Mindaugas Bartninkas. Ką mylėjo Petrarka?

Prieš 715 metų gimė Frančeskas Petrarka (Francesco Petrarca, 1304 07 201374 07 18) italų poetas, humanistas. Ta proga primename seną, bet nepasenusį Mindaugo Bartninko straipsnį „Ką mylėjo Petrarka?“

Vargu ar kuris kitas poetas įdėjo tiek širdies, žmogiško jausmo, apdainuodamas savo meilę moteriai, kaip didysis italų poetas Petrarka (1304-1374) doną Laurą savo itališkoje lyrikoje.

Laurą Petrarka pirmą kartą išvydo, eidamas 23 metus, Avinjone, Pietų Prancūzijos pasienio miestelyje, kur tuo metu buvo laikinai perkelta popiežiaus būstinė. Šiai moteriai poetas 21 metus kūrė meilės eiles ir 10 metų liūdesio eiles, jai mirus.

Kas buvo Laura: realiai egzistavusi moteris, ar poetinė alegorija, duoklė gyvai tuo metu trubadūrų poetinei tradicijai? Tai klausimas, į kurį neatsakė nei poeto amžininkai, nei vėlesnieji jo biografai.

Pats Petrarka neigia abejones Lauros — realiai egzistuojančios moters tikrumu. Atsakydamas 1336 metais į savo artimo bičiulio ir globėjo Giovanni Colonna priekaištus, jog jis savo vaizduotės derinį nori pateikti kaip realybę, poetas nurodo į savo išblyškusį veidą, nemigo naktis. „Galima apsimesti ligotu, — rašo laiške Petrarka, — bet ne išblyškusiu ir sulysusiu”.

Betgi žinoma ir kita šio išblyškimo priežastis. Tai dažni pobūviai, duoklė saloninei ir laiko madai, kurios pedantiškai jaunystėje laikėsi poetas. Svajinga veido balzgana, kaip ir blizgantys, bet ankšti, spaudžiantys kojas batai, darė poetą madingu ir patraukliu Avinjono gražuolių akyse.

Kiek vėliau Lauros egzistavimo realumu suabejoja ir kitas artimas Petrarkos bičiulis — Giovanni Boccaccio, pareiškęs įsitikinimą, jog šį vardą reikia aiškinti alegoriškai, kaip laurų vainiką, kurio jau nuo jaunystės siekė poetas ir kuriuo jis buvo vainikuotas, sulaukęs 37 metų.

Ir visgi Petrarkos eilėse mes matome gyvos moters — Lauros vaizdą. Poetas apdainuoja joje visa, kas realu, žmogiška, kilnu, detaliai piešdamas jos kūno grožį, dvasines savybes.

Eilės apie moters grožį, jos švelnų būdą, kilnias dvasines savybes skambėjo jau keletą amžių prieš Petrarką. Jas kūrė trubadūrai, jomis dievino savo Beatričę Dantė Aligieri. Tačiau Petrarkos meilės lyrikoje mes matome neabejotinai naujus bruožus, palyginus su ankstesne poetine tradicija.

Savo meilę Beatričei Dantė apdainuoja kaip idealiai kilnų, platonišką jausmą. Beatričė čia pagarbos, nusilenkimo objektas, dvasinio tyrumo pavyzdys, efemeriška, ne realiai egzistuojanti žemiška būtybė. Jis džiaugiasi sutikęs jos palankų žvilgsnį, liūdi, kai ji nusigręžia nuo jo. Dargi tuomet, kai Beatričė išteka, meilės jausmas jai nemiršta.

Panašiai elgiasi ir Petrarka. Jis apdainuoja „puikiąją doną”, aukštindamas joje moralinio kilnumo principus, siekdamas idealių dvasinių savybių. Laura, pastebi italų literatūros istorikas ir kritikas de Sanctis, primena greičiau modelį, gražų, nejudantį daiktą. Tai moteris — simbolis, grožio, gėrio nešėja. Joje dar nėra individualybės. Jos vidinis pasaulis beveik neatskleistas. Tai idealas, statula, pakilusi virš aistrų, gyvenimo įvykių ir nesėkmių.

Su šiuo griežtu įžymaus italų literatūros žinovo sprendimu galima sutikti tik dalinai. Laura ne tiktai įtvirtintų riterijos kodekse moralinių principų nešėja. Joje žymiai ryškesni žmogiškosios individualybės charakterio bruožai.

Petrarkos poezijoje dar nėra herojų vidinio pasaulio, jausmų, pergyvenimų psichologinės analizės, būdingos vėlesnių kartų humanistinei poezijai. Jo poetinis ginklas — tiksli ir gili savo paties subjektyvių jausmų: meilės, žavesio, liūdesio išraiška. Ir jis šiuo ginklu naudojasi meistriškai, kaip novatorius, grindžiantis naujos, humanistinės poezijos kelius. Sonetinę, būdingą trubadūrų lyrikai eilėdaros formą Petrarka praturtina nauju dvasiniu turiniu, suteikdamas jai žmogaus širdies pulsą, atskleisdamas dar neliestų žmogiškų jausmų, pergyvenimų gelmes. Poetinį meilės jausmą Petrarka pajungia savo paties jausmų, pergyvenimų gamai, aukštiems gėrio, grožio idealams. Jo sonetuose ir kanconose estetizuojami subtiliausi žmogaus pergyvenimai.

Tai kas buvo ta moteris, kuriai Petrarka jautė tokį gilų meilės jausmą? Ar buvo ta moteris?

Kaip žinoma, Petrarka jaunystėje mėgo linksmą Avinjono gyvenimą, į kur, sekdami popiežiaus svita, persikėlė kartu su šeimomis didelis skaičius italų: pirklių, diplomatų, menininkų. Čia jis ir apsigyvena kartu su broliu Herardu, 1326 m. mirus tėvui.

Žavisi pirmaisiais poeto literatūriniais bandymais Avinjono gražuolės, ir jos nepasilieka be lakių, dažniausiai eiliuotų komplimentų. Aukštas, gražaus, taisyklingų bruožų, pablyškusio veido, didelėmis, švelnaus žvilgsnio akimis jaunuolis tarsi įkūnijo savyje poetinę garbę, kas, kaip ir atkreipianti dėmesį jo erudicija, atvėrė jam prabangias didikų duris. Jis tampa mėgstamu linksmų pobūvių dalyviu, maža sielodamasis dėl savo tolesnių siekių. Jis semiasi viską, ką gali duoti šis siauromis gatvėmis miestelis, kurio palaikymui popiežius nesigailėjo lėšų.

Buvo čia, neabejotinai, ir meilės istorijų, bet pastovesnio jausmo kuriai nors šių gražuolių jo artimieji nepastebi. Pats toks gyvenimas — linksmas, bet beprasmiškas, poetui greitai įgriso, ir jis 1337 m. palieka Avinjoną, apibūdinęs jį vėliau kaip „gobšų Babiloną”, išdavystės lizdą, kuriame slypi visas pasaulio blogis, vyno ir smaguriavimo vergą, kur klesti paleistuvystė (Sonetas 105). Pirkęs apleistą namą su ūkiu Vokliūze — gražiame Sorgos upės aukštupio slėnyje Alpių kalnų papėdėje, poetas randa čia būtiną kūrybiniam darbui ramybę.

Čia jis kuria daugumą Laurai skirtų meilės eilių. Laurą jam primena ir gaivinantis upės vanduo, ir švelnus vėjelis, ir sužydusios pavasario gėlės (Son. 239). Poetas mato ją išeinančią iš Sorgos upės undine, deive, sėdinčia ant upės kranto arba vaikščiojančia pievomis (Son. 240). Laura ateina paguosti naktimis, ir jis pro nakties tamsą mato jos širdį veriantį žvilgsnį (Son. 241).

Laiškuose artimiesiems iš Vokliūzo Petrarka įtikinėja, jog jis čia nemato dargi moteriško veido, išskyrus senyvos, įskirdusiu veidu namų šeimininkės. Iš tikrųjų betgi išaiškėja kita. Artima jam moteris buvo. Su ja jis turėjęs sūnų Giovanni, spėjama — taip pat ir dukrą, nors, priėmęs tam tikras beneficijas, jis negalėjo formaliai kurti šeimos. Apie jo žmoną pasiliko maža žinių. Tai buvo tvarkinga, ūkiui atsidavusi kaimietė, vargu ar galėjusi turėti žymesnės įtakos Petrarkos poetinei kūrybai.

Nusivylė Petrarka taip pat savo sūnumi, nerasdamas jame siekiamo idealo. Įpusėjus penktam dešimtmečiui, jis palieka Vokliūzą, daug keliauja, dažnai keičia gyvenamą vietą, pagaliau apsistoja Paduvoje, kur gyvena įtemptą kūrybinį, tačiau vienišą gyvenimą.

Laura mirė, kaip liudija Petrarkos įrašas Vergilijaus raštų aplanke, 1348 m. balandžio šeštą dieną, tai yra to paties mėnesio ir tą pačią dieną ir dargi valandą, kai jis pirmą kartą ją išvydo prieš 21 metus. Toks sutapimas, suprantama, gali būti tik simbolinis, panaudotas kaip poetinė alegorija.

Šį lemtingą savo gyvenimo įvykį poetas pažymi gilaus liūdesio eilėmis. Jo lūpose išseko juokas, dingo pasitikėjimas savimi. Mylimos jam neatstos nei aukso krūvos, nei karališkasis skeptras. Petrarka buvo vainikuotas poezijos karaliaus laurų vainiku 1341 m. Kapitoliuje. Ką veikti toliau, kur rast sau vietą, kame skandinti savo liūdesį, — klausia poetas viename iš pašvęstų Lauros mirčiai sonetų (Son. 269). Ateitis jam regis atšiauri, kaip ir dabartis. Gyvenimas buvo tik praeityje, bet kokia prasmė priminti praeitį, jeigu nėra vilties ją sugrąžinti. Ir tik pajuokos vertas gailestis sau gali rišti poetą su gyvenimu. Tai gyvenimas, panašus į paraližuoto pastangas plaukti, laivą be burių, užgesusį švyturį (Son. 271).

Mirusi Laura tampa poetui lauro — poetinės garbės simboliu, įkūnija gyvenimo prasmės siekimą.

Taigi, Lauros — moters paslaptis Petrarkos gyvenime ir poetinėje kūryboje, poetinio įkvėpimo paslaptis paliko neatskleista. Ar buvo ji tikra, egzistavusi moteris, kurią mylėjo poetas, ar jinai tiktai poetinė alegorija, jo amžininkai šiuo klausimu giliau nesidomėjo, o vėlesnių kartų biografai buvo bejėgiai į šį klausimą atsakyti. O gal tai didelės, tyros meilės poreikis, kurios poetas siekė gyvenime ir kurios nesugebėjo surasti.

laiskailietuviams.lt