Monika Grinevičiūtė. Lingua Lituanica: šiuolaikinis žmogus ir kalba

Kalbos ir kultūros sąsajai, gimtosios kalbos reikšmė žmogui ir lietuvių kalbos kaita šiuolaikinėje visuomenėje – pokalbyje su Lingua Lituanica kalbos ir kultūros instituto direktore doc. dr. Irena Kruopiene.

Pirmiausia – susipažinkime. Kas gi yra Lingua Lituanica ir kuo Jūs užsiimate? Kokiomis vertybėmis Jūs vadovaujatės savo darbinėje aplinkoje? 

LINGUA LITUANICA yra kalbos ir kultūros institutas, kuriame dirba nuoširdūs, profesionalūs ir kūrybingi dėstytojai, o mokosi patys šauniausi studentai. Pagrindinė veikla – lietuvių kalbos kaip gimtosios ir svetimosios mokymas: rengiame įvairių mokėjimo lygių kursus užsieniečiams, lietuvių kalbos kultūros, redagavimo, sakytinės kalbos, tarties ir kitus kursus gimtakalbiams, lietuvių išeiviams ir jų vaikams. Kalbos mokome siedami ją su kultūra, istorija ir dabarties gyvenimo realijomis. Pastaruoju metu taip pat mokome anglų, prancūzų, rusų ir italų kalbų. Kalba mums pati didžiausia vertybė. Tai stengiamės įdiegti ir savo studentams.

Vienas iš Jūsų tikslų yra lietuvių kalbos puoselėjimas ir išsaugojimas. Kaip manote, ar šiuolaikinis lietuvis vertina savo gimtąją kalbą? 

Nesinorėtų kalbėti apibendrintai. Suprantama, kad pasitaiko visokių žmonių – yra tokių, kuriems apskritai niekas nerūpi, bet dažnas lietuvis, kad ir kur jis gyventų, kalbą pirmiausia sieja su tapatybe ir tautine savimone. Džiugu pastebėti, kad daug jaunų žmonių yra neabejingi savo gimtajai kalbai ir didžiuojasi ja.

Šiuo metu versle, žiniasklaidoje bei kasdienėje kalboje vis dažniau vartojama svetimybių ir skolinių, o žodžiai anglų kalba neretai užpildo jaunosios kartos atstovų sakinius. Ką manote apie šių, ypatingai angliškų žodžių, vartojimą bendrinėje kalboje?

Svetimybės, žargonas, skoliniai kalboje egzistuoja ir didesnės grėsmės nekelia, jei jie vartojami tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, pavyzdžiui, namuose, bendraujant su draugais ar kolegomis. Visiems puikiai žinomas profesinis ar socialinių sluoksnių žargonas. Kas kita yra viešoji kalba. Ji turėtų būti ne tik kultūringa, bet ir taisyklinga (norminė). Trumpai tariant, būtina atskirti tuos du lygmenis – privačiąją ir viešąją kalbą. Deja, kaip jau pastebėjote, ne visada tai pavyksta, kartais dėl neišprusimo, o kartais dėl bendros kultūros stokos.

Kaip manote, kas atsitiktų kalbai, jeigu jos nebandytume puoselėti ir išsaugoti kalbos komisijomis, institutais? Kaip toks nevaržomas kalbos pokytis atsilieptų mūsų tautinei savimonei? 

Per savo istoriją Lietuva ir lietuvių kalba patyrė daug negandų, bet sugebėjo išlikti. Tikiuosi, kad išgyventų ir dabartinių pokyčių sąlygomis. Kita vertus, dėl savo išskirtinumo tikrai nusipelno ne tik dėmesio, mokslinių tyrimų, bet ir priežiūros (ar apsaugos). Juk lietuvių kalba viena iš dviejų likusių gyvųjų baltų kalbų, išlaikiusi daug indoeuropiečių prokalbės bruožų, turinti daug bendrumų su senovės indų (sanskrito), deja, jau mirusia, kalba. Lietuvių kalba priklauso ne vien mums, ji studijuojama ir tiriama daugelyje pasaulio universitetų.

Ar dažnai sulaukiate žmonių, norinčių išmokti lietuvių kalbą? Ar mūsų kalba jiems yra lengvai įveikiama? 

Lietuviai dažnai gąsdina kitakalbius, pasiryžusius mokytis lietuvių kalbos, neva, jos neįmanoma išmokti. Džiugu, kad tokie nuogąstavimai nepasitvirtina, ir daugybė žmonių iš pačių įvairiausių pasaulio šalių mokosi lietuvių kalbos mūsų institute ir puikiai išmoksta. Tam, žinoma, reikia nusiteikimo, pastangų ir didelio noro.

Kaip manote, ką asmeniškai žmogui suteikia naujos kalbos mokymasis? 

Nauja kalba suteikia galimybę bendrauti su žmonėmis, geriau pažinti šalį, jos istoriją ir kultūrą, o pats mokymasis plečia akiratį ir leidžia patirti didžiulį malonumą.

Ką manote apie mokymosi visą gyvenimą principą? Kaip Jūs skatinate ir padedate žmonėms šį principą taikyti? Kaip Jūsų komandos nariai taiko šį principą? 

Tas principas mums tiesiog savaime suprantamas, natūralus ir gyvybiškai svarbus: nesimokydami patys, negalėtume mokyti kitų. Be to, mūsų studentai yra gyvas pavyzdys – jie mokosi visiškai neatsižvelgdami į savo amžių.

Kokią motyvuojančią mintį perduotumėt mūsų skaitytojams, norintiems, bet vis dar nedrįstantiems, pradėti mokytis naujos kalbos?

Ką gali atlikti tuoj, niekad nesakyk – rytoj sako lietuvių patarlė.

Monika Grinevičiūtė

Žiniųgidas