Mindaugas Kvietkauskas. Kova dėl kultūros: nepabaigtas siužetas

Artėja šimtmetis, kai Vilniuje nuskambėjo žinia apie Lietuvos valstybės atstatymą. Dar tik šimtmetis, kai moderni lietuviškoji tapatybė laisva valia įgijo gryną ir aiškų pavidalą, be kokių nors išlygų ar kompromisų: nepriklausoma demokratiniais pagrindais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje.

Chaotiškoje 1918 m. situacijoje priimto Nepriklausomybės akto tekstas stebina savo lakoniška, tartum kristalo, forma; kaip tik tą formos grynumą jau netrukus bandyta silpninti, į Lietuvos monarcho sostą keliant vokiečių hercogą arba atplėšiant sostinę; įvairios jėgos tą formą bandė apardyti ar sunaikinti per visą XX amžių. Tačiau pirminė forma, praforma, buvo sukurta teisingai, ji atitiko savastį, todėl viską ištvėrė ir laimėjo.

Iki tol lietuvių literatūroje ir kultūroje, žengiančioje per modernumo slenkstį, jau buvo pasirodę daugelis svarbiausių praformų, lėmusių ir tolesnę raidą, ir maištingas reakcijas – tikslus ir skambus Maironio eilėraštis, simbolinė Čiurlionio vizija, imlus tikrovei Žemaitės žodis, Jono Jablonskio gramatika. Kurdama pamatines formas sąmonei, kultūra lenkė savo laikų politiką, ir kartu kūrė erdvę tobulesniam politiniam veiksmui, visuomenės kristalizacijai. Taip turbūt yra visuomet. Tuo metu, kai lietuvių politikoje buvo nukalta pirmoji tiksli ir nekintama tautos valios išraiška, literatūroje jau buvo ieškoma formos sudėtingam, daugiabalsiam romanui-epopėjai su priešingų prigimčių personažais, simbolinėmis struktūromis, su lietuvių ir kitataučių polilogu.

Juozas Tumas-Vaižgantas 1918 m. vasarį Stokholme baigė pirmą romano „Pragiedruliai“ dalį, kone keturių šimtų puslapių „Gondingos kraštą“. Teksto pabaigoje įrašyta data – vasario 19-oji, trys dienos po Nepriklausomybės akto paskelbimo. Romano paantraštė – „Vaizdai kovos dėl kultūros“. Modernios lietuvių epopėjos, kuriamos tuo pat metu kaip valstybė, pagrindinis siužetas yra ne politika, ne tolima herojiška istorija, ne šeimos kartų drama, o kultūros, sąmoningumo, skaitymo augimas. Vaizduojami spaudos draudimo metai, kai lietuvių kultūra neturi jokios politinės atramos, jokių viešų institucijų, kai ją lydi persekiojimas, ir rodoma, kaip toji kultūra atgimsta ir stiprėja tik iš pačių žmonių, tik iš jų bręstančio poreikio ir sąmoningumo, kaip ji vis labiau tampa skirtingų grupių – ir valstiečių, ir inteligentų, ir dvarininkų, ir komersantų, ir vyrų, ir moterų – gyvenimo organiška dalimi. Lietuvių kelias nuo gaivališkos prigimties prie kultūrinės savasties, kultūrinės brandos kelias yra epo, rašomo gimstant valstybei, siužetas. Nors epas vaizduoja praeitį, tačiau kartu kuria formas ateičiai. Pavyzdžiui, modeliuojamas lietuvio santykis su knyga – itin artimas, kūniškas. Vaižganto žmogus be knygos rankose – kaip liuikius be papiroso tarpupirščiuose tiesiog nežino, kur rankos padėti; jis mokosi persiversti per raštą lyg per suartą didelėmis velėnomis ir dar nenuakėtą dirvą; negirdi jam sakomų žodžių ir ištisas keturias valandas tįso drauge su knygos vaizdais iškeliavęs į kitus pasaulius; taip, anot Vaižganto, lietuvių literatūros skaitytojas „užsivaisydavo kažin kuo tokiu, kas duoda teisės vadintis – žmogus, ne gyvulys…“

Turbūt simboliška, kad šis „Pragiedrulių“ pasakojimas liko atviras ir baigėsi pažadu – „apie tai trečiojoje dalyje“, bet jos Vaižgantas taip ir nebeparašė. Atrodo, kad lietuvių pamatinės kovos dėl kultūros siužetas nėra pasibaigęs ir iki šiol, tad negalėjo ir turbūt šiandien negalėtų įgyti baigtinės romano formos. „Vaizdai kovos dėl kultūros“, kartais dėl paprasčiausių principų, užima dar tokią didelę kasdienio gyvenimo dalį, kad kartais norisi klausti: ar toli nuėjome? Ar jau galėtų būti baigta bent trečioji epopėjos dalis? Orus savasties pojūtis, solidarumo su savąja kultūra ir kalba jausmas, lituanistinis interesas čia pasirodo, čia ir vėl politikoje ir visuomenėje regisi beveik išgaravęs, netgi pradines formas, akivaizdžius pagrindus vis prireikia atstatinėti tarsi nuo nuo nulio, nuo pradžių. Kodėl taip yra? Galbūt to paties Vaižganto balsu atsako jo prototipas kunigas Sidabras Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės apysakoje „Šventmarė“, kurioje, kaip ir „Pragiedruliuose“, vaizduojama kova dėl kultūringumo ir sąmoningumo mažame Žemaitijos miestelyje XIX amžiaus pabaigoje. Jaunas, ką tik paskirtas vikaras po pokalbio su kunigu Sidabru grįžta namo per girią ir traukdamas giliai į save eglių kvapą, atsimena tokius Sidabro žodžius: „Tik, matai, Dievas tai yra, ir pats žmones veikia ir nematomai, ir per Bažnyčią, o Tėvynė – ak, brolau! Tėvynę reikia atkelti, atidraskyti žmonių užgriuvusioj sąžinėj. Ją mes turime pa-da-ry-ti, matai, čia toks daiktas: kol nemyli – jo nėra.“

Tikslūs kaip kristalas sprendimai valstybėje išauga pamažu. Juos subrandina ilgi kovos dėl kultūros metai, atskirų žmonių apsisprendimai veikti ir meilė tam, ko savaime nėra. Šiuolaikinis gyvenimas daugybėje sričių iš mūsų valstybės toliau reikalauja tikslių sprendimų, tokių, kurie nebūtų vienadieniai, nulemti laikinų sumetimų ar išskaičiavimų, bet taip pat galėtų tapti atramomis, formomis ateičiai, mūsų vaikų ir jų vaikų gyvenimams. Dar tik šimtmetis, ir tas pats su didžiuliu pertrūkiu, kai atsirado tvirtos mūsų visuomenės praformos, mums dar trūksta pasitikėjimo ir jausmo, kad esame kaip grandys ilgoje grandinėje, kuri mus laiko, bet kartu įpareigoja galvoti ne tik apie save, tačiau ir apie būsimas grandis. Grandys jungiamos ne tik didingais, reformatoriškais, skambiai skelbiamais veiksmais, bet ir ramiais kasdieniais sprendimais, atkakliu kultūros kūrimu ir kultūros praktika. Tiksli ir lemtinga forma atsiranda tik iš vidinio, kantraus ir kūrybingo savasties brandinimo.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Šaltinis čia