Mindaugas Kvietkauskas. Kasetė atminčiai atgauti

Šį rudenį kartu su Vilniaus universiteto literatūros ir medijų studentais nutarėme savo seminare panagrinėti Justino Marcinkevičiaus kūrybos vertinimus, jau daugiau nei ketvirtį amžiaus nerimstančią polemiką dėl jo kūrybos prasmių, vaidmens sovietmečiu ir Sąjūdžio laikais.

Dabartiniai studentai net norėdami neatsimintų tų debatų pradžios – ginčai dėl Marcinkevičiaus prasidėjo 1991-aisiais, dar prieš jiems gimstant. Daug ką miglotai pamenu ir aš pats – tiktai bendrą anuometinės televizijos laidos „Krantas“ sukeltą skandalą, spaudoje kilusią vėtrą dėl kaltinimo, esą Marcinkevičius, rašydamas savo apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, bendradarbiavęs su KGB, pasinaudojęs saugumo surinkta medžiaga apie antisovietiškai nusiteikusį jaunimą, kurio rate buvo Tomas Venclova, Aleksandras Štromas, Juozas Tumelis. Lyg tą sprogstamąją laidą mačiau, lyg nemačiau. Lyg ir tvyro atmintyje jos įspūdis, bet gal jis susidarytas vėliau, iš daugybės skaitytų poleminių tekstų? Norėdamas šiandienos jaunimui paaiškinti, kas tuomet įvyko, kodėl toji byla vis atsinaujina it neturėtų senaties termino, privalau rasti pirminį šaltinį – aną „Kranto“ laidą, jos įrašą. Lengva ranka pažadu studentams, kad jį gausiu, seminare kartu peržiūrėsime ir aptarsime – juk ši istorinė laida, dėl kurios buvo tiek diskutuota, kuri net buvo pavadinta lietuviškuoju „Niurnbergo procesu“, tikrai turi būti saugoma valstybės archyvuose.

Žinoma, pirmiausiai kreipiuosi į Lietuvos radijo ir televizijos archyvarus, jie maloniai sutinka padėti, atsakymas ateina greitai – ir mane nelauktai nustebina. Deja, neišlikusi nė viena 1991 m. laida „Krantas”… Mano užklausos kitiems didiesiems valstybiniams archyvams taip pat neduoda jokių rezultatų – „Kranto“ įrašų niekur nėra. Tuomet teiraujuosi žinomų Marcinkevičiaus kūrybos ir biografijos tyrėjų, istorikų, dalyvavusių polemikose dėl jo vertinimų, ir gaunu panašius atsakymus: jau ne kartą tos laidos ieškoję, klausinėję, bet bergždžiai; labai norėtųsi pažiūrėti, jeigu pavyktų tą įrašą kaip nors gauti. Kas dar galėtų būti jį išsaugojęs, jei ne laidos autorius? Tad savo ir studentų vardu rašau „Kranto“ rengėjui, žurnalistui Vytautui Matulevičiui, ir netrukus gaunu jo išsamų atsakymą: 1991-aisiais laida buvo transliuojama nestandartinėmis sąlygomis iš Aukščiausiojoje Taryboje įsikūrusios laikinos studijos, nes LRT pastatas buvo užimtas sovietinių pajėgų, „kaspervizininkų“, tad neaišku, ar iš viso kas nors ją įrašinėjo eterio metu (tik sugrįžus į LRT pastatą Konarskio gatvėje, tai jau buvo privaloma). Laidos kopijos neturi ir jos autorius.

Kaip gi čia nutiko? – klausiu savęs. Juk dėl laidoje nuskambėjusių teiginių užvirė šitiek debatų, būta tiek aistrų ir argumentų, tiek padarinių praeities ir literatūros vertinimui. Po jos prasidėjo bandymai nuvainikuoti Marcinkevičių kaip sovietmečio klasiką arba priešingai – apginti kaip lietuvybės simbolį, atsirado politinio sąmokslo versijų, siejant „puolimą prieš Marcinkevičių“ su anuometinių prezidento rinkimų rokiruotėmis, pasidalino ir iki šiol dar nesusitaikė priešininkų ir gynėjų stovyklos. O  pagrindinio objekto, sukėlusio visą šį verpetą, nėra? Kodėl  niekam nepasirodė svarbu užfiksuoti, patikrinti, išsaugoti ateičiai laidoje paskelbtas žinias, iš kurių tiek metų buvo daroma ir polemika, ir politika? Nejaugi niekas nematė reikalo perduoti tokio svarbaus dokumento valstybės archyvui? Kai garsusis čekų rašytojas Milanas Kundera 2008-aisiais buvo apkaltintas tuo, jog komunistinei valdžiai 1950 m. įskundė disidentą Miroslavą Dvořáčeką, įvykius liudijantys dokumentai tuojau buvo viešai paskelbti, ir kiekvienas galėjo susidaryti savo nuomonę dėl jų autentiškumo ir dėl to, kas teisus: kaltintojai ar savo kaltę atkakliai neigiantis rašytojas. Šiemet, kai bulgarų kilmės prancūzų filosofė Julia Kristeva buvo apkaltinta bendradarbiavusi su komunistinės Bulgarijos slaptąja policija ir septintajame-aštuntajame dešimtmtečiais šnipinėjusi savo kolegas, prancūzų intelektualus,  visa jos kaip agentės, turėjusios slapyvardį „Sabina“, dosjė (kone 400 puslapių) buvo išsyk paskelbta internete, ir kiekvienas pagal savo kriterijus gali aiškintis šią kaukėtą totalitarizmo laikų istoriją. O štai Marcinkevičiaus, vieno žymiausių XX a. lietuvių poeto, tapusio sovietmečio takoskyrų simboliu, bylos atveju nėra ne tik jokios viešai prieinamos autentiškų dokumentų dosjė, kuri padėtų susidaryti nuomonę apie 1960–1961  m. įvykius, kai buvo parašyta apysaka „Pušis, kuri juokėsi“. Archyvuose nėra  net ir paties kaltinimo! Tad leiskite paklausti – apie ką ketvirtį amžiaus tiek viešai diskutuojame, dėl ko iš tiesų vyksta ši kova?

Kas dabar galėtų patvirtinti, ką iš tiesų toje laidoje apie Marcinkevičiaus apysaką „Pušis, kuri juokėsi“, pasakė Tomas Venclova ir Aleksandras Štromas, filmuoti „Neringos“ kavinėje?  Bet juk, kaip prisimena laidos vedėjas Vytautas Matulevičius, kalbėjo ne tik jie – studijoje savo vertinimus išsakė ir Vytautas Kubilius, Kazys Saja… Ar iš tiesų nuskambėjo kaltinimas, kad Marcinkevičius parašė apysaką Saugumo komiteto užsakymu, ar tokiais žodžiais jis buvo išreikštas? Ar pagrįsta buvo Marcinkevičiaus reakcija į tai, kas tada nuskambėjo?  Skaudžiai pasitraukė iš viešojo politinio gyvenimo, atsiribojo tyla dėl 1960 m. aplinkybių, savąją įvykių versiją išdėstė autobiografinėje išpažintyje „Taburetė virš galvos“, tačiau leido ją spausdinti tiktai po mirties, ir visa ji buvo paskelbta tik šių metų pradžioje Valentino Sventicko sudarytoje  rinktinėje „Amžiaus pabaiga“…   Ir vis tiek iš šio geliančio savianalizės teksto lieka neaišku, kieno tekstai buvo aplanke su jaunų literatų užrašais, kurį Marcinkevičius pripažįsta gavęs ne iš saugumo, bet vartęs viename Centro komiteto kabinete, kas buvo šios situacijos liudininkai (anot poeto, jis skaitęs tą aplanką „su dar vienu literatu“), ar autoriai iš to aplanko iš tiesų tapo jo apysakos prototipais?

Norėčiau šiuolaikiniams studentams paaiškinti istoriją, kurios tęsinys tebeveikia ir juos pačius. Jie skaito vis naujus tekstus apie Marcinkevičių kaip sovietinį kolaborantą arba priešingai – kaip kultūros „šventąjį“, suvokia skilimą dėl mūsų visuomenės atminties ir tapatybės,  iš naujo ideologiškai tirštinamas tautiškumo ir globalumo prieštaras. Norėčiau, kad painiame sovietmečio atminties labirinte jie pažintų faktus, buvusias skaudžias patirtis ir kartu nepamestų siūlo – poezijos grožio, jos teikiamos vilties. Tačiau leidusis į labirintą mus pasitinka ne faktai, ne  patirtys ir skaudi dokumentų tiesa, o kažkokie bekūniai fantomai – neužfiksuoti kaltinimai, nutylėti paaiškinimai, sąmokslo versijos be patvirtinimų ar paneigimų, ezoteriškos aliuzijos, o pačiame centre – triukšmingos, kategoriškos, politizuotos kautynės.  Neturėdamas už ko tvirtai laikytis, tokiame istorijos labirinte trūkinėja ir poezijos siūlas. Kam reikalinga tokia vaiduokliška atmintis, ko ji gali išmokyti, ar verta ją narstyti, gal išvis geriau ją prarasti?

Paskutinė mano viltis atrasti „Kranto“ laidos įrašą – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Sužinau, kad ten saugomas kino ir televizijos kritiko Skirmanto Valiulio asmeninių videoįrašų archyvas. Muziejaus patvirtinimą gaunu išsyk – taip, Valiulio archyve yra išlikę 1991-ųjų „Kranto“ laidų. Skubiai važiuoju į muziejų, ir štai ant stalo – VHS videokasetė pilkame dėkle su užrašu: „1991 06 06 Krantai, Neringa (Just. Marc.)“. Niekas iki šiol jos čia neieškojo. Gali būti, kad tai – vienintelis išlikęs laidos įrašas. Taigi visos lemtingos istorijos pradžią užfiksavo ir išsaugojo ateičiai kritikas, žvelgęs į pasaulį žaismingu ir šiltu žvilgsniu, profesionalas, kuriam mažai terūpėjo politinių batalijų arena, vietų Olimpe dalybos ar kaltųjų paieškos. Dėl jo meilės savajam darbui svarbus visos bendruomenės atminčiai ir objektyviam teisingumui momentas neišgaravo kaip šešėliška vėlė, apie kurią nėra ką papasakoti jaunajai kartai, nes iš tiesų nežinai – buvo ji ar nebuvo.

Dedu kasetę į vis dar veikiantį senojo modelio videogrotuvą. Kalbėk, atmintie.

Literatūrologo Mindaugo Kvietkausko komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

LRT