Mindaugas Nastaravičius: „Viskas, kas nutinka, nutinka ne tik su manimi“

„28-erių Mindaugas Nastaravičius – ne pagal amžių didelę žurnalistinę patirtį turintis Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys, ne vieno žurnalistinio apdovanojimo laureatas, poetas, LRT radijo „Literatūros akiračių“ vedėjas, dirbęs ir LRT radijo naujienų tarnyboje bei buvęs portalo lrt.lt vadovas, interneto vartų garbingesnei žiniasklaidai gzi.lt įkūrėjas, šiuo metu – mėnraščio „15 valandų“ autorius“, – taip ir panašiai viešojoje erdvėje pristatomas Sauliaus Vasiliausko pašnekovas, sutikęs pasikalbėti apie poeziją, teatrą, lietuvių kalbą, menininko (ir) piliečio atsakomybę.

Prieš ruošdamasis interviu, maniau apžvelgti ir vėliau suskaičiuoti, kiek esi parengęs pokalbių, tačiau, peržvelgęs vien tik antraštes, susidariau įspūdį, jog skaičiuoti beprasmiška – tikslingiau pasiteirauti, su kuo dar nesi kalbėjęsis. Nūdien, kai pokalbiai trumpėja, darosi fragmentiški; kai vis dažniau kalbamasi akivaizdžiai siekiant naudos – atviras, tiesa ir pasitikėjimu grįstas pasikalbėjimas tampa nykstančia vertybe. Tad šio interviu pradžioje, prisiėmęs tau įprastą klausiančiojo vaidmenį, paprašysiu apibūdinti, iš ko susideda kokybiškas pokalbis, kokių pamokų esi gavęs iš pašnekovų, ką vertingo suteikia žurnalisto patirtis ir kuo dviejų žmonių gyvas dialogas laimi/pralaimi dvikovoje su virtualia komunikacija („Gmail“, „Facebook“, „Skype“ ir kt.).

Atsakymą pradėčiau nuo gautų pamokų. Pirmoji – neapsimetinėk žinantis ir suprantantis daugiau, nei žinai iš tiesų. Antroji – į pokalbį ateik kiek įmanoma labiau pasiruošęs. Trečioji – klausykis pašnekovo. Turbūt tai esminės pamokos, kurių mokausi iš šiol, nes tikiu, kad tai – galimybė kokybiškam pokalbiui.

Dirbi žurnalistu pradėjau pirmame kurse. Tai yra blogai, tačiau taip jau yra. Kuo greičiau norėjosi įgyti patirties. Be to, žurnalisto darbas man buvo labai įdomus, tad kitaip pradedančiojo ir neįsivaizdavau – intensyviai dirbi, mokaisi iš klaidų ir viliesi, kad jų nebus tiek daug. Viena, kai lakstai su mikrofonu paskui premjerą ir grįžęs į radijo studiją klausytojams papasakoji, ką jis galvoja apie biudžetą. Be abejo, atsakingas, žinių, įgūdžių reikalaujantis darbas. Tačiau visai kas kita atsisėsti priešais pašnekovą ir su juo kalbėtis. Būtent – kalbėtis. Bent jau man įdomiausia ir labiausiai siektina interviu forma yra pokalbis. Kaip vadinasi LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ rubrika? „Sėskim ir pakalbėkim“.

Vieni žurnalistai labiau linksta į informacinę žurnalistiką – naujienas, faktus, operatyvumą, jeigu dar toliau – analizę, apžvalgas, kitiems arčiau širdies išsamesnės, dokumentiškesnės, ne į kiekybę (nesakau, kad kiekybė nebūna kokybiška) orientuotos formos. Penkerius metus lanksčiau su mikrofonu. Per tą laikotarpį pasisekė patekti ir į mažiau kasdieniškas aplinkybes – stebėti „Oranžinę revoliuciją“ Ukrainoje, dirbti Baltarusijoje per rinkimus, karo metu nuvykti į Gruziją. Su bičiuliu žurnalistu čia atvykome be šalmų ir liemenių, todėl daugiau laiko praleidome gerdami mineralinį vandenį „Borjomi“. Bet vis tiek jaunam žurnalistui tai buvo ypatingos patirtys, kurios leido įsitikinti, kad žurnalistika – ne tik sensacijų vaikymasis ir rašymas apie oksanas pikul.

Vėliau pasukau į kultūros žurnalistiką (eilėraščius, jeigu taip galima pavadinti mano rašymus, rašiau ir studijuodamas). Turbūt labiausiai tai susiję su tuo, kad po žurnalistikos studijų nusprendžiau dar ko nors mokytis. Tiksliau – ne dar ko nors, o bent šiek tiek mokytis. Viskas sulėtėjo. Atsisakiau to lakstymo, naujienų gaminimo. Kažkada sugrįžau prie mokyklos metų sąsiuvinio, kuriame buvo keli eilėraščiai. Vienas apie laiką: „O, laikrodi, kodėl tu rodai laiką?“ Kitas apie gyvenimą: „Tas liūdnas ir beviltiškas pasaulis/ Jame tik dominuojanti pilka spalva/ Ką mes darysime, jei saulė/ Mums kelio nenušvies ir liks pilka?“ Na, pats supranti. Džiugina tik tai, kad abu eilėraščiai baigiasi klaustukais, o ne šauktukais.

Skaičiau, šiek tiek rašiau ir šį tą dirbau. Perskaitau knygą – pakalbinu rašytoją. Pasižiūriu filmą – pakalbinu režisierių. Paprastai. Viskas taip ir tęsiasi iki šiol. Kalbinu pašnekovus, šifruoju, vėl kalbinu. Kartais nueinu į pokalbį visai nepasiruošęs. Kartais pasiruošiu sąžiningiau. Kartais klausiu, nesuprasdamas, apie ką klausiu. Kartais ir pašnekovą, ir save suprantu.

O dėl gyvo ir virtualaus pokalbio – esu už gyvą, nes taip gali matyti žmogų, reaguoti į jį. Be abejo, visa tai įmanoma bendraujant ir internetu. Ir turbūt čia svarbiau ne priemonės, o tai, kas ir kaip jomis naudojasi.

Tavo pirmoji knyga „Dėmėtų akių“ – savita vaikystės, augimo, brendimo įvykių ir išgyvenimų analizė. Čia kaimo vaizdus, matomus ir vertinamus jauno, jautraus ir pastabaus žmogaus akimis, keičia akimirkos mokykloje, stovyklose; abstraktesnius būties ir rašymo prasmės apmąstymus papildo kasdienybės detalės. Už šią knygą 2011m. gavai Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premiją. Vis dėlto ne kartą minėjai, jog pirmoje knygoje tėra keli geri eilėraščiai. Viena vertus, taip teigdamas rodai (sau, kitiems?), kad tobulėji ir stengiesi išlaikyti savikritišką žvilgsnį, kita vertus, ši knyga tiesiogiai ir netiesiogiai yra tavo dalis, nuo kurios negalėsi atsiriboti. Kyla du klausimai: kada poetui savas eilėraštis nebėra „geras“; ir ar atsisakytum pirmosios knygos, jei būtų reali galimybė?

Turbūt yra skaitytojų, kurie pasakys – „ot, naivuolis, jam atrodo, kad keli geri vis dėlto yra. Nė vieno!“ Žinoma, kad neatsisakyčiau. Nes jeigu nebūtų tos knygelės, nebūtų ir to, apie ką dabar manęs klausi. Kai sakau, kad dabar joje yra „keli geri eilėraščiai“, omeny turiu paprastą jauseną: praėjus dvejiems metams, keli eilėraščiai man pačiam vis dar kalba, vis dar primena, kodėl jie parašyti, vis dar nepaleidžia manęs. O kiti – tiesiog yra. Vieni labiau vykę, kiti – visiškai neįgalūs, treti – akivaizdžiai nusirašyti, ketvirti – nusirašyti, bet iki paskutiniųjų įtikinėjant, kad ne. O tuos kelis parašyčiau ir dabar. Galbūt kažkiek pataisyčiau, tačiau palikčiau gyventi toliau. Visa kita – kaip pats sakai, iš vaikystės, augimo. Tik tu subtiliai dar pridedi žodį „savita“.

Ta vaikystė, augimas – labai svarbūs. Apie tai rašau ir toliau. Tik gal ne taip tiesiogiai, ne taip nuogai, o ieškodamas sąsajų su savuoju laiku, kontekstais. Bet nieko negaliu su savimi padaryti – kaimas, kiaulės, visa mano Statybininkų gatvė, melžėjos, griūvantis kolūkis, aliuminis man vis dar svarbiau už, pavyzdžiui, Katedros aikštę. Bet yra ir teigiamų pokyčių. Galiausiai, palengva pripažįstu, kad pasaulyje esu ne vienas. Kad viskas, kas nutinka, nutinka ne tik su manimi. Tiksliau, aš taip vis dar galvoju, bet viešai sakau, kad ne.

Tavo eilėraščiuose neretai pasviruoju šriftu vartojami sakiniai, frazės, žodžiai iš dialogų, visuomenėje nusistovėjusių stereotipų, visiems pažįstamų, dažnai besikartojančių teiginių (pvz.: ar tikrai norite viską ištrinti; kaip patikti moteriai; taip, rašau nuo vaikystės; man jau aštuoniolika; chujak – ir nebėra žmogaus ir pan.). Sakyčiau, tokia poetinė maniera, apnuoginanti mūsų kalboje, aplinkoje, mąstyme įstrigusių ženklų beprasmiškumą, taip pat suteikia jiems naują, netikėtą arba tikėtą, bet neišsakytą, prieš tai viešai nedeklaruotą prasmę. Nors pats, kaip skaitytojas, gal mane patikslintum?

Tiesiog man patinka visi tiek paprastumai. Per šių metų „Poetinį Druskininkų rudenį“ vienas vyresnis poetas sakė, kad negaliu taip paprastai kalbėti. Kad poezija yra kažkas nepaprasta. Nežinau, gal. Vieni tegul rašo apie tai, kas nepaprasta ir taip nepaprastai. Kiti apie tai, kas paprasta, kas visai prastai. Man patiko tas telefono paklausimas: „ar tikrai norite viską ištrinti?“. O viską ištrynus ir pamėginus trinti toliau, telefonas pranešė, kad „nėra ką ištrinti“. Tuo metu norėjosi ištrinti viską. Todėl eilėraštį ir parašiau.

Ramunė Brundzaitė knygos recenzijoje teigė, kad debiutuojantis poetas pasižymi intuityviu kalbos pojūčiu. Kaip atsiranda intuicija kalboje? Kas tai per „dalykas“?

Prisiminęs visas recenzijas ir nuomones apie pirmąją knygelę, labai atvirai pasakysiu, kad šis Ramunės sakinys buvo vienas didžiausių įvertinimų, nes jis parašytas, mano supratimu, labai talentingos poetės, beveik bendraamžės, galiausiai – filologės, kasdien dirbančios su kalba ir kalbai.

Aš nesu filologas. Ar tai gerai, ar blogai? Nežinau. Nežinau, kaip viskas būtų buvę, jeigu studijuočiau filologiją. Tuo metu, kai stojau į bakalaurą, buvo galima įstoti į kelias vietas ir po to pasirinkti vieną. Įstojau į lietuvių kalbą, filosofiją, istoriją ir žurnalistiką. Pasirinkau žurnalistiką, nes visa kita buvo tik kaip atsarginiai variantai. Pasirinkau žurnalistiką, nes niekur kitur savęs neįsivaizdavau. Pasirinkau, nes žurnalistiką idealizavau iki negalėjimo. Pamenu, su sesers vyru kaime vežame šieną. Aš – gal po vienuoliktos klasės, jis – vienas geriausių Lietuvos obojininkų. Sakau – stosiu į žurnalistiką, nes žurnalistai ieško tiesos, yra protingi žmonės. Jis iki šiol man primena tą idealizavimą, primena įspėjęs, kad anksčiau ar vėliau suvoksiu, jog tas „tiesos ieškojimas“ priklauso nuo begalės interesų – politikos, verslo, žiniasklaidos priemonių savininkų, redaktorių. Ką gi, jis yra protingas žmogus, išmintingas buvo tas jo žinojimas, tačiau mano nuojauta sakė, kad turiu būti žurnalistikoje. Čia ir atsidūriau. Dėl to tikrai nesigailiu. Kitas klausimas – žurnalistikos studijos. Taip, galbūt geriau pirma įgyti išsilavinimą, o po to mokytis žurnalistikos, dirbti šį darbą. Tačiau yra ir atvirkščias kelias.

Taigi, esu tik šiek tiek paėjėjęs tuo keliu – studijuoju literatūrologiją, po truputį ragauju ir tai, kas Tau, Ramunei jau seniai suprantama, bent jau pažįstama. Aš nežinau, kas yra intuicija kalboje, bet galvoju, kad pati kalba leidžia apie tą nuojautą nieko nenutuokti. Būtent – nenutuokti apie. Rašai eilutę – ir eilutė pati save pasirašo… Man taip nebūna. Visus žodžius tenka parašyti pačiam. Nusirašyti juos nuo kalbos – tiek, kiek gebi jai būti atviras. Galiausiai, jeigu dabar atsakyčiau, kas yra intuicija, šį atsakymą išprotaučiau. O žmonės sako, kad žurnalistams protauti nėra būdinga.

Neseniai paragavai ir režisūros, teatro skonio. Tavo pjesę „Paukštyno bendrabutis“ statęs Valentinas Masalskis debiutantą įvertino šitaip: „Kaip jis valdo dialogą! Jis rašo labai aktyvius dialogus, pas jį per veiksmą išaiškėja personažai, labai aktyvus pokalbis, ne išklotinė personažo. Nastaravičius man primena Yasminą Rezą. Įžvelgiu gimstantį europinį dramaturgą. Man atrodo, kad jis labai gabus žmogus. Spektaklis bus kinematografiškos technikos principu, jo kalba šiuolaikiška, fragmentiška, atrodo, kad ji dokumentinė“. Kaip jautiesi sulaukęs tokio įvertinimo? Kokie ryškūs darbo teatre įspūdžiai?

Valentinas Masalskis ir teatras yra atskira tema. Pastaraisiais metais – pagrindinė. Prieš kokius ketverius metus nedrįsdavau prie jo prieiti ir pasakyti, kad man labai patinka šitie spektakliai, jo požiūris į kūrybą, tas nuolatinis ieškojimas. Spektaklius, kuriuose jis vaidina ar režisuoja, esu matęs ne vieną ir ne du kartus. Nemokėdavau sau paaiškinti, kodėl į spektaklį einu septintą kartą, tačiau palengva priėjau prie atsakymo, kuris kitų turbūt nenustebins.

Atsakymą, bent jau trumpam laikui, radau galvodamas apie muziką. Kodėl mes klausomės ir klausomės mums patinkančios muzikos? Ką reiškia tas „estetinis pasitenkinimas“? Juk mes atmintinai žinome, kaip prasidės, kada įpusės, kaip pasibaigs ta daina ar kompozitoriaus kūrinys, žinome, kada įstos vokalistas, smuikai, šimtus kartų jau esame girdėję, kaip puikiai „toje vietoje“ dera trimitas ir klavišiniai. Tačiau ir vėl klausomės, ir vėl iš naujo. Nes mes žinome, ką patirsime. Nors ir skirtinga pateikimo bei priėmimo forma, tačiau taip pat yra ir su poezija, taip pat – su teatru. Aštuntą kartą žiūrėdamas spektaklį, aštuntą kartą patiriu emocijas, dėl kurių ir atėjau į teatrą. Man patinka tie jausmai, kuriuos išgyvenu žiūrėdamas V. Masalskio spektaklius. Aš nežinau, „gerai“ ar „blogai“ jis vaidina, režisuoja, bet žinau, kokios būsenos išeisiu po spektaklio. Jo kuriamas teatras yra gyvybės teatras, emocijos teatras, ir ryškiausiai, mano supratimu, V. Masalskio talentas pasireiškia tomis emocijomis varijuojant. Tarkim, sielvartas ir liūdesys. Arba šlykštėjimasis ir bjaurėjimasis. Žodžiais nenupasakosiu, kokius skirtumus, kokias erdves kūrybai jis sugeba pamatyti tarp vieno ir kito.

Susipažinus ir pradėjus bendrauti daugiau, V. Masalskis paklausė, ar nenorėčiau pamėginti parašyti pjesę. Situacija buvo tokia: tuo metu jis vadovavo aktorių kursui, pasivadinusiam „Trupė p.s.“ – vienuolikai merginų ir vienam vaikinui. Tad reikėjo pjesės, kurioje jie visi galėtų vaidinti. Atėjus į susitikimą, režisieriaus lūpose jau skambėjo žodis „bendrabutis“. Jis įsivaizdavo, kad pjesė galėtų būti apie uždarą erdvę ir skirtingus gyvenimus šioje erdvėje. Ėmiau įsivaizduoti tą „vienuolika ir vienas“ situaciją, ir netrukus visa tai susiejau su paukštynu. Manau, aiškinti čia nieko nereikia. Vienuolika ir vienas…

Pradėjau rašyti atskiras scenas, negalvodamas, kaip jas sujungti. Tiksliau, vildamasis, kad viską, kas nesusijungia, sujungs režisierius. Po pusmečio jam ir aktoriams perskaičiau kokį trečdalį pjesės. Prisimenu tą jausmą užverčiant paskutinį lapą ir V. Masalskio žodžius: „Viskas čia neblogai, dirbam toliau.“ Taip viskas ir prasidėjo. Aktoriams, iki tol scenoje muzikavusiems, dainavusiems, judėjusiems, lavinusiems ritmą, „Paukštyno bendrabutis“ buvo pirmas spektaklis, kuriame reikia kalbėti, kurti personažą. O man tai buvo pirmoji pjesė.

Per pusantrų metų viskas pasikeitė – V. Masalskis su trupe išvyko į Klaipėdą, surinko dar vieną aktorių kursą, įkūrė Klaipėdos jaunimo teatrą. „Paukštyno bendrabutis“ taip pat keitėsi iš esmės, keitėsi dešimt kartų, nes šis režisierius yra už tai, kad dramaturgas būtų šalia, dirbtų su medžiaga iki pat premjeros. Klausydamasis V. Masalskio, žiūrėdamas repeticijas, rydamas kitas pjeses ir teatro teoriją, palengva ėmiau aiškintis, kas yra charakteris, personažas, konfliktas, kas yra veiksmas, kaip kuriami dialogai, monologai ir t. t. Jeigu iki šiol Sigito Parulskio, Vandos Juknaitės, Gintaro Grajausko ar Mariaus Ivaškevičiaus pjeses skaitydavau kaip literatūrą, dabar skaitau galvodamas ir apie kitką, pavyzdžiui: „tu matai, kaip gerai čia įvedė tą personažą“, arba „pala, pala, o kur dingo trečias?“

Dabar esu mokinys. Ir labai džiaugiuosi turintis tokį mokytoją. Bendraudamas su dramaturgais ar aktoriais, išgirstu nuomonių, girdi, V. Masalskis yra per daug kategoriškas, per daug fanatiškai žiūri į savo darbą. Tačiau aš manau, kad jeigu mūsų teatre būtų daugiau tokių žmonių, daugiau taip atsidavusių menininkų, tikinčių savuoju mokymo ir teatro kūrimo modeliu, ir teatrui, ir žiūrovams būtų tik geriau. V. Masalskis teatrą suvokia ne kaip atskirų vienetų, atskirtų menininkų sambūrį, o kaip kolektyvą, kurį jungia bendra idėja, toks pats požiūris į darbą. Darbas negali būti baigtas, darbas tęsiasi nuolat, todėl – „dirbam toliau“.

Regis, pirmasis profesionalus teatras Lietuvoje – Kaune tarpukariu įsteigtas „Valstybės teatras“. Kiek dabartiniame mūsų teatre dera žodis valstybė? Ar lietuviška scena skiriasi nuo kitų Europos šalių scenų? Kitaip tariant, kiek lietuviškos tapatybės teatre – ar kokia nors savita gija, tendencija, tam tikrų reiškinių suvokimas ir perteikimas išlaikomas, ar, vis dėlto, šiandien būtų kvaila, naivu, netikslinga jos ieškoti?

Lietuviškos tapatybės reikėtų ieškoti mūsų dramaturgų kūriniuose. Nieko nauja čia nepasakysiu. Kalbant apie šiuolaikinius autorius, neįmanoma apeiti Mariaus Ivaškevičiaus ir jo „Madagaskaro“, „Išvarymo“. Pjesės, puikiai tinkančios tos tapatybės ieškojimui, interpretavimui. Dabartiniai režisieriai iš naujo ima į rankas Juozą Grušą, Justiną Marcinkevičių. Tai galimybė į tautinius mitus, istorinius kontekstus pažvelgti pro esamojo laiko akinius.

Dažnas Lietuvos režisierius sako, kad lietuviškos dramaturgijos trūksta, kad niekas neužaugina naujų dramaturgų. Nežinau, kiek jų mūsų teatrams reikia. 50-ties? Galbūt problema yra kitur – jeigu režisierius pastatė mūsų dramaturgo pjesę, kitas jos nebeliečia. Manau, kad turime puikių pjesių. Be mano jau minėtų autorių, dar yra ir Saulius Šaltenis, Kazys Saja, Daiva Čepauskaitė, Herkus Kunčius. Ir šių kūriniuose atrasime tos tapatybės ženklų, apie kuriuos klausi. Galiausiai, esu tikras, kad toks Sigitas Parulskis turi ne vieną iki šiol nestatytą pjesę. Kaip ta pjesė turi atsidurti režisieriaus rankose? Štai čia kita problema, apie kurią nekart kalbėjo ir V. Masalskis – režisieriaus ir dramaturgo dialogas. Jie turi bendrauti, vienas kitą išgirsti. Nes dabar, kiek girdėjau, dažnai būna taip: dramaturgas atneša pjesę, režisierius ją pastato ir pakviečia dramaturgą į premjerą. Ir viskas. Ir dažnai pastato taip, kad dramaturgas nebenori rašyti. Režisierius sako, kad „turi būti taip“, dramaturgui atrodo, kad „galėjo būti ir kitaip“. Kaip viskas galėtų ir turėtų būti, matyt, paaiškėja tik dirbant kartu, tik veiksme, kažkaip suskliautus savąjį ego ir įsivaizdavimą, kad tu vienintelis žinai teisingą kryptį. Tam dialogui kurti padeda nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“, kurio metu sudaroma galimybė susitikti režisieriui, aktoriams ir dramaturgui. Šio festivalio metu gimė ne vienas tokio sėkmingo dialogo pavyzdys, o galiausiai ir ne viena pjesė. Taip pat noriu paminėti, kad prie lietuviškos dramaturgijos populiarinimo, naujų autorių paieškų prisidės ir Klaipėdos jaunimo teatras, pasirinkęs dvi veiklos kryptis – muzikavimą, judesį, spektaklius be žodžių ir būtent tik lietuvišką dramaturgiją.

Pakomentuok dialogų kūrimo procesą. Kitaip sakant, kokiu būdu „prakalbini“ personažą? Ar būdamas spektaklio pjesės autoriaus; žurnalisto; poeto vaidmenyse, žingsniuodamas lietuvių kalbos semantikos takais, nepritrūksti žodžio įvardinti vienam ar kitam daiktui, reiškiniui? Niekada nebandei to pritrūkusio žodžio sukurti pats?

Neseniai skaičiau Marinos Cvetajevos esė apie poeziją. Kad poetas poetu tampa tada, kai įveikia geriausią jame gyvenantį poetą. Pradėjau galvoti apie žodį „saviįveika“. Paklausiau bičiulio, kaip jam šis žodis skamba? Atsakė, kad nelabai. Įvedžiau į google.lt. Pasiūlė tik keturis rezultatus. Bet vienas jų – „kūrybinė saviįveika. Tai – viena pagrindinių Friedricho Nietzsche`s sąvokų“. Taip savyje tam kartui ir įveikiau norą galvoti apie atseit naujus žodžius.

Žinoma, kad žodžių pritrūksta. Tačiau tai – ne žodžių, ne kalbos, o žmogaus problema. Kai rašau – nesvarbu, straipsnį, eilėraštį, pjesės dialogą – ir nebežinau, kaip toliau, kai viskas pasirodo labai lėkšta, o taip, beje ar deja, atrodo nuolat, prie sienos remiu ne žodžius, ne kalbą, o save patį. Per mažai skaitai, kuily… Ką tu čia rašinėji, kai tiek daug neskaitytų knygų lentynose kriokia…

O jeigu pereitume prie žurnalistų kalbos – ar teko klausytis savo, savo kolegų vedamų radijo laidų ir vertinti tartį, kalbą? Galbūt esi susilaukęs kokių nors atsiliepimų? Kaip manai, kokia turėtų būti žiniasklaidoje dirbančių žmonių kalbos kontrolė. O gal jos iš viso nereikia?

Žurnalistų kalbos klausosi, taip pat skaito ir ją vertina Valstybinė kalbos inspekcija. Į LRT žurnalistų kalbą, kaip suprantu, kreipiamas didesnis dėmesys. LRT turi ir savus kalbininkus, kurie taip pat klausosi laidų, jų vedėjams, korespondentams pasako, kokių klaidų jie daro. Be abejo, kolegų klausausi ir pats. Labiausiai mane erzina sakinio logikos klaidos. Pavyzdžiui, toks sakinys: „Vakar gatvės pradėtos valyti Vilniuje, o šiandien kiemsargiai išeis ir į Kauno gatves.“ Mano supratimu, skaitant antrąją sakinio dalį, pabrėžti reikėtų žodį „šiandien“ arba „Kauno“. Yra kolegų, kurių intonacijos slankioja pagal nuotaiką. Tarkim, „vakar gatvės pradėtos valyti Vilniuje, o šiandien kiemsargiai išeis ir į Kauno GATVES“. Tokia intonacija sakinio logikos atžvilgiu būtų teisinga, jei Kauno kiemsargiai išeitų ne į gatves, o į miškus. Tuomet mes ir pabrėžiame, kad Vilniuje – į gatves, o Kaune – į miškus.

Turbūt pagalvosi, kad esu perdėm smulkmeniškas. Ne. Esu už minimalią kalbos kontrolę. Žurnalistų kalba, be abejo, turi būti prižiūrima. Tačiau leiskime kalbai ir pačiai tvarkytis, nes kalba yra stipresnė už taisykles. Suprantu, kad taisykles kuria žmonės, o žodis „vaizduoklis“ gražus, tačiau jeigu kalba jo neįsileidžia arba jeigu ji nori savyje išlaikyti kokią svetimybę, neprievartaukime jos.

Poezija yra priemonė bent kiek atsikeršyti gyvenimui“, – rašė Nobelio premijos laureatas Tomas Manas. Jei sutiktum su jo teiginiu, prieš baigiant šį pokalbį kviesčiau pabandyti atsakyti, kas, kokie šio pasaulio procesai, sukuria norą „keršyti“ ir, priešingai, už ką ir kaip norisi padėkoti?

Papasakosiu trumpą istoriją. Vaikystėje, paauglystėje gyvendamas kaime, daug bendravau su kaimynu Nikolajumi – suaugusiu vyru, kuris buvo tokio paties ūgio kaip aš, dvylikametis. Nikolajus supažindino mane su visa geriausia rusų estrada. Be abejo, ir su „Sektor Gaza“. Sėdėdavom garaže ir klausydavomės visų tų muzikų. „Svetlana, iškišk man pro langą…“

Kodėl suaugęs vyras bendravo su piemeniu? Nes Nikolajus pasakodavo istorijas, o aš jų klausydavausi. Diena iš dienos. Klausydavausi neklausinėdamas. Žinoma, dviračiu dar nulėkdavau į parduotuvę ir atveždavau jam alaus. Pardavėja, Nikolajaus pažįstama, visą šią „sistemą“ žinodavo – ateinu, paduodu pinigus, o ji man į maišelį įdeda vadinamąją „soskę“, kurią Nikolajus kartais pavadindavo dar gražiau – „liūlia“, „liūlka“ (raidę l reikia tarti minkštai).

Nikolajus mėgdavo istorijas. Pusės jų nesuprasdavau, tačiau esmę lyg ir pagaudavau. Pavyzdžiui, jis iškeldavo klausimą, kodėl skiriasi žmonių plaukų spalva. Kaip jam patikdavo tas mano „nežinau“… Ir tada prasidėdavo… Pasirodo, plaukų spalvą lemia metų laikas – jeigu gimei vasarą, plaukai bus šviesūs, jeigu rudenį – tamsūs. Žiemą gimstama visai be plaukų. Vėliau, man prakutus ir ėmus klausinėti, kodėl turiu juodus plaukus, nors gimiau ne rudenį, o pavasarį, jis nukirsdavo taip: „Palauk mano metų.“ Nikolajus sakydavo, kad liliputu jis tapo po nutikimo vaikystėje – ėjo su mama mišku ir pateko į kažin kokią „krušą“ – esą tuo metu buvo paukščių tuštinimosi diena (tikėjau, kad tokia yra), ir jam teko labai daug tos dienos turinio.

Poezija yra būdas padėkoti Nikolajui už visas jo istorijas, už tai, kad klausydavausi ir neabejodavau. Poezija yra būdas nesutikti su tikrove, kurioje Nikolajaus nebėra, būdas vis dar tikėti jo istorijomis arba juoktis iš savęs, kad tikėjai. Poezija yra galimybė su juo susitikti tame pačiame garaže. Atvežti jam „soskę“. Poezija yra galimybė tavo plaukams iš juodų virsti geltonais.

Kalbino Saulius Vasiliauskas

Bernardinai.lt