Mitai apie švietimą: kam įsiminti, jei visuomet gali „pasigūglinti“?

Mokėti „gūglinti“, žinoma, yra svarbus gebėjimas, bet tik tada, kai vaikas jau žino nemažai informacijos, galima pasikliauti savarankiška paieška internete. Šis gebėjimas priklauso nuo informacijos, kurią žmogus jau žino. Jeigu norime, kad vaikai gebėtų sklandžiai ir efektyviai ieškoti informacijos internete, turime užtikrinti, kad jie gautų kuo daugiau žinių prieš atlikdami šį veiksmą. Visiškai toks pats mechanizmas galioja ir kitiems itin svarbiems gebėjimams: kūrybiškumui, analizei, problemų sprendimui, netgi raštingumui.

Daisy Christodoulou – Voriko universiteto (angl. University of Warwick) absolventė, edukatorė, parašiusi dvi knygas apie švietimo problemas. Pirmoji „7 mitai apie švietimą“ (angl. Seven Myths About Education) išėjo 2014 m., o 2017 m. pasirodė kita autorės knyga „Geras progresas? Įvertinimų mokymosi procese ateitis“ (angl. Making Good Progress? The Future of Assessment for Learning). Voriko universitete Daisy Christodoulou studijavo anglų literatūrą, vėliau dalyvavo britiškame „Renkuosi mokyti“ atitikmenyje „Teach First“ (2007 m.) ir trejus metus dirbo mokytoja vidurinėje mokykloje Londone.

Pirmojoje knygoje Christodoulou aptaria septynis, jos nuomone, pačius gajausius mitus švietimo srityje. Anot jos, būtent šie įsivaizdavimai trukdo tobulėti mokymosi procesui, siekiant vaikus toliau sėkmingai integruoti į pasaulį. Knygos įvade buvusi mokytoja stebisi, kiek mažai žino mokiniai, kuriuos ji mokė. Pavyzdžiui, jiems buvo sunku žemėlapyje rasti miestą, kuriame gyvena – Londoną. Autorė pateikia daugybę tokių pavyzdžių ir teigia, kad tai, ko mokomi Didžiosios Britanijos mokytojai apie švietimą ir mokymosi procesą, yra klaidinga ir netgi žalinga vaikams. Jau aptarėmė pirmąjį, antrąjį mitus ir trečiąjį, kalbančius apie faktų svarbą, mokytojo vaidmenį mokymosi procese ir XXI a. galimus ypatumus. Ketvirtasis D. Christodoulou knygoje aprašomas mitas – kam mokytis, jei visuomet gali informaciją „kur nors susirasti“? Arba kitaip tariant – „pasigūglinti“?

Koks tai mitas? 

Trečiajame knygos skyriuje Daisy Christodoulou aptarė situaciją, kai besikeičiantis pasaulis – ekonomikos ir technologijų požiūriu – leidžia pradėti mąstyti apie „naujuosius XXI a. gebėjimus“. Kertinė šio argumento dalis susijusi su tuo, jog atsiradus naujosioms technologijoms, mums nebereikia savo galvoje kaupti informacijos – ją lengva rasti atminties saugojimo vietose. Atrodytų, kad atsiradus „Google“ paieškos sistemai, atsirado ir šis mąstymo būdas, tačiau tai nėra tiesa. Viena mėgstamiausių mokslininko Alberto Einšteino citatų, kurios jis iš tiesų nepasakė, nurodo į panašų mąstymo būdą: „Nereikia žinoti visko, tiesiog reikia žinoti, kur viską rasti“. Nepaisant to, kad Einšteinui ši mintis priskirta, o ne iš tiesų jo pasakyta, tokio mąstymo įtaka – labai didelė. XX a. pradžioje amerikietiškoje spaudoje taip pat vis atsirasdavo panašių minčių, pavyzdžiui, kad „išsilavinęs žmogus yra ne tas, kuris žino viską, bet tas, kuris žino, kur ieškoti“.

Ieškoti informacijos greitai ir efektyviai – iš tiesų reikalingas įgūdis, tačiau atsiradus internetui ir labiausiai – įvairioms paieškos sistemoms – pati ieškojimo procedūra pasidarė perdėm lengva, o argumentai „prieš“ faktų įsiminimą pasidarė dar stipresni. Pavyzdžiui, Steve’as Wheeleris, švietimo ekspertas ir Plimuto universiteto profesorius, klausia, kam reikalingas įvairiausių lotyniškų žodžių linksniavimo įgūdis, jei pakanka tiesiog „pasigūglinti“? Mokslininkas klausia, ko vaikams iš tiesų reikia: ar žinoti, kad Williamas Shakespeare’as mirė 1616 m., ar išmokti kaip rašyti sklandų CV ir motyvacinį laišką? Šios žinios, anot profesoriaus, skiriasi. Viena nurodo į „žinojimą apie ką ir ką“ (deklaratyvios žinios), o kitas į „žinojimą kaip“ (procesinės žinios). Šią perskyrą taip pat galima būtų prilyginti žinių ir gebėjimų perskyrai. Kitas svarbus faktų žinojimo oponentas yra „mokėjimas mokytis“, t. y. sakoma, jog mokykloje svarbu išmokti ne turinio dalykų, o paties gebėjimo mokytis. Užuot mokę vaikus faktų ir datų, mokykime juos įvairiausių „žinojimų kaip“, t. y. bendravimo, tyrinėjimo ir kūrybiškumo gebėjimų. Kartais dar galite išgirsti sakant, jog mokytojai jau nebėra žinių šaltinis: juk internete galima rasti absoliučiai viską.


EPA nuotrauka

Toks mąstymas sudaro sąlygas atsirasti dviem svarbiems teiginiams mokymo(si) praktikoje. Pirma, mokytojai neturi rūpintis didelio kiekio žinių ar faktų dėstymu, nes mokiniai tiesiog gali „pasigūglinti“ tai, ko  jiems reikia. Antra, reikėtų vaikus mokyti tyrinėjimo gebėjimų ir nuolat praktikuoti informacijos paiešką tam, kad mokiniai, kai prireiks, galėtų greitai surasti informaciją interneto platybėse. Tai reiškia, kad vis daugiau laiko mokykloje reikia praleisti ne mokantis su dalyko turiniu susijusią informaciją, o veikiau įsisavinti gebėjimus ieškoti ir tyrinėti. Užuot mokytojui „perdavus“ informaciją vaikams, šiems leidžiama jos ieškoti patiems taip  „treniruojant“ gebėjimą ieškoti.

Modernios technologijos, atrodo, gali mus išlaisvinti nuo didžios sunkybės – būtinybės kažką žinoti.

Kodėl toks mąstymas – mitas? 

Anot D. Christodoulou, kaip ir daugelyje jos knygoje aprašomų mitų, šiame taip pat  esama dalies tiesos. Informacinės technologijos yra transformuojantis veiksnys. Prieš 20 metų daugelis informacijos paieškų ir tyrimų baigdavosi fiziniuose archyvuose, tačiau dabar daugelis tos informacijos gali būtų rasta internete. Pavyzdžiui, prieš 20 metų norėdami surasti kokią nors Vilniaus tarpukario nuotrauką būtumėte turėję ieškoti įvairiuose muziejuose ir jų kataloguose, tačiau dalį vaizdinės medžiagos suskaitmeninus Vilniaus nuotraukos yra pasiekiamos paspaudus keletą mygtukų limis.lt internetinėje svetainėje.

Internetas taip pat atvėrė milžiniškus informacijos kiekius. Pavyzdžiui, popierinės žiniasklaidos laikais tik dalis žmonių galėdavo perskaityti joje pateikiamą informaciją, tačiau dabar, kai internetinė žiniasklaida užima vis didesnę vietą pasaulyje, visi, turintys interneto ryšį, gali ją pasiekti. D. Christodoulou sako, kad informacijos amžius turėtų mus džiuginti – juk dabar kur kas didesnis kiekis žmonių pagaliau gali pasiekti savo norimą informaciją: jiems nereikia mokėti pinigų už keliones į archyvus, pasiimti atostogų tam, kad galėtų susipažinti su informacija. Ji tiesiog yra internete.

Tačiau džiaugtis technologijos teikiamomis galimybėmis trukdo tai, jog dalis įtakingų švietimo specialistų, susidūrę su technologijomis, ima nuvertinti žmogiškosios atminties ir faktų žinojimo svarbą.

Anot D. Christodoulou, toks požiūris yra žalingas. Visų pirma, dėl to, kad faktų ir turinio dalykų įsiminimas yra būtinas mokymosi procesui. Tam, kad galima būtų išmokti „sklandžiai pasirašyti CV ar motyvacinį laišką“, reikia turėti galvoje tam tikras žinias. Sakysite, šias žinias galima būtų „pasigūglinti“, tačiau žmogaus smegenys veikia kitaip, nei norėtų „galima juk pasigūglinti“ mėgėjai. Žmogaus atmintis (kartu ir mąstymas) dažniausiai yra skirstoma į ilgalaikę ir trumpalaikę. Ilgalaikė atmintis nėra koks nors „sandėlis“, kuriame laikoma niekam nereikalinga ir nenaudojama informacija. Ilgalaikė atmintis aktyviai dalyvauja mąstymo ir problemų sprendimo procesuose. Kuo daugiau ilgalaikėje atmintyje saugome informacijos, tuo sudėtingesnes problemas galime spręsti. Trumpalaikė atmintis nėra pajėgi vienu metu savyje išlaikyti didelio kiekio sudėtingos informacijos – tik vos kelis elementus (nuo trijų iki septynių informacijos vienetų), todėl sudėtingų problemų sprendimas nėra įmanomas neturint daugiau informacijos ilgalaikėje atmintyje ir ją palengva „ištraukiant“ bei panaudojant.


EPA nuotrauka

Būtent dėl šios priežasties moderni technologija negali atstoti žmogiškosios atminties, ji negali „įsiminti už mus“. Negalime pasikliauti „pasigūglinimo“ galimybe: mums reikia nuosavoje ilgalaikėje atmintyje sukaupti pakankamai informacijos tam, kad „atlaisvintume“ vietą trumpalaikėje atmintyje ir galėtume mąstyti sudėtingas problemas. „Pasigūglinimo“ veiksmas užima vietą trumpalaikėje atmintyje ir tai reiškia, kad joje nebelieka pakankamai vietos informacijai ir mąstymo procesui. Būtent dėl šios priežasties svarbu, kad vaikai išmoktų daugybos lenteles – kitaip sudėtingų matematinių problemų sprendimas apsunksta. Tuo pat metu turime galvoti ir iš pažiūros paprastus veiksmus (pavyzdžiui, 8 x 7) bei sudėtingas konstrukcijas. Kitaip tariant, užtikrindami, kad vaikai išmoktų ir įsimintų įvairius dalykus, užtikriname, kad jų trumpalaikė atmintis nebus perkrauta, kai reikės spręsti sudėtingas problemas. Jeigu vaikas supranta, kokie yra daugybos lentelių principai, jiems vis tiek reikėtų įsiminti ir jų turinį. Mums reikia įsiminti tam tikrus dalykus, kad galėtume juos prisiminti be jokių pastangų, neapkraudami savo trumpalaikės atminties.

Antra svarbi priežastis, kodėl negalima pasikliauti tik „pasigūglinimo“ procedūra, yra ta, kad toks procesas vis tiek reikalauja išankstinių žinių, kad jis būtų sėkmingas ir efektyvus. Įsivaizduokite situaciją, kai ieškoti žodžio, kurio  apibrėžimo nežinote. Dažniausiai žodžių paaiškinimai yra pilni kitų žodžių, kuriuos reikia žinoti tam, kad suprastumėte tą, kurio nežinote. Jeigu matėte populiarų amerikiečių serialą „Draugai“, galbūt atsimenate seriją, kurioje vienas iš veikėjų, Džo, stengėsi pademonstruoti esąs protingas ir visus savo parašytus „Word“ programoje žodžius pakeitė žodyne „Thesaurus“ esančiais „protingais“ žodžiais. Žinoma, tekstas skambėjo kvailai.  Dėl to, kad Džo nežinojo, ką tie „protingieji“ žodžiai reiškia.

Anksčiau turėtos žinios veikia kaip schema, kuri padeda suprasti naują informaciją. Kitaip tariant, žinios funkcionuoja kaip kopėčios. Tam, kad užliptumėte ant aukščiausio laiptelio, jums reikia pirma užlipti ant žemiausio, o po to dar aukštesnio. Negalite iškart užšokti ant aukščiausios kopėčių dalies.  Šiuo metu psichologijoje visi sutaria, kad reikia jau turėti žinių tam, kad galėtume gauti ir suvokti daugiau žinių. Tie, kurie sako, jog „pakaks tik pagūglinti“ ir faktai nėra svarbūs, neleidžia vaikams ieškoti informacijos efektyviai ir iš tiesų išmokti.

Mokytojai JAV taip pat dažnai pastebi, jog stengiantis išmokyti vaikus „ieškoti informacijos“ jie tiesiog kopijuoja (angl. copy-paste) rastą turinį internete, kuris dažnai būna nesvarbus ir netgi neteisingas. Dažniausiai mokiniai, atlikę tokią „paiešką“, įsivaizduoja, kad viskas jų tyrimas įgyvendintas, tačiau jie nė kiek negalvoja apie informacijos, kurią  perskaitė, prasmę. Vaikams reikia pagalbos atsirenkant, kuri informacija yra svarbi ir teisinga. Dažniausiai tai yra mokytojo(s) užduotis.


EPA nuotrauka

D. Christodoulou dar dirbdama mokykloje prašė savo mokinių parengti pranešimą apie Charles’ą Dickensą. Jie turėjo naudotis interneto paieška. Galiausiai mokytoja nebuvo patenkinta rezultatais: pavyzdžiui, vienas iš vaikų sumaišė Dickensą su vienu iš „Didžiųjų lūkesčių“ veikėjų. Pagrindinė to priežastis: vaikams nebuvo pateikta daugiau kontekstinės informacijos ir jie neturėjo įrankių atskirti teisingą informaciją nuo klaidingos.

Mokėti „gūglinti“, žinoma, yra svarbus gebėjimas, bet tik tada, kai vaikas jau žino nemažai informacijos, galima pasikliauti savarankiška paieška internete. Šis gebėjimas priklauso nuo informacijos, kurią žmogus jau žino. Jeigu norime, kad vaikai gebėtų sklandžiai ir efektyviai ieškoti informacijos internete, turime užtikrinti, kad jie gautų kuo daugiau žinių prieš atlikdami šį veiksmą. Visiškai toks pats mechanizmas galioja ir kitiems itin svarbiems gebėjimams: kūrybiškumui, analizei, problemų sprendimui, netgi raštingumui.

Pagal Daisy Christodoulou knygą „Seven Myths About Education“ parengė Kristina Tamelytė

Bernardinai.lt