai nuo originalo nutolusiu 1869 m. leidimu, tad nebeliko ankstesniuose leidimuose mechaniškai kartotų teksto iškraipymų ir netikslumų. Tačiau visiško autentiškumo pasiekta nebuvo, pavyzdžiui: atsisakyta autentiškų įvardžių formų (pvz.: sav sau; tav tau,etc.); ilgosios veiksmažodžių priesagos -yn (pvz.: atsimyk atsimink; gaišydami gaišindami; sveikyt sveikint, etc.); neišlaikytos dėsningos būsimojo laiko vienaskaitos I asmens formos su galūne –su (pvz.: krutėsu krutėsiu; paminėsu paminėsiu, etc.); sunormintos prielinksnių formos (pvz.: nu nuo; pri prie, etc.); sunormintos žodžių formos (pvz.: dosnai dosniai; guinodams guiniodams; išaušant išauštant; smaguraut smaguriaut; stiklorius stikliorius, etc.).

Kitas to paties redaktoriaus leidimas buvo išleistas 1983 m.31 Tai buvo reprezentacinis leidimas su 1940 m. leidimo iliustracijomis, skirtas 270-osioms Donelaičio gimimo metinėms. Redaguojant tekstą buvo elgiamasi nenuosekliai ir nepreciziškai, nebuvo atsižvelgta į ankstesnio leidimo redagavimo praktiką. Viena iš priežasčių buvo ta, kad leidinys buvo skirtas plačiam skaitytojų ratui ir reprezentaciniams tikslams:

Šio leidimo tekstas ir dar vienu kitu mažmožiu skiriasi nuo 1977 m. K. Donelaičio raštuose paskelbto „Metų“ teksto. Visus tuos skirtumėlius lėmė ne tik pastangos siekti „Metų“ teksto stabilumo idealo, ne tik to teksto tolesnės studijos, bet ir paties leidinio paskirtis, taip pat atodaira į jo adresatą – plačiąją visuomenę.32

Nebuvo išlaikyta autentiška skyryba, norminta daugiau nei 1977 m. leidime. Redaktorius nepaaiškino, kodėl pagal tuometinę bendrinę kalbą sunormino kai kurias daiktavardžių formas, nors 1977 m. leidime to nedarė (pvz.: biedžius bėdžius; girė giria; išsisplėtęs išsiplėtęs; kruopas kruopa; neprietelis neprietelius, etc.). Kaip ir 1940 m. leidime, buvo praleistos dvi poemos teksto eilutės (Tuos žodelius savo tėvo aš tikrai nusitvėriau Pl 453; Kad tikt varnos dar bjaurybę rudenio garbin Rg 52).

Nepriklausomos Lietuvos laikais 1994 m. išleistame poemos tekste33 redaktorius Vytautas Vitkauskas (1935–2012) deklaravo siekį išlaikyti kuo daugiau originalių tarminių formų: „Šiuo leidimu Kristijono Donelaičio grožiniai tekstai pateikiami tradiciniai, t. y. išsaugota visa autoriaus sintaksė, leksika, morfologija, nedėsninga fonetika“34. Buvo grąžintos daugelyje ankstesnių leidimų sunormintos veiksmažodžių formos su ilguoju [i·] (<y>) (pvz.: garbyt, judykimės, linksmyk, etc.). Grąžintos būsimojo laiko vienaskaitos I asmens formos su galūne –su (pvz.: krutėsu, pridabosu, etc.). Išlaikyta dar daugiau nei 1977 m. leidime autentiškų žodžių formų (pvz.: kulšes, smaguraudams, sruba, žynavimas, etc.). Tačiau tekstas turėjo ir trūkumų: greičiausiai remiantis 1983 m. leidimu buvo pasirinkta Donelaičio nevartota žodžio forma bėdžius (← biedžius); dvitaškis prieš jungtuką nės pakeistas kableliu; kablelis sudėtiniuose sakiniuose pakeistas kabliataškiu. Ir dar keletas smulkių netikslumų (pvz.: ar ir; atlankyt aplankyt; išaušant išauštant; pasivalgiusios prisivalgiusios, etc.; praleistas žodis savo Rg 299).

Apibendrinant galima pasakyti, kad Metai buvo ir yra vienas ryškiausiai redaguotų kūrinių lietuvių literatūros istorijoje. Svarbiausių poemos leidimų redagavimo strategijas lėmė to meto kultūrinis kontekstas ir leidimo tipas bei tikslai. Daugelyje ankstesnius Metų leidimus reviduojančių leidimų buvo deklaruotas Donelaičio kūrinio ir ypač jo kalbos, labai susijusios su met­rotoniniu hegzametru, autentiškumo siekis. Tai buvo noras pateikti (t. y. suredaguoti) Metų tekstą taip, kad jis, lyginant su visuotinei vartosenai skirtais leidimais, būtų kuo autentiškesnis, kuo mažiau nutolęs nuo pirminio Donelaičio teksto. Kaip buvo sakoma, kad matytųsi „pačios lietuviško poetinio žodžio šaknys“. Taip buvo manoma dėl to, kad Donelaitis laikytas praktiškai pirmuoju lietuviškai rašiusiu poetu, lietuviškos poezijos pradininku, kūrusiu pačia autentiškiausia ir tikriausia lietuvių kalba. Tokia kalba, kokia kalbėjo rašto ir literatūrinių tradicijų neišmanę jo parapijos valstiečiai. Kitaip sakant, Metuose ir jų kalboje atsiskleidė lietuvių kalbos būtis. Dėl tokio šio kūrinio statuso Donelaičio kalbos autentiškumas (pvz., tarminės formos, kalbos formų įvairovė ir nedėsningumai, nenorminiai variantai lyginant su dabartine vartosena) praktiškai sutartinai yra laikomas literatūrine ir kultūrine vertybe. Kadangi Donelaičio tekstas skaitytojui be specialaus filologinio išsilavinimo negalėjo būti pateiktas autentiška rašyba ir skyryba, tai redakcinės intervencijos šiose srityse buvo būtinos. Tačiau šalia tokio, galima pasakyti, formalaus redagavimo, buvo paliesta ir Donelaičio fonetika, morfologija ir netgi leksika. Praktiškai visi Metų leidimai, skirti ne moksliniams tikslams, o visuomeninei vartosenai, buvo redaguoti taip, kad juose buvo ryški intervencija į Donelaičio tekstą, kitaip sakant, tekstas buvo pažeistas. Šalia viso to egzistavo ir teksto stabilumo siekis – redaguoti ir Metų tekstą pateikti taip, kad jis atitiktų tuometinės kalbos vartosenos normas, tačiau su kuo mažesne intervencija į patį tekstą, kad būtų užtikrintas teksto patikimumas, t. y. pirminė autoriaus valia, matoma jo kūrinio autografuose. Nuo XX a. vidurio prasidėjusi tendencija Donelaičio poemos tekstą skaitytojams pateikti kuo autentiškesnį, interpretuoti tik pačius sudėtingiausius atvejus, susijusius su Donelaičio vartotomis fonetinėmis ir morfologinėmis žodžių formomis, tęsiasi iki šiol. Jau net nekalbant apie radikalų redagavimą, kupiūravimą ar intervenciją į leksikos sritį35.

Straipsnis parengtas pranešimo „Suffering Donelaitis: Cultural Context and Editing of the Poem The Seasons (Metai)“, skaityto Keturioliktojoje tarptautinėje Europos tekstologų draugijos (The European Society fot Textual Scholarship, ESTS) konferencijoje Editorial Degrees of Intervention (Alcalá de Henares, Ispanija, 2017-11-23–24), ir straipsnio „To Edit a National Poem: The Editing of Kristijonas Donelaitis’s Poem Metai and its Sociocultural Context“ (Variants: The Journal of the European­ Society for Textual Scholarschip [Online], 2019, t. 14, in: http://journals.openedition.org/variants/1032; DOI: 10.4000/variants.1032) pagrindu; straipsnyje panaudota tyrimo medžiaga iš: Mikas Vaicekauskas, Daiva Krištopaitienė, Dalia Dilytė, Vilma Zubaitienė, „Įvadas: [Metai]“, in: Kristijonas Donelaitis, Raštai, t. I: Metai: dokumentinis ir kritinis leidimas, sudarė Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015, p. vii–cvii.

1 [Kristijonas Donelaitis], Das Jahr in vier Gesaengen, ein laendliches Epos aus dem Litthauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius, in gleichem Versmass ins Deutsche uebertragen von D. Ludwig Jedemin Rhesa, Prof. d. Theol., Koenigsberg: gedruckt in der Koenigl. Hartungschen Hofbuchdrukkerei, 1818.

2 Daugiau apie Rėzos leidimą žr. Liucija Citavičiūtė, „Martynas Liud­vikas Rėza – pirmasis Kristijono Donelaičio kūrybos publikuotojas“, in: Martynas Liudvikas Rėza, Raštai, t. IV: Kristijono Donelaičio kūrybos publikavimas, sudarytoja ir vertėja Liucija Citavičiūtė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2014, p. 19–51.

3 Žr. Albinas Jovaišas, Liudvikas Rėza, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1969, p. 119, 120.

4 Vartojamos santrumpos: Pl – „Pavasario linksmybės“, Vd – „Vasaros darbai“, Rg – „Rudenio gėrybės“, Žr – „Žiemos rūpesčiai“.

5 Rodyklė → nurodo kokį Donelaičio žodį ar jo formą į ką pakeitė rengėjas ar redaktorius.

6 Daiva Krištopaitienė, „Pirmasis Metų leidimas: redakcinės pataisos“, in: Martynas Liudvikas Rėza, Raštai, t. IV, p. 54–58.

7 [Kristijonas Donelaitis], Christian Donaleitis Litauische Dichtungen, Erste vollständige Ausgabe mit Glossar von Aug. Schleicher, St. Petersburg: Commissionäre der Kaiserlichen akademie der Wissenschaften, in St. Petersburg Eggers u. Comp., in Riga N. Kymmel, in Leipzig Leopold Voss, 1865.

8 Jurgis Lebedys, „K. Donelaičio raštų leidimai ir vertimai“, [1948–1949], in: Jurgis Lebedys, Lituanistikos baruose, t. 1: Studijos ir straipsniai, paruošė Juozas Girdzijauskas, Vilnius: Vaga, 1972, p. 245–246.

9 [Kristijonas Donelaitis], Christian Donalitius Littauische Dichtungen, Nach den Königsberger Handschriften mit metrischer Uebersetzung, kritischen Anmerkungen und genauem Glossar herausgegeben von G. H. F. Nesselmann, Königsberg: Verlag von Hübner & Matz, 1869.

10 Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann, „Vorrede“, in: [Kristijonas Donelaitis], Christian Donalitius Littauische Dichtungen, 1869, p. IV, VII.

11 Jurgis Lebedys, op. cit., p. 248.

12 [Kristijonas Donelaitis], Kristijono Duonelaičio raštai: 1714–1914. 200 metų sukaktuvėms nuo auto­riaus gimimo paminėti, pagal Rėzos, Šleicherio ir Neselmano sutaisė Jurgis Šlapelis, penktas išleidimas, Vilnius: Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės knygyno leidinys, 1914.

13 Jurgis Šlapelis, „Leidėjo pasiteisinimas‘, in: [Kristijonas Donelaitis], Kristijono Duonelaičio raštai, 1914, p. 88.

14 [Kristijonas Donelaitis], Duonelaičio raštai: Mokykloms parinko ir paaiškino Mykolas Biržiška, d. 1: Ištraukos ir priedai, Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė, Lietuvių mokslo draugijos leidinys, 1918. Leidimas pakartotas 1921, 1927 m.

15 Mykolas Biržiška, „Leidėjų pastebėjimas“, in: [Kristijonas Donelaitis], Duonelaičio raštai, d. 1, 1918, p. 89.

16 Mykolas Biržiška, Duonelaičio gyvenimas ir raštai su kalbos paaiškinimais: Priedėlis prie Duonelaičio raštų ištraukų mokyklos reikalui, Vilnius: Martyno Kuktos spaustuvė, Lietuvių mokslo draugijos leidinys, 1918, p. 79.

17 Žr. Mykolas Biržiška, op. cit.; Jonas Maironis-Mačiulis, „Kristijonas Duonelaitis“, in: Naujoji Romuva, 1932, nr. 39, p. 820–823; nr. 40, p. 845–848; nr. 41, p. 868; Motiejus Miškinis, „Kristijonas Duonelaitis“ in: Motiejus Miškinis, Lietuvių literatūra, d. 1, Kaunas: Spaudos fondas, 1939, p. 133–161.

18 Daiva Krištopaitienė, Kristijono Donelaičio raštų leidimai: tekstologinės problemos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007, p. 37–38, 142.

19 Mykolas Biržiška, op. cit., p. 74, 77.

20 Algirdas Sabaliauskas, Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija (iki 1940 m.), Vilnius: Mokslas, Lietuvos TSR Mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1979, p. 212–215.

21 Kristijonas Donelaitis, Metai, spaudai paruošė Juozas Ambrazevičius, dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, Kaunas: Švietimo Ministerijos Knygų leidimo komisijos leidinys Nr. 524, 1940. Leidimas pakartotas 1941, 1948 m.

22 Juozas Abrazevičius, „Metų leidimai“, in: Kristijonas Donelaitis, Metai, 1940, p. 182.

23 Daiva Krištopaitienė, „Juozas Ambrazevičius – Donelaičio „Metų“ rengėjas“, in: Juozas Brazaitis-Ambrazevičius – literatūrologas, sudarytojas Ramutis Karmalavičius, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 101–108.

24 Juozas Abrazevičius, op. cit., p. 184–185.

25 Kristijonas Donelaitis, Metai ir pasakėčios, atsakingasis redaktorius Valys Drazdauskas, redaktorius Zigmas Kuzmickis, Kaunas: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1945.

26 Kristijonas Donelaitis, Raštai, leidinys paruoštas konsultuojant Lietuvos TSR mokslų akademijos Lietuvių literatūros institutui, atsakingasis redaktorius Aleksandras Žirgulys, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1950.

27 Kristijonas Donelaitis, Metai, redaktorius Aleksandras Žirgulys, dailininkas Vytautas Jurkūnas, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956.

28 Kristijonas Donelaitis, Raštai, redakcinė komisija Kostas Korsakas (pirm.), Kostas Doveika, Leonas Gineitis, Jonas Kabelka, Kazys Ulvydas, Vilnius: Vaga, Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 1977.

29 Kazys Ulvydas, „K. Donelaičio kūrinių kalbinis redagavimas“, in: Kristijonas Donelaitis, Raštai, 1977, p. 294–313, p. 294.

30 Ibid., p. 303–312.

31 Kristijonas Donelaitis, Metai: Skiriama Kristijono Donelaičio 270-osioms gimimo metinėms, parengė Kazys Ulvydas, dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas, Vilnius: Vaga, 1983.

32 Kazys Ulvydas, „Keletas redakcinių pastabų“, in: Kristijonas Donelaitis, Metai, 1983, p. 176.

33 Kristijonas Donelaitis, Metai ir pasakėčios, redaktorius Vytautas Vitkauskas, (ser. „Baltų lankų“ literatūros kolekcija), Vilnius: Baltos lankos, 1994. Leidimas pakartotas 2000, 2002, 2010, 2011 m.

34 Vytautas Vitkauskas, „Pastabos dėl Donelaičio tekstų tarmiškųjų dalykų“, in: Kristijonas Donelaitis, Metai ir pasakėčios, 1994, p. 169–170, p. 169.35 Paskutinė Donelaičio Metų redakcija pasirodė 2015 m. Tai dokumentinis ir kritinis poemos leidimas: Kristijonas Donelaitis, Raštai, t. I: Metai: dokumentinis ir kritinis leidimas, dokumentinį leidimą parengė Mikas Vaicekauskas, kritinį leidimą parengė Daiva Krištopaitienė ir Mikas Vaicekauskas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. Pakeliui į šią redakciją buvo publikuoti dar keli Metų leidimai, daugiausia susiję su Donelaičio 300-ųjų gimimo metinių jubiliejumi ir išleisti 2011, 2012, 2013, 2014 m. Tačiau kadangi prie paskutiniojo Metų leidimo yra prisidėjęs ir šių eilučių autorius, tai vertinti naująją redakciją Donelaičio leidimų istorijoje šiame straipsnyje nesiimta.

NzidinysŽurnalą galima paremti:
https://www.patreon.com/nzidinys