Mindaugas Kavaliauskas. Ignas Šeinius – (ir) aistringas fotografas

Minėdami Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir pagerbdami asmenis, kurių pastangomis eita prie nepriklausomybės paskelbimo ir tarptautinio pripažinimo, vėl prisimename Igną Šeinių (tikr. Jurkūnas) (1889–1959 Stokholme). Šių metų balandžio 3 d. sukako 130 metų, kai Šeiniūnuose, Širvintų rajone, gimė šis lietuvių diplomatas, labiausiai žinomas kaip prozininkas, modernizmo estetiką perkėlęs į lietuvių literatūrą.


Igno Šeiniaus fotografija. Nuotrauka iš Šeinių šeimos archyvo

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos žurnalas „Tarp knygų“

Jo politinė, visuomeninė ir literatūrinė veikla Švedijoje plačiai aptariama prof. dr. Sigutės Radzevičienės knygoje „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“ (2011). O štai fotomeno festivalis „Kaunas Photo“ atvertė naują šios asmenybės pažinimo puslapį, 2018 m. Kaune ir 2019-ųjų balandį, per rašytojo gimtadienį, Širvintose atidarydamas jo paties ir proanūkės Linos Scheynius fotografijų parodą „Šeinius + Scheynius“ ir į dienos šviesą iškeldamas naują postulatą – Ignas Šeinius buvo aistringas fotografas.

Permaininga XX a. istorija yra užminusi begalę mįslių. Be žinios dingo nesuskaičiuojamos meno vertybės, tarp jų ir fotografijų kolekcijos. Prarastiesiems objektams lyg „gintaro kambariams“ iš anksto suponuotos visuomeninės, meninės vertės. Vienas iš tokių pavyzdžių – „Meksikietiškas lagaminėlis“, atrastas 2007 m. ir vėl istorijos bei fotografijos mėgėjams sugrąžinęs žymiųjų fotografų Roberto Capos, Chimo (Davido Seymouro) ir Gerdos Taro darbus iš 1936–1939 m. Ispanijos pilietinio karo. Lagaminėlyje rasti negatyvų ritinėliai sugrąžino didžiulį susidomėjimą, lėmė seriją po pasaulį keliaujančių parodų, dokumentinio filmo sukūrimą ir kitus efektus.

Netikėta, kai atrandamos kūrybinės kolekcijos, archyvai, sietini su asmenybėmis, kurių amplua mes dar nesame pažinę. Būtent tai pasakytina apie Igno Šeiniaus – fotografo – atradimą.


Igno Šeiniaus fotografija. Nuotrauka iš Šeinių šeimos archyvo

Igno Šeiniaus fotografija. Nuotrauka iš Šeinių šeimos archyvo

Batų dėžutė Hiuskvarnoje

Kuruodamas fotomeno festivalio „Kaunas Photo“ programą, kasmet į ją įtraukiu pasaulio lietuvių fotografijos darbų. Tarp jų buvę įvairių – nuo mūsų dienomis kuriančių ir ne taip seniai iš Lietuvos išvykusių (Darius Kuzmickas, Edis Jurčys, abu gyvena Portlande, JAV; Ieva Baltaduonytė, gyvenanti Dubline) iki legendų (Olegas Truchanas, Australija).

2016 m. susisiekiau su kylančia šiuolaikinės fotografijos kūrėja Lina Scheynius – pasiteirauti, ar jos lietuviškai atrodanti pavardė paveldėta iš mūsų žinomo rašytojo ir diplomato… Būdamas tikras prielaidos tikrumu, paklausiau, ar sutiktų eksponuoti savo darbus Lietuvoje rengiamame fotografijos meno festivalyje ir taip atstovauti globaliajai Lietuvai. Laiške nemelavau teigdamas, kad dar mokyklos suole žavėjausi Igno Šeiniaus proza. Pirmasis Linos atsakymas nenuliūdino. Taip, Lina Scheynius – Igno Šeiniaus proanūkė. Išreikšdama pozityvią nuostatą dėl personalinės parodos Lietuvoje, ji užbėgo už akių, pasidalindama žinia, kad Ignas Šeinius taip pat fotografavo ir tą darė „gerai“. Taigi natūraliai kilo klausimų, ar galima pamatyti, ką ir kaip Ignas fotografavo, ar galėtų Linos darbų paroda būti papildyta prosenelio fotografijomis, gal tai galėtų būti dviejų kartų dialogas?

Lina jau senokai nebegyvena Švedijoje, todėl tėvus, pradėjusius senjorišką gyvenimo etapą, aplanko tik du keturis kartus metuose. Mirus Igno Šeiniaus sūnui Irviui, pastarojo vyriausias sūnus Janas Irvis (Linos tėtis) tapo Igno Šeiniaus fotografinio archyvo saugotoju. Jam su žmona persikėlus į Hiuskvarnos miestą, batų dėžutė, kurioje buvo laikomi istorinių šeimos fotografijų negatyvai, į naujus namus atkeliavo su likusiu turtu.

Praėjus beveik dvejiems metams nuo pirmojo kontakto su Lina, 2018 m. pavasario pabaigoje pirmąkart pamačiau tos batų dėžutės turinį žiūrėti skirtos kokybės atvaizduose. Keliais mėnesiais vėliau trys dešimtys atrinktų Igno Šeiniaus fotografijų, kurių dauguma pirmąkart pakilo iš negatyvų tamsos, Lietuvos publiką sutiko 15-ojoje fotomeno festivalio laidoje, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Mykolo Žilinsko dailės galerijoje 2018 m. rugsėjo–spalio mėnesiais vykusioje parodoje „Šeinius + Scheynius“.


Igno Šeiniaus fotografija. Nuotrauka iš Šeinių šeimos archyvo

Igno Šeiniaus fotografija. Nuotrauka iš Šeinių šeimos archyvo

Igno Šeiniaus fotografija. Nuotrauka iš Šeinių šeimos archyvo

Amžininkai, šeima ir fotografija

Atsivėrusi batų dėžutė iš Hiuskvarnos pažėrė daugiau klausimų nei pateikė atsakymų. Pirmiausias netikėtumas – paneigimas tam tikros mano prielaidos, kad Ignas Šeinius galėtų būti lietuviškasis vokiečių fotožurnalistas Erichas Salomonas (1886–1944), kurio fotografijoje vyrauja neformalioji, užkulisinė, politinio gyvenimo pusė (su atskiromis išimtimis), nepasiteisino. Prie vienos išimčių dar sugrįšime.

Kodėl turėjau tokią viltį? Natūralu, jog, prisimindami iškilias tarpukario Lietuvos asmenybes, draugavusias su fotoaparatu, pastebime, kad jie vienaip ar kitaip savo susidomėjimą šia raiška, dokumentavimo, užrašymo ar kūrybos formą palenkė savo gyvenimo būdo labui. Pažvelkime į Šeiniaus amžininkus Lietuvoje.

Hidrologas, geodezininkas Steponas Kolupaila (1892–1964) plačiai naudojo fotografiją savo darbui praturtinti, fotografavo Lietuvos vandenvaizdžius ir kraštovaizdžius. Pedagogas, poetas, Kauno radiofono balsas Petras Babickas (1903–1991) fotografiją naudojo kūrybinės raiškos plėtrai. Lietuvos karo aviacijos kapitonas, topografas Mečys Brazaitis (1903–1952) siekė fotografiją panaudoti Lietuvos kartografijai tobulinti.

1915 m. į Švediją, kur dirbo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotiniu, persikėlusio Šeiniaus negatyvų archyve vyrauja šeimos, atostogų fotografija. 1917 m. vedęs rusų kilmės švedų pramonininkų ir verslininkų duk­rą Gertrud Sydoff, 1922 m. su ja susilaukė sūnaus Irvio. Šiandien Šeinių šeimos nariai negali nurodyti tikslios datos, kada Ignas Šeinius įsigijo fotoaparatą, tačiau žinoma, kad jis tą padarė Stokholme tarp 1920 ir 1922-ųjų. Sūnaus laukimas ar gimimas galėjo būti lemiamu momentu, paskatinusiu nuolat paveiksluoti augančią šeimą. Juolab dar savo romane „Kuprelis“ Šeinius išsakė mintį, kad „meilė – vienintelė gyvenimo prasmė“.

Nors pirmosios I. Šeiniaus fotografijos atliktos pačioje XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje ir jų siužetai varijuoja, nuo 1922 m. jų dėmesio centre – žmona Gertrud ir sūnus Irvis. Atostogos su šeima, žmonos tėvais, panašu, buvo laikas, kuriuo Šeiniaus fotoaparatas ilsėjosi mažiausiai. Trečiajame dešimtmetyje jis fotografavo Švedijoje, Suomijoje, Danijoje, o ketvirtajame – nemažai fotografuota ir Lietuvoje, tačiau daugelis atvaizdų nėra iškalbingi vizualinėmis užuominomis, kurios galėtų išduoti apie fotografavimo laiką ar vietą.


Igno Šeiniaus fotografija. Nuotrauka iš Šeinių šeimos archyvo

Igno Šeiniaus fotografija. Nuotrauka iš Šeinių šeimos archyvo

Belle époque ir modernybė gamtos apsuptyje

Antrasis „Hiuskvarnos dėžutės“ netikėtumas – stilingos, kaip susirašinėjime teigė Lina Scheynius, to meto laikotarpio įkvėptos prosenelio fotografijos. Ar galime šias fotografijas laikyti kūrybiškomis, meniškomis? Vargu ar rastume geresnį apibūdinimą nei žymiojo XX a. mados fotografo Helmuto Newtono pamėgta frazė, kad, kalbant apie fotografiją, yra du ją skirtingai apibūdinantys žodžiai: menas ir geras skonis*. Pastarojo tiesiog pilna Šeiniaus fotografija: įstrižinės, dinamiškos, įsivaizduojamą judėjimo kryptį formuojančios kompozicijos.

Dokumentine bei kultūrologine prasme šios fotografijos ypatingos dar vienu aspektu. Šeimos atostogų vaizdai tiesiog dvelkia karo nepaliestoje Švedijoje XX a. trečiajame dešimtmetyje dar gyva gražiąja epocha (belle époque), kuri Europoje baigėsi sulig Pirmuoju pasauliniu karu. Tačiau švedų gražioji epocha kitokia nei ta, kurią pažįstame iš prancūziškosios belle époque hedonizmo dainiaus, taip pat turtingų pramonininkų palikuonio – Jacques’o Henri Lartigue’o (1894–1986) fotografijų. Pastarojo herojai – elegantiškos damos, jų blizgūs sijonai, greiti automobiliai, kruiziniai laineriai, veisliniai šunys, gražuoliai žirgai, paplūdimių lyrika… Nors Sydoffų šeima laikyta ypač turtinga (o jos dalimi buvo ir Ignas Šeinius), fotografijos nerodo jokios perteklinės prabangos.

Lartigue’o fenomeną palyginimui pasirinkau neatsitiktinai. Daugelis motyvų jo ir Šeiniaus fotografijose matomi ir rodomi kitaip. Kostiumai, suknelės… Šeiniaus atostogų svitos apdarai ne prabangūs, o tiesiog leidžiantys atpažinti nepriekaištingai madingus miestiečius kaime, gamtoje. Šeiniaus keturkojai… Tai – ne lenktynių žirgai, o arkliai, kaip gamtovaizdžio dalis ar sūnaus Irvio pasaulio atradimo proceso dalyviai. Šunys (veikiau – šuo) Šeiniaus fotografijose nėra stiliaus atributas, greičiau tai – neprognozuojamas dinamiškos kompozicijos dalyvis marga vizualine tekstūra. Arti vandens ar jame Šeinius kuria ne erotines užuominas, o švenčia žmogaus vienybę su gamta ir natūralumą, pabrėžia gamtą esant sveikatos, dvasinės, psichologinės atgaivos šaltinį.

Lartigue’as fotografavo akimirkas, pralekiančias lyg tuoj pasibaigsiantį malonumą, o Šeiniaus fotografijos, viso tarpukario metu darytos ta pačia vidutinio formato kamera, įkūnijo stabilumą, meditatyvią vasaros nuotaiką, tam tikrą romumą. Joms būdingas aštriai nustatytas ryškumas, net derinamas su greitu užrakto greičiu ar dinamiška kompozicija. Vaizdiniai atspindi lietuvišką rašytojo pasaulėžiūrą, kai daug dėmesio skiriama gamtos grožiui, bendravimui su artimais žmonėmis per fotografiją.

Švedijoje praplėstas kultūrinis akiratis ir pakitęs mentalitetas padarė savo. Atvykęs į parodą „Šeinius + Scheynius“ Kaune anūkas Janas Irvis kaip vieną senelio kūrybinių pomėgių paminėjo kiną, iš kurio šis sėmėsi vizijų, naratyvų. Turbūt neišvengiama, kad Švedijos pramoninė revoliucija ir jos santūri estetika spaudoje, reklama negalėjo likti Igno Šeiniaus nepastebėta. Nors literatūroje Šeinius laikomas impresionistu, fotografijoje randame ir vėlyvųjų modernizmo apraiškų – konstruktyvizmo, Sachlichkeit estetikos – aštraus ryškumo, daiktiškumo, ritmo, formų žaismo.

„Kūryba tai kova. Patvariai kovai reikia ritmo, laimėjimui – vilties. O ritmas ir viltis – gal du visos gyvybės komponentai“, – rašė Šeinius „Kuprelyje“. Ar galima geriau apibūdinti sūnaus Irvio, sėdinčio ant suolo, fotografiją? Ritmas čia: suolo lentų lygiagretumas, kaip ir jūrinio stiliaus sūnaus marškinių apykaklė…

Diplomatas su fotoaparatu rankose

Šeiniaus fotografijose galime atrasti ir intriguojančių mums atpažįstamos ar gal ir nežinomos Lietuvos atvaizdų. Bene daugiausia parodos lankytojų reakcijų sulaukė atvaizdas „Smetona ant žolės“. Fotografija vaizduoja du ant žolės prisėdusius vyrus, kurių vienas – prezidentas Antanas Smetona. Antrasis vyras – į karininko uniformą panašia apranga, tvirto kūno sudėjimo, plataus veido, vešlių ūsų. Už jų – krūmynai ir galimai – vandens telkinys.

Parodos lankytojai versijas apie antrojo vyro tapatybę liejo lyg iš gausybės rago. Viena jų, kad tai – Antanas Sniečkus. Čia pat atsirado komentaras, kad ši politinė figūra Smetonos valdymo metu galėjo „sėdėti“ kažkur kitur, tik ne šalia prezidento.

Iššifruoti šį neformalų epizodą Igno Šeiniaus negatyvų registras nepadėjo. Jame apsiribojama įrašais „Lietuva“ ir „ketvirtas dešimtmetis“. Archyve yra dar viena fotografija, kurioje iš toli lengvai atpažįstamas einantis prezidentas Smetona ir jį lydinti svita, traukianti nuo ką tik statybos vainiku padabinto pastato, dabar veikiančio kaip Užugirio mokykla-muziejus. Šį į rūmus panašų statinį savo krašto žmonėms padovanojo prezidentas. Fotografija galėjo būti atlikta 1935 m., kaip ir ta, kurioje prezidentas sėdi ant žemės.

Į pagalbą išaiškinti, su kuo prezidentas fotografavosi, pakviečiau Lietuvos tarpukario istorijos žinovą, Vytauto Didžiojo universiteto profesorių Liudą Mažylį. Remdamasis antrąja fotografija, profesorius pasiūlė versiją, kad prezidentą tautininką Šeinius fotografavo su tautinės moderniosios architektūros kūrėju, Užulėnio dvaro architektu Feliksu Vizbaru. Fone greičiausiai – šalimais esantis Lėno (Ukmergės r.) ežeras.

Šis atvaizdas įdomus keliais požiūriais. Pirmiausia tai – ikonografinis raritetas. Prezidentas Antanas Smetona įprastai fotografijose užfiksuotas stačias, su lazdele, kartais – su skrybėle. Sėdinčio, o ypač tiesiog ant žemės, prezidento fotografijos yra itin retos. Antra vertus, tai – savotiškas truputėlis to, ką Vokietijos didžiosios politikos užkulisiuose skrybėlėje paslėptu fotoaparatu fiksuodavo Šeiniaus amžininkas Salomonas. Lietuvis fotografavo gan dideliu fotoaparatu, kuriuo paskubėti, pavogti akimirką be pasiruošimo beveik neįmanoma. Taigi, surežisavęs tokią mizansceną Šeinius – ne šiaip fotografas, o diplomatas su fotoaparatu rankose.

Beje, jei kalbėsime apie Igno Šeiniaus ir Antano Smetonos tarpusavio santykius, tai čia būta ir šilto, ir šalto. 1926 m., į valdžią sugrįžus Smetonai, Šeinius taip ir nebuvo perkeltas į aukštesnes diplomatines pareigas – priešingai, pasitraukė iš darbo Švedijoje Lietuvos valstybei. Praėjus maždaug dešimtmečiui, Šeiniaus autoritetas pasirodė esąs pakankamas, kad Smetonos Užugiryje statomos mokyklos aplankymo ceremonijai pasibaigus, jis galėtų pakviesti prezidentą ir jo gerbiamą architektą prisėsti ant žemės. Fotografija, atlikta iš gana žemo taško, sufleruoja, kad, siekdamas neverbalinio sutikimo, pats Šeinius galėjo fotografuoti sėdėdamas ant žolės.

Praėjus keleriems metams po šios fotosesijos, kino mėgėjas Šeinius galėjo pamatyti Charlie Chaplino (1889–1977) 1940 m. sukurtą filmą „Didysis diktatorius“, kuriame pagrindinio protagonisto asistentas moko savo vadą: „Sodink svečią ant fotelio, o pats prisėsk ant stalo, kad priverstum jį pasijausti žemesniu.“ Kažin ar Šeiniaus intencija buvo parodyti prezidentą žemesniu ar mažiau reikšmingu. Veikiau – žmogišku, paprastu, artimu gamtai.

„Didžiojo diktatoriaus“, pašiepiančio nacių ir jų vadeivos užmojus, išleidimo metais Šeinius padėjo fotoaparatą į šalį, nes jo plunksna linko nuo kito pasaulinio masto politinio kataklizmo – Raudonojo tvano aprašymo.

* Frazė skamba režisieriaus Adriano Mabeno dokumentiniame filme „Frames from the Edge“ apie Helmutą Newtoną (1989).

Mindaugas Kavaliauskas yra „Kaunas Photo“ festivalio vadovas, parodų kuratorius

Bernardinai.lt