„Milošo kelio“ pradžia

Minint 100-ąsias Česlovo Milošo gimimo metines, šio Vilniaus (Stepono Batoro) universiteto auklėtinio, Nobelio premijos laureato atminimui M. K. Sarbievijaus kieme birželio 26-ąją atidengta paminklinė lenta (autorius – skulptorius Arvydas Ališanka). Lentą atidengė Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VU rektorius akademikas Benediktas Juodka.
milosas4-399x336

Vėliau Šv. Jonų bažnyčioje vyko iškilmingas literatūros ir muzikos vakaras, kuriame dalyvavo ir Poeto sūnus Anthony’s Miłoszas. Vakarą vedė aktorė Birutė Mar (scenarijaus autorė kartu su dr. Mindaugu Kvietkausku ir Romualdu Gražiniu), muzikavo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dir. Robertas Šervenikas), kameriniai chorai „Brevis“ (vad. Gintautas Venislovas) ir „Aidija“ (vad. Romualdas Gražinis), solistai Asta Krikščiūnaitė ir Ignas Misiūra, birbynininkas Egidijus Ališauskas. Skambėjo Onutės Narbutaitės oratorijos „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“) fragmentais apipinti Č. Milošo eilėraščiai lenkų ir lietuvių kalba (skaitė aktoriai Adamas Baumanas ir Vladas Bagdonas), literatūrologų ir poetų pagarbos žodžiai Poetui. Kai kuriuos pasisakymus siūlome savaitraščio skaitytojams.

VIKTORIJA DAUJOTYTĖ:

„Sutvertas esu tik tam, kad būčiau poetas…“

Jei paklaustume, kas yra jos dvasios, Lietuvos dvasios, kas galėtų atsakyti? Tik poezija, galbūt Maironis. Ir galbūt –­ Česlovas Milošas. Ir galbūt juos jungiantis Adomas Mickevičius, ištaręs vieną svarbiausių kreipinių: „Litwo! Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie.“ Lietuvai reikšmingi du didžiausi lenkų kalba rašę poetai – A. Mickevičius, jau aiškiai suvoktas kaip didžiausias Lietuvos savimonės ramstis, ir dar tik mūsų sąmonės laukuose įsitvirtinantis šimtametis Č. Mi­lošas. Tai, kas apie Lietuvą pasakyta jo Nobelio premijos laureato kalboje, yra taip pat svarbu kaip ir „Pono Tado“ pradžia, galbūt net jos poetinė atošauka.

Č. Milošo kūrybos galios, galbūt dvasios, taip pat gyvos atošaukomis, prasitęsimais, persikūnijimais. Girdime įstabų Onutės Narbutaitės kūrinį „Centones meae urbi“, kurio esminis epigrafas yra Č. Milošo frazė „Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti.“

Sukame ratą, sukamės ratu – be poe­zijos negalime pasakyti, kas yra poeto niekada nepalikusios gimtinės dvasios, be žmogaus dvasios rūpesčių negalime apibūdinti net Č. Milošo poezijos centro. Viena esminių linijų – išėjimo ir grįžimo. Ne tik tiesiogine, bet ir ontologine prasme. Moralinių siekių aukštis, išreikštas ir sudėtinga poetine metafizika, ir itin lakoniška fraze: „Teatneša mano kūryba žmonėms naudos ir tesveria daugiau už mano blogį“ („Šeteniuose“, III). Grįžimas į savo pirminę vietą reiškia ir grįžimą prie pirminių žmogaus tiesų, grynų, paprastų, skaidrių. Tiesų, išdėstytų šventraščiuose, skelbtų poetų, išminčių. Tiesų, neįmanomų tik pakartoti; siela turi nueiti savo kelią, kad galėtų sugrįžti, pamatyti, išgirsti. Kad tai, kas galbūt dar įvyks, poezijoj būtų jau pasiekta; ir didysis sielos nuolankumas – klaupimasis sąmonės tyloj, išsipildymas to, kas tikrovėje gal niekada neišsipildys: „Ir niekada jau nesuklupsiu prie upės mažytėj šaly, / Kad tai, kas manyje iš akmens, ištirptų, / Kad ničnieko jau nebūtų, vien ašaros mano, vien“ („Kur saulė teka ir kur leidžiasi“).

Esame Vilniuj, jo širdy, universitete, Šv. Jonų bažnyčioje. Vilniuje, likusiame svarbiausiu Č. Milošo sąmonės miestu. Kaip ir Juozo Kėkšto, savito poeto, pirmosios Č. Milošo knygos ne lenkų kalba vertėjo ir iniciatoriaus. „Epochos sąmoningumo poezija“, – bus ištarta 1955 m. Buenos Airėse, ir lietuviškajam sąmoningumui bus suteiktas esminis postūmis. Č. Mi­lošas netikėtai sustiprins Vinco Kudirkos tradiciją.

Leidžiamės (ar kylame) poetine Č. Mi­lošo viršukalnės briauna. Ji pagrindinė pagal programinę ištartį: „Stworzony jestem na to, żeby być poetą / I niczym więcej“ („Zgoda“; „Sutvertas tik tam, kad būčiau poetas / Ir niekas daugiau“, „Susitaikymas“). „Isos slėnis“, svarbiausia Č. Mi­­lošo knyga Lietuvai, yra poeto knyga. Būti poetu – vadinasi, sublimuoti savo, savo laiko, krašto, pasaulio patirtį, suimti ją, paversti tekstais. Įspėti jungtį tarp dangaus ir pragaro. XX a. dėl skrodžiančio, persmelkiančio Č. Milošo žvilgsnio, labiausiai sutelkto į Rytų, Vidurio Europos likimo apmąstymus, gali būti vadinamas ir Č. Milošo amžiumi. Tad kitas jo viršukalnės kraštas, kuriuo kylame (ar leidžiamės), jau sutvirtintas formulėmis, tampančiomis bendrais apibūdinimais: pavergtas protas, tėvynės ieškojimas, Ulro žemė…

Č. Milošo kūryba yra rūsti. Rūstūs visi moralistai, savo atsakomybe spėjantys neįspėjamą žmogaus ir jo pasaulio paslaptį. Perimti kūrybos ir nepertraukiamo, sunkaus mąstymo.

Č. Milošas galėjo ištarti: „Dabar galvoju, kad kūryba duodama vietoj laimės…“ („Šeteniuose“, III).

______________________________________________
Prof. ALEKSANDERIS FIUTAS (Krokuvos Jogailos universitetas, Lenkija):


Su skudučiais ir su deglais,
ir su bum bum būgneliu,
tai tas, miręs prie Bosforo, prieky pačiame
už parankės su panele,
ir kregždutės virš jų lakioja.
Nešas irklus, lazdas, apvyniotas lapais,
prie Žaliųjų ežerų susiskintas puokštes.
Vis arčiau arčiau čion Pilies gatve –
nieko, debesis tik
virš Polonistų ratelio
Originaliosios kūrybos sekcijos.

(Č. Milošas, iš poemos „Miestas be vardo“,
vertė Almis Grybauskas)

 

Tokiais žodžiais svetimumu kaustančiame, akmeniniame peizaže Č. Milošas –­ lyg per Vėlines – prikelia iš užmaršties visada jo širdžiai artimo, gimtojo universiteto scenas ir būtybes. Cituotos poemos „Miestas be vardo“ fragmente įsivaizduojamam būry vienas šalia kito eina ir A. Mickevičius, filomatai ir jų sekėjai –­­ tarpukario Stepono Batoro universiteto studentai. Praėjo jau daugiau nei šimtas metų, bet universitetas ir toliau tęsia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijas, jis ir toliau yra toks pats tolerantiškas įvairioms kultūroms ir įvairiems požiūriams, taip pat kruopščiai saugo romantinį palikimą. Č. Milošui ir jo kolegoms romantizmas buvo gyva, veik apčiuopiama materija, o ne negyvas žodis iš literatūros istorijos vadovėlio. Juk jie taip pat kaip ir jų talentingieji pirmtakai vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis, sėdėjo tuose pačiuose universiteto suoluose. Aukštą universiteto lygį tarpukario dvidešimtmečiu lydėjo daugiaspalvis, turtingas ir veržlus kultūrinis gyvenimas. Universitetas buvo to gyvenimo centras. Ištikimybė kilniems idealams ir senai tradicijai spontaniškai pynėsi su naujomis moderniomis idėjomis ir susidomėjimu naujausiomis meninėmis tendencijomis. Rusijos imperijoje romantikai steigė slaptas švietimo ir patriotines draugijas. Jų sekėjai gyveno jau laisvame krašte, todėl veikė legaliai. Visiškai laisvai, įsteigę Originaliosios kūrybos sekcijos Polonistų būrelį, ne tik šaipėsi iš savųjų profesorių, bet ir komentavo politinį šalies gyvenimą Akademiniame „šėpos“ teatre, taip pat spausdino eilėraščius ir straipsnius vietos spaudoje, bendradarbiavo su Rytų Europos tyrimų institutu – pirmuoju sovietologijos institutu pasaulyje.

Simboliška, kad 1930 m. Č. Milošas debiutuo­ja būtent laikraštuke „Alma Mater Vilnensis“, o Konrado celėje vykstančiuose Literatūriniuose trečiadieniuose „šlifuoja“ savo poetinį talentą. Kartu su draugais, Teodoru Bujnickiu ir Jerziu Zagór­skiu, 1931 m. įkuria žurnalą „Żagary“, tapusį Vilniaus dienraščio „Słowo“ priedu, taip nusilenkdami vietos tradicijoms. Poetinė grupė, susitelkusi aplink šį žurnalą, šiandien yra vertinama kaip svarbus reiškinys literatūriniame tarpukario Lenkijos gyvenime. O juk žurnalas kūrėsi esant karštoms diskusijoms ir ideologiniams ginčams bei slegiant artėjančios katastrofos, jau netrukus turėjusios sunaikinti visą tuometinį pasaulį, nuojautai. Neatsitiktinai Č. Milošas savo pirmąjį debiutinį eilėraščių rinkinį pavadins „Poema apie sutingusį laiką“ („Poemat o czasie zastygłym“), nes tas laikas tik akimirkai sustingo po jo plunksna. Laikas, praleistas universitete, buvo ne tik dalyvavimas moksliniame ir meniniame universiteto gyvenime. Č. Milošui tai taip pat pirmosios meilės ir draugysčių, kurioms liko ištikimas visą gyvenimą, laikas. Vertėtų priminti, kad vienas artimiausių Č. Milošo draugų, su kuriuo jis drauge gyveno bend­rabutyje Tauro kalne (Góra Boufałłowa), buvo Pranas Ancevičius, ne tik supažindinęs Č. Milošą su Vienos marksiz­mo paslaptimis, bet ir įvedęs jį į lietuvių intelektualų būrį. Tie studentiški metai Č. Mi­­lošui įsirėš atmintin visam laikui. Tam tikra prasme Č. Milošas savo gyvenimu pakartos romantinę A. Mickevičiaus bio­grafiją: atsidurs emigracijoje ir dėstys užsienio universitete. Nenumirs „kažkur prie Bosforo“, bet Krokuvoje, ir palaidotas bus šalia talentingojo savo pirmtako. Panašiai kaip A. Mickevičius, savo gimtąsias lietuviškas apylinkes pakylės iki mito ir taps pasaulyje reikšmingu poetu. Č. Mi­­lošo metai, minimi daugybėje kraštų abiejuose pasaulio pusrutuliuose, yra iškalbus šio fakto patvirtinimas, o atminimo lenta Vilniaus universiteto mūruose – sim­bolinis poeto sugrįžimas į jį išauginusį universitetą.

iliustracija
Poeto sūnus Anthony’s Miłoszas ir vakaro vedėja Birutė Mar
Vlado Braziūno nuotrauka

______________________________________________
„Ištariu XX amžius – ir pašiurpstu. Kalnynai tylėjimo. Nes, nepaisant viso kalbų triukšmo, milijardų žodžių per minutę, nepaprastai išplitusios spaudos, kino, televizijos, vis didėja neįvardyta tikrovė, o ta kita, paaiškintoji, nespėja įkandin…“ (Č. Milošas)

KORNELIJUS PLATELIS:

„Ta kita, paaiškintoji, nespėja įkandin“?.. Bet juk tų kalbų triukšmas, Maest­ro, tėra tik vėjas, nušniokščiantis Šetenių medžių viršūnėmis, nustaugiantis atlantais, jį vejasi kitas vėjas, ir trečias, pučiantis, kur kažkas nori. O kalnynų tylėjimo vidury auga Jūsų įvardytosios tikrovės kalnas, kyla kiti kalnai ir nesivaiko, nepaiso vėjų. Taip kalnynuos tylėjimo randasi orientyrų, tarp jų nusidriekia takai, ir kalnynų tyla suskeldi. Tada įsitikinimų, nežinojimo, nesusimąstymo, tyčinio netikslumo, ideologijų, viešųjų ryšių keliami vėjai ginkluojasi technologijom, idant lengviau įveiktų širdžių ir protų užtvaras. Jie rauna medžius, guldo prie žemės žolę, bet kas jie tylos ir įvardijimo kalnams?

Jūs, Maestro, esate mano tėvų kartos, išgyvenusios ketmanų laikus, tai, ką Jūs įvardijote, taip pat patyrusios savo trapias gyvybes saugančios odos paviršiumi. O patirtis neišvengiamai formuoja įsitikinimus, lemia mąstymą. Pagaliau ar ne iš Isos slėnio ir Jūsų nuo pat jaunų dienų besireiškęs bodėjimasis įvairiausiais nacionalizmais? Man ir jaunesniems už mane nebeteko ryti Murti-Bingo tablečių ir praktikuoti ketmanų. Nors gimėme tuo metu, kai rašėte „Pavergtą protą“, susivokti pradėjome liberalėjančioje Rytų imperijoje, kai Naujojo Tikėjimo betoną jau ardė pergalingai pro plyšius besiskverbianti žolė, o Centras jau buvo pavargęs nuo žudymo ir kankinimų. Palyginti su tuo, ką teko patirti Jums, mes gyvenome šiltnamio sąlygomis, beje, jausdami, kad šiltnamis taip pat nėra laisvė. Bet negalėčiau tvirtinti, kad mūsų protai buvo kiek laisvesni. Juos buvo įkalinęs paprastumas, gundantis per lengvai dalyti pasaulį į gerą ir blogą ir nesijausti atsakingiems už tai, kas vyko už asmeninių istorijų ribos. Mūsų akiratį gožė informacinės užtvankos, išankstiniai nusistatymai ir patirties stoka. Bet įvardijimo kalnai leisdavo palypėti aukščiau ir išvysti čia pat plytintį nuostabų pasaulį su vaikystės gamtovaizdžiais, asmeninio gyvenimo džiaugsmais, mylimais žmonėmis, jų kūriniais, įžvalgomis, idėjomis.

Dabar, kai atsidūrėme tylėjimo kalnynuose po ūžiančiais vėjais ir bandome pilti savo įvardijimų kauburėlius, juntame po jais ne uolas, o klampią, liulančią, judesius kaustančią žemę, kaip ir Jūs jaučiame, kad kiekviename įvardijime esama dalelės netikslumo, tad ir netiesos. Triukšmas nustelbia tyliai tariamus žodžius, pramogos nepalieka laiko apmąstymams. Tačiau daugeliui mūsų dabartinis pasaulis visai patiktų, jei visa tai, kas jame vyksta, nežadintų nemalonios laikinumo ir kylančios grėsmės nuojautos.

______________________________________________
MINDAUGAS KVIETKAUSKAS:

Č. Milošas buvo poetas, kuriam visada išliko svarbus ryšys su bend­rija, su savuoju žmonių ratu, ir realiu, ir gyvuojančiu tik atminty, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar dingusio Vilniaus bendruomenė. Sek­damas O. Mi­­lašiaus pėdomis, jis manė, kad poezija yra giliai susijusi su „didžiosios žmonių šeimos“ likimu, kad negali nuo jo atsiriboti. Kaip didžiulę vidinę dramą 1951-aisiais Č. Milošas išgyveno emigraciją iš Lenkijos, manė, kad toks atsiskyrimas jį, kaip poetą, gali padaryti bevaisį; karo sūkuryje, 1940-aisiais, lyg prieš bet kokią logiką grįždamas į Lietuvą, bandė atitolinti galutinį savo gimtinės praradimą. Poeto, tėvynės ieškotojo, ir bendruomenės ryšys nėra paprastas, jis kupinas prieštarų ir atotrankų. Tačiau Č. Milošas teigė, kad reikia siekti pamilti prieštaras ten, kur jų neįmanoma išvengti, būti atviram žmogaus būties sudėtingumui ir kartu tikėti harmonijos galimybe. Savo kilmę iš Lietuvos jis taip pat yra pavadinęs „prieštara, kuri yra pats mano likimas“. Jautė sudėtingą poeto užduotį bendrijai –­ įvardyti prieštaras ir kartu savo žodžiu rasti net neįtikimus, neįmanomus būdus joms įveikti.

Manau, kad tokiu prieštarų sutaikymo tekstu ir simboline dovana mums visiems, Č. Milošo bendruomenei, lietuviams ir lenkams, galima pavadinti tekstą, kurį dabar ketinu perskaityti. Jeilio universiteto Beinecke bibliotekoje išliko rankraštis, archyvarų datuojamas apie 1990-uosius, tuos metus, kai poetas laukė artėjančio grįžimo į abu savo kraštus, jau atgavusius laisvę, kai rašė „Tėvynės ieškojimą“. Tai Č. Milošo mūsų valstybės himno, Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, vertimas į lenkų kalbą. Versta tiesiogiai iš lietuvių kalbos atskirame užrašų bloknote, labai atidžiai – yra keli eilučių variantai, daug braukymų, ieškota rimų, žymėta eilėdara. Akivaizdu, kad tekstas buvo verčiamas giedoti, jam suteikta simbolinė galia. Galvojant apie ateitį, apie būsimą sambūvį, apie būdą prieštaroms sutaikyti.


Litwo naszych ojców
Ziemio bohaterów
Twoim synom daje siłę
Pamięć męstwa twego

Dzieci twoje niechaj zawsze
Idą drogą prawą
Niechaj praca ich dla ciebie
Służy wszystkim ludziom

Niech nam dzisiaj słońce Litwy
Ciemności rozproszy
A światło i prawda
Niech staną się nam godłem

Niechaj miłość Litwy
W sercach nam się pali
Na wezwanie Litwy
Jedność niech zakwitnie.

 

Atstatomo Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo akivaizdoje „Tautiškos giesmės“ prasmes perteikdamas lenkų kalba, Č. Milošas atliko labai sudėtingą užduotį. Tai ne tik skambesio ir rimų, bet tapatybės simbolių jungimas, reikalavęs ypatingos šio teksto interpretacijos. Č. Mi­­lošo vertime šalia V. Kudirkos universalių žmogiškųjų ir tautinių vertybių iškeliami senos bajoriškos tapatybės ženk­lai – Lietuvos sūnūs turi atminti jos, kaip karžygės, narsą, jos męstwo –­ vyriškumą (tartum būtų primenamas A. Mickevičiaus Gražinos archetipas); Lietuva balsu šaukia – kaip anksčiau bajorus –­­ telktis vienybėn; jos šviesa ir tiesa tampa herbu –­ ir modernią, ir aristokratišką tapatybę atitinkančiu simboliu. Lyg iš V. Kudirkos himno potekstės iškeliamas joje glūdintis A. Mic­kevičius, jo bajoriškas epas, modernioji lietuvių tapatybė sujungiama, suderinama su bajoriškojo, lenkiškojo tapatumo pradmeniu. Turbūt tiktai Č. Milošas, A. Mickevičiaus įpėdinis, galėjo padovanoti mums tokį Lietuvos himno vertimą kaip raktą prieštaroms įveikti, santarvei ir kitokiai ateičiai kurti.

Č. Milošas yra ir visada sugrįš Lietuvai ir Lenkijai kaip didelės poezijos dovana, kurią reikia mokytis suprasti. Šios poe­zijos supratimas gali kurti naują tikrovę mums visiems čia ir dabar.