Mindaugas Kvietkauskas. Dvasinės giminystės takas: Irenai Veisaitei atminti

Takas palei rugių lauką buvo labai siauras – net ne takas, o brydė lauko pakraščiu, praminta tarp arimo ir tamsios pamiškės. Iš vienos brydės pusės – rugiai, iš kitos – šiurkštus eglių milas. Ten, kur takas artėjo prie dulkių debesis keliančio žvyrkelio, stūksojo juodas akmuo – lyg iš žemės išdygęs aštrus smaigalys.

Prie akmens buvo susirinkęs nemažas būrys žmonių. Kažkas iš jų rankose laikė baltas lelijas. Kažkas – atverstas knygas. Skaitė eilėraščius lietuviškai. Paskui – kadišą, hebrajišką maldą už mirusiuosius. Geltonų rugių siūravimas, žvyrkeliu slenkantys dulkių debesys, juodo akmens stela ir žalio milo užuolaidos darė šią sceną panašią į simbolizmo paveikslus.

Kartu su profesore Irena Veisaite toje simbolinėje scenoje buvome šią liepą. Tenai, ties Kavoliškio mišku šalia Rokiškio, buvome nuvykę aplankyti jaunos, per Holokaustą nužudytos Lietuvos žydų poetės Matildos Olkinaitės amžinojo poilsio vietos. Atvykome nešdami Matildai svarbią žinią – kad pagaliau išleista jos kūrybos knyga „Atrakintas dienoraštis“, kurioje publikuotus rankraščius stebuklingai išsaugojo profesorė Irena. Po jaudinančio skaitymų vakaro Rokiškio dvare jo dalyviai nusprendė nuvažiuoti į nuošalią pamiškę prie juodo akmens, ant kurio iškalta Dovydo žvaigždė, 1941 metų data ir Olkinų bei Jofių pavardės.

Žinojome, kad prieš keletą metų pastatytas paminklas ženklina tik apytikrę dviejų žydų šeimų egzekucijos vietą. Tiksliai toji vieta buvo nustatyta vos prieš metus, šiuolaikinius neinvazinius tyrimus atlikus amerikiečių ir lietuvių archeologams. Kad pasiektume miško properšą, prakirstą ten, kur buvo atrasta žudynių duobė, reikėjo nuo žvyrkelio paeiti dar kelis šimtus metrų siaura bryde palei rugių lauką, braukiant drabužiais svyrančių varpų akuotus.

Jau ruošėmės eiti aplankyti Matildos pavieniui, gal tik atsargiai vienas kitą prilaikydami, bet staiga Irena pasakė: „Dabar susikibkim už rankų.“ Toks ritualas – susikibti už rankų – buvo įprastas jos draugams, apsilankiusiems arbatos ir pokalbio jos namuose. Taip pat būdavo ir šiandien, sausio 9-ąją, minint Irenos gimtadienį. Šiuo paprastu būdu Irena tarp skirtingų žmonių – intelektualų, menininkų, politikų, lietuvių ir žydų, katalikų ir liberalų – staiga sukurdavo įasmenintą ryšį. Tokį ryšį, kuris būtinas, kad pokalbyje iš tiesų gebėtum išgirsti kitą, peržengtum savo individualistinius barjerus, galvojimą pirmiausia apie savąją tiesą ir savąjį „aš“.

Tad, kaip jau įpratę, pamiškėje tvirtai susiėmėme už rankų, vieną Irenos delną suspaudžiau aš, kitą – jos artimas bičiulis lituanistas Marius Mikalajūnas ir apdairiai statydami kojas nužingsniavome taku. Štai ta nežymi M. Olkinaitės atilsio vieta: kelių nukirstų medžių kelmai, praretinti krūmai, sudžiūvusios eglišakės, susiraizgiusios šaknys. Ir visai čia pat – laisvai ir plačiai kaip marios vilnijantys rugiai. Visiems tyliai stovint Irena staiga dar stipriau suspaudė man ranką: „Vis dėlto kokia liūdna čia vieta. Geriausia tokioj vietoj melstis. Žinai, sukalbėjau Matildai katalikišką „Amžiną atilsį“. Gal ji dėl to nesupyks.“

Matyt, nė vienas iš mūsų, kurie tąkart ėjome taku iki properšos, nė nenujautėme, kad vos po pusės metų turėsime skirti savo maldas pačiai Irenai. Kad turėsime jai kalbėti ir katalikišką Requiem, ir judėjišką kadišą, negalėdami vieni su kitais susikibti už rankų, nes Irenos neteksime įsisiautėjusios pandemijos atskirtyje. Todėl jos netektis privers ypač skaudžiai pajusti, kiek daug kultūroje reiškia esminiai žmogiškieji ryšiai.

Nežinau kito žmogaus, kuris būtų mokėjęs taip kaip I. Veisaitė – ne tik žodžiais, bet per pačias rankas – perduoti dialogo, atvirumo kitam ir tolerancijos žinią. Manau, toks jos gebėjimas nebuvo kokia nors mistinė dovana. Jis buvo perimtas ir iš savosios tarpukario Kauno žydų inteligentų šeimos, ypač iš mamos, ir iš karo metu Ireną gelbėjusių lietuvių šviesuolių, ypač – iš antrosios jos motinos, Pasaulio tautų teisuolės Stefanijos Ladigienės.

Šis gebėjimas išryškėjo ir todėl, kad Irena pati savyje kadaise turėjo įveikti gniuždančias ribas – tragišką Holokausto patirtį, mamos ir daugybės artimųjų netektis, savo pačios akistatas su prievarta ir mirtimi. Tokios ribos žmogaus sąmonę gali įkalinti traumos kalėjime. Tačiau Irena sugebėjo atrasti iš jo išvedantį taką, vidinę properšą, kuria iš naujo išeinama į kūrybos laisvę, atvirą mąstymą, pasitikėjimą pasauliu ir bendrystę su kitais žmonėmis. Kryptį, kuria einant iš pažeminimo prisikeliama meilei.

Gilaus vidinio ryšio tarp skirtingų žmonių fenomenas buvo svarbi I. Veisaitės apmąstymų tema ir jos pačios liudyta patirtis. Štai kokiais žodžiais ji yra apibūdinusi savo santykį su literatūrologe Vanda Zaborskaite, kuri po karo buvo jos klasės auklėtoja Salomėjos Nėries gimnazijoje: „Esu laiminga, kad išsaugojau dvasinį ryšį su Auklėtoja per visą gyvenimą, nors susitikdavome ne taip jau dažnai. Ji man visada liko atskaitos tašku, per ją tikrindavau save. (…) Visada jaučiau, drįstu pasakyti, mūsų sielų giminystę arba, tariant Juozo Grušo žodžiais, kad esame būties seserys.“

Pokalbių su Aurimu Švedu knygoje „Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ Irena panašiai kalbėjo apie savo draugystę su žymiais rašytojais – pavyzdžiui, Juozu Grušu, Icchoku Meru ar Tomu Venclova – kaip apie dvasinį ryšį su būties broliais. O knygoje „Atrakintas dienoraštis“ M. Olkinaitės rankraščių sukeltą įspūdį Irena išreiškė dar viena artima metafora: „Pajutau, kad ji man – kaip likimo sesuo.“ Sielų giminystė, būties brolystė, likimo seserystė liudija Irenos mintyse nuolat pulsavusią Johanno Wolfgango Goethe`s sąvoką Wahlverwandschaft. Pažodžiui: pasirinktinė giminystė, pasirinktinis ryšys.

Žymiajame Goethe`s romane „Die Wahlverwandschaften“ – lietuviškai jo pavadinimas skamba „Sielų giminystė“ – rašoma apie tokią skirtingo statuso, skirtingų charakterių ar amžiaus žmonių tarpusavio trauką, kuri neatitinka įprastų normų. Tačiau jokios, net sudėtingiausios kliūtys negali nutraukti tarp žmonių užsimezgusio esminio dvasinio ryšio, nors jis, atrodytų, prieštarauja socialiniams papročiams ir moralei. Todėl, kad toks ryšys, anot Goethe`s, neatsiranda be priežasties – jis veda į naują kūrinį, naują tikrovę, keičiančią sustabarėjusią tvarką, negyvas schemas. Sielų giminystė veikia lyg cheminės reakcijos jėga, kurios tikslas – naujų reiškinių kūryba. Pagal tokias sielų giminystes turi persitvarkyti ir kiti žmonių santykiai, nes jos neišvengiamai keičia gyvenimą.

I. Veisaitės autobiografiniai pasakojimai liudija, kad tokių giminysčių galią įveikti visas aplinkybes ji ypač patyrė Holokausto ir stalinizmo metais. Taip pat ir vėliau, bendraudama su sovietmečio disidentais ir opoziciniais menininkais. Būtent į tokias pasirinktines giminystes, seserystes, brolystes, užsimezgusias tarp žmonių dėl jų egzistencinio pasirinkimo ir tarpusavio pasitikėjimo, duždavo prievarta ir persekiojimai, propaganda ir psichologinis teroras. Iš tos karo ir pokario kartos, kurios giminysčių dvasinė chemija buvo ekstremaliai išbandyta, šiandienos kultūrai Irena perdavė žmogiškojo ryšio kaip esminės jėgos suvokimą.

Kaip tik dėl tikėjimo šia jėga ji galėjo įkūnyti unikalią ekumeninę, religijų dialogo laikyseną, peržengdama krikščionybės ir judaizmo padalas, nors tokia jos pozicija ne visiems atrodė priimtina. Kaip tik todėl ji galėjo save suvokti kaip dvitautę – žydę ir lietuvę tuo pat metu – ir mokyti abi tautas pažvelgti vieną į kitą atvirai, be stereotipų, nedangstant skaudžios tiesos, bet ir girdint abi puses.

Žmogiškoji bendrystė – tai Irenos takas, kuriuo ji skatino eiti mūsų visuomenę pakeliui iš sovietinio gniuždymo į orią laikyseną pasaulio erdvėje. Laikytis šio tako krypties – tai išlaikyti Irenos delno atmintį savo delne. Ir atsigręžus į plačią vilnijančią erdvę, į skaudžiausių klausimų properšas.

Literatūrologo Mindaugo Kvietkausko komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

LRT-Kultūros savaitė