Mykolas Varnas. Besiblaškantis ideologas

Publicistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas Bronys Raila į mūsų atmintį įsiliejo kaip besiblaškantis politikas, kurį istorikė Monika Šipelytė elegantiškai apibūdino kaip „profesionalų ideologą“.

Visuomet buvęs politiškai angažuotas B. Raila jaunystėje buvo įsitraukęs į kairuoliškų, prokomunistinių organizacijų veiklą, vėliau nudreifavo į dešinę – tapo vienu radikaliausių jaunosios tautininkų kartos atstovų, simpatizavo fašistinėms idėjoms. Galiausiai, atsidūręs išeivijoje, B. Raila tapo vienų iš lietuviškojo liberalizmo kūrėjų. Tokia, atrodytų, unikali istorija verčia, minint šio žmogaus 110 metų gimimo sukaktį, dar kartą prisiminti jo gyvenimo kelią.

"Trečio fronto" redakcinės kolegijos nariai: Bronys Raila (kairėje), Antanas Venclova (centre) ir Jonas Šimkus (dešinėje) su iš kalėjimo grįžusiu Kostu Korsaku (antras iš kairės). / Nuotrauka iš Halinos Korsakienės knygos "Namas, kuriame gyvenome"

„Trečio fronto“ redakcinės kolegijos nariai: Bronys Raila (kairėje), Antanas Venclova (centre) ir Jonas Šimkus (dešinėje) su iš kalėjimo grįžusiu Kostu Korsaku (antras iš kairės). / Nuotrauka iš Halinos Korsakienės knygos „Namas, kuriame gyvenome“

Sąvokų problemos

Nuoseklesniems „Lietuvos žinių“ skaitytojams mano pamąstymai apie sąvokų istoriškumą, jų retrospektyvų ar anachronistinį vertinimą jau turėjo gerokai pabosti, tačiau rašinio apie B. Railą nepavyksta pradėti niekaip kitaip. Jau įžanginėje dalyje parašiau du žodžius – „prokomunistinis“ ir „fašistinis“, kuriuos tarpukario Lietuvos kontekste vartoti reikėtų atsargiai.

Šiandien mes nesugebame apie šias sąvokas mąstyti taip, kaip buvo mąstoma tarpukariu, kai tiek fašizmas, tiek komunizmas neretai buvo matomi kaip progresyvios, modernios ideologijos, galinčios pateikti atsakymus į daugelį politinių ir socialinių problemų. Tai buvo ne itin aktualu menkai modernizuotoje Lietuvoje, kur stiprią įtaką turėjo Katalikų bažnyčia, bandžiusi būti savotiška atsvara šioms kraštutinėms ideologijoms. Tačiau visoje Vakarų (ir ne tik) Europoje visuomenės radikalizacija buvo akivaizdi. Radikalūs kairieji ar dešinieji judėjimai nors ir artėjo prie viešojo gyvenimo užribio, tačiau jame neatsidurdavo, dažnu atveju jie buvo tokia įprasta politinio sociumo dalis kaip, pavyzdžiui, krikščionys demokratai ar socialdemokratai.

Bronys Raila (antras iš kairės) su JAV lietuvių laikraščio „Dirva“ bendradarbių klubo valdybos nariais. / L. Kanto nuotrauka

Bronys Raila (antras iš kairės) su JAV lietuvių laikraščio „Dirva“ bendradarbių klubo valdybos nariais. / L. Kanto nuotrauka

Šių sąvokų turinį ir vertinimą iš esmės pakeitė Antrasis pasaulinis karas ir mūsų patirtis jame. Po karo ir jo sukeltų negandų būti fašistu, nacionalsocialistu tapo beveik neįmanoma (nebent už visuomenės ir valstybės ribų likusiuose rateliuose). Komunizmo situacija buvo kitokia: ši ideologija taip ir nesulaukė savojo Niurnbergo tribunolo ir nebuvo diskredituota, karo metais ji veikiau išplito nei susitraukė. Tuo metu Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių padėtis buvo specifinė: komunizmą čia diskreditavo dvi sovietinės okupacijos, o savotišką simbolinį Niurnbergą mes patys surengėme 1990-ųjų kovo 11 dieną.

Po nepriklausomybės atkūrimo mums labai sunku įsijausti į tarpukario kontekstą – matyti „komunistuojantį“, „fašistuojantį“ B. Railą ir nežvelgti į jį jaučiant savotišką teisuoliškumą ir pranašumą, kuriuos mums suteikia istorijos žinojimas. B. Raila kartais vaizduojamas kaip nenuoseklus, nuolat besiblaškantis oportunistas. Tiesa, jį tikrai sunku pavadinti nuosekliausiu Pirmosios Lietuvos Respublikos politiku, tačiau dėl minėtų sąvokų svorio kaitos istorijoje mums sunku tinkamai įvertinti B. Railos biografiją, mums jis – tai prokomunistas, tai profašistas, tai, pagaliau, liberalas.

Tuo metu Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių padėtis buvo specifinė: komunizmą čia diskreditavo dvi sovietinės okupacijos, o savotišką simbolinį Niurnbergą mes patys surengėme 1990-ųjų kovo 11 dieną.

Tačiau visuotinėje istorijoje tokių besiblaškiusių žmonių yra daugybė. Nors B. Raila ne visai priskirtinas šiai kategorijai, tačiau reikėtų nepamiršti, kad pokario metais didžioji dalis komunizmo (arba totalitarizmo) kritikų buvo būtent senieji komunizmo simpatikai. Albert’as Camus 1935 metais įstojo į Prancūzijos komunistų partiją, o 1951-aisiais parašė antikomunistinę, antitotalitaristinę knygą „Maištaujantis žmogus“, George‘as Orwellas, prieš parašydamas „Gyvulių ūkį“ ir „1984-uosius“, kaip kairysis kariavo Ispanijos pilietiniame kare. Galima prisiminti ir Czesławo Miłoszo biografiją, jo gyvenimą, kol jis pabėgo į Vakarus ir parašė „Pavergtą protą“. Taip pat nereikėtų stebėtis, kai nuo vieno kraštutinumo traukiama prie kito. Geriausias tokio teiginio pavyzdys – Benito Mussolini biografija – iki to laiko, kai tapo itališkojo fašizmo kūrėju, jis priklausė Italijos socialistų partijai. Nors visa tai nepakeis B. Railos biografijos faktų, bet galbūt padės geriau juos suprasti ir interpretuoti.

Trečiafrontininkai tarp „Raidės“ spaustuvininkų 1931 metais. Kairėje stovi raidžių rinkėjas Pranas Stiklius, Antanas Venclova, viduryje sėdi raidžių rinkėja Emilija Norkienė, dešinėje stovi Bronys Raila ir Petras Cvirka. / Nuotrauka iš 2004 metais sudegusio E. Norkienės asmeninio archyvo

Trečiafrontininkai tarp „Raidės“ spaustuvininkų 1931 metais. Kairėje stovi raidžių rinkėjas Pranas Stiklius, Antanas Venclova, viduryje sėdi raidžių rinkėja Emilija Norkienė, dešinėje stovi Bronys Raila ir Petras Cvirka. / Nuotrauka iš 2004 metais sudegusio E. Norkienės asmeninio archyvo

Kairysis intarpas

Gimęs 1909-ųjų kovo 23 dieną Plaučiškių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje, B. Raila brendo jau nepriklausomos Lietuvos metais – apie atkuriamą valstybę buvo paskelbta prieš pat 9-ąjį berniuko gimtadienį, tad didžiąją dalį mokslų krimto veikiamas tarpukario dvasios.

Vis dėlto B. Railos gyvenimo istorija – netipiška. 1919–1923 metais jis mokėsi Rozalimo vidurinėje mokykloje, 1927-aisiais baigė Panevėžio gimnaziją ir įstojo į Lietuvos universitetą Kaune. Dar iki studijų pradžios B. Raila buvo publikavęs savo pirmuosius tekstus, tačiau būtent Kaune jis ėmė bendradarbiauti Lietuvos socialdemokratų partijos spaudoje. Tik ilgai ten neužsibuvo – jau netrukus vis labiau ėmė slysti į politinę kairę.

Avantiūra neliko be pasekmių. Broniui Railai prilipo komunisto etiketė, be to, jis įsivėlė į ginčus su profesoriumi Juozu Albinu Herbačiausku.

1930–1931 metais B. Raila pradėjo rašyti kultūros leidiniui „Trečias frontas“. Čia jis ėmė artimiau bendrauti su Kaziu Boruta, Petru Cvirka, Kostu Korsaku, Kaziu Jakubėnu, Jonu Šimkumi, Antanu Venclova ir, žinoma, Salomėja Nėrimi. „Trečiam frontui“ jau tada buvo kabinama komunistinio leidinio etiketė, o kairuoliškų viražų jame būta tikrai nemažai. Vis dėlto pavarčius žurnalo puslapius jis veikiau primena naivių, savęs ieškančių jaunuolių žaidimą, o ne sistemingą penktąją koloną. Kaip teigia istorikė M. Šipelytė, nei savo turiniu, nei forma „Trečias frontas“ nebuvo komunistinis leidinys, juolab nepropagavo svetimos valstybės ideologijos perėmimo. B. Raila šiuo atveju, istorikės nuomone, iškyla veikiau kaip kairiųjų (socialdemokratinių) pažiūrų studentas, norįs įtaigiai rašyti masėms, o ne susitapatinti su kuria nors marksizmo kryptimi. Taigi čia susiduriame ne su tuo, ką šiandien norėtųsi vadinti propaganda, o labiau su jauno žmogaus ambicijomis rašyti, siekiu, kad jo rašiniai būtų skaitomi, ir kartu pasaulį padaryti geresnį (pagal jo tuometinį suvokimą).

Rašytojai Marius Katiliškis ir Bronys Raila (kairėje) Šviesos–Santaros suvažiavime, JAV. 1965-ųjų rugsėjis. / Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos nuotrauka

Rašytojai Marius Katiliškis ir Bronys Raila (kairėje) Šviesos–Santaros suvažiavime, JAV. 1965-ųjų rugsėjis. / Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos nuotrauka

Tokį įspūdį tik sustiprina faktas, kad trečiafrontininkai polemizavo ne vien su krikdemais ar tautininkais, bet ir su tikraisiais komunistais. Šie netrukus ėmė rėžti sparną aplink savo jaunuosius kolegas ir tikėjosi perimti juos į savo kontrolę. Būtent ginčas su komunistais ir jų kritika „Trečiam frontui“ neretai nurodomi kaip vienas iš paaiškinimų, kodėl B. Raila taip staiga atšalo nuo trečiafrontininkų. 1932 metų gruodžio 30 dieną laiške K. Borutai jis rašė: „Aš atsisakau nuo savo socialistinės praeities.“ Vis dėlto avantiūra neliko be pasekmių. B. Railai prilipo komunisto etiketė, be to, jis įsivėlė į ginčus su profesoriumi Juozu Albinu Herbačiausku, kuris spaudoje itin skeptiškai atsiliepė apie jaunosios kartos rašytojų demaršus. B. Raila J. A. Herbačiausko rašinius pavadino „iškoliojimu“ ir neliko skolingas. Pavyzdžiui, trečiajame „Trečio fronto“ numeryje B. Raila ironizuodamas kreipėsi į profesorių: „Gerbiamasis, tamstos protavimas per daug kreivai šlubuoja, kad čia atitaisinėtume kiekvieną šlanką. Į šį žodžių ekvilibristikos jovalą mes visiškai neatsakytume, jei jis neduotų progos prasklaidyti minčių miglyną, kuriuo apsuptos galvos ir tamstos, ir visų tų, kurie tamstai tiki ir tamstą palaiko“ (kalba netaisyta – M. V.). Šio apsižodžiavimo savotiška kulminacija galima laikyti žodžius, kuriuos J. A. Herbačiauskas vėliau neigė pasakęs, tačiau jie užfiksuoti daugelyje amžininkų liudijimų ir prisiminimų. Esą kartą viešos paskaitos metu universitete J. A. Herbačiauskas užsidegė kalbėti apie „trečiafrontininkus“ ir prie jų netikėtai prisidėjusią S. Nėrį. Poetei profesorius pateikė tokią diagnozę: „Ji už Railos b… pardavusi Kristų!“ (iš Valentino Gustainio atsiminimų).

. / tautosatmintis.lt nuotrauka

. / tautosatmintis.lt nuotrauka

Grafomano slinktis į dešinę

Visuomenės ir autoritetų nervais B. Raila ilgai nežaidė, jis nuo „Trečio fronto“ atsiribojo dar prieš tai, kai leidinį uždarė cenzoriai. Jaunasis autorius liko ir be veiklos, ir be darbo. Šis B. Railos biografijos etapas šiek tiek miglotas – bene visi jo pasakojimai apie šį laikotarpį parašyti jau po karo (ar net gyvenimo pabaigoje), tad nelabai patikimi, nes juose autorius tiesiog teisinasi dėl „jaunystės nukrypimų“.

Vis dėlto jau 1932–1933 metais B. Raila nudreifavo į dešinę: 1932-aisiais priėmė tautininkų pasiūlymą dirbti radiofone, o 1934 metais tapo ir Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) nariu. Veikiausiai šį minčių pasikeitimą galima aiškinti ir vien pragmatiškai, o ne kokiais nors ideologiniais poslinkiais. Jau minėtame laiške K. Borutai B. Raila bėdojo: „Nieko nerašau jau pusantrų metų, bet toliau turbūt negalėsiu nerašyti: ir taip praeina geriausi mano jaunystės metai, kuriais aš norėjau daug duoti ir kasdien viską dirbti tik ramia sąžine!“

Atsižvelgiant į tai, kiek daug B. Raila rašė ketvirtajame dešimtmetyje ir ypač išeivijoje, kur nuo 1960-ųjų iki 1997 metų pasirodė net 17 jo autorinių knygų, o kur dar smulkesni darbai periodinėje spaudoje ir radijuje, peršasi išvada, kad būtent noras rašyti, būti matomam ir girdimam buvo vienas esminių argumentų, privertusių B. Railą „persiprogramuoti“.

Neatrodo, kad šis šuolis į visiškai priešingą politinio spektro pusę B. Railai būtų palikęs kokį nors vidinės dramos įspūdį. Labai greitai jis, skelbdamas vis radikalesnes idėjas, tapo vienu dažniausiai ir daugiausia kalbančių tautininkų. Pavyzdžiui, 1934 metais po LTS suvažiavimo B. Raila rašė „Vaire“: „1933 m. gruodžio 15 diena suteikė formą ir būdą naujajai Lietuvos valstybės santvarkai (…) Lietuvos valstybė tampa totalinė. Tat nepaprastai keičia jos netolimos ateities gyvenimo kelią. Tenka visu platumu realizuoti ir konkretizuoti mintį, kad viskas valstybei, nieko viršum valstybės, nieko šalia jos ir nieko prieš ją.“

Ir tokias savo mintis dėstė žmogus, vos prieš keletą metų kalbėjęs apie aštrėjančią klasių kovą! Sentimentų buvusiems kolegoms „Trečiame fronte“ ir jų brėžtai veiklos krypčiai taip pat nebeliko. Netgi priešingai – B. Raila tapo vienu aršiausių prokomunistines idėjas skelbiančių žmonių kritikų. Dėl to jis susipyko jau su kitu universiteto profesoriumi Vincu Krėve-Mickevičiumi, kuris 1936 metais ėmė leisti žurnalą „Literatūra“. B. Raila šį iškart palygino su „Trečiu frontu“, tik „Literatūrą“ laikė kur kas radikalesniu leidiniu, kuriam būdingas „revoliucinis konservatyvizmas“, peikė už jo prokomunistinę kryptį. Kritikos strėles B. Raila nukreipė ir tiesiogiai į buvusius bendražygius – jis taršė ir P. Cvirkos, K. Korsako, S. Nėries, A. Venclovos kūrinius.

Juozas Albinas Herbačiauskas. / www.šaltiniai.info nuotrauka

Juozas Albinas Herbačiauskas. / www.šaltiniai.info nuotrauka

Dar viena kontroversija ar paklydimas tarp trijų pušų?

Taip prabėgo likusieji nepriklausomybės metai: B. Raila užsirekomendavo kaip talentingas publicistas ir šios veiklos neapleido. Kaip „Lietuvos aido“ korespondentas jis kurį laiką keliavo po Vakarų Europą, taip pat darbavosi „Vairo“ redakcijoje ir atrodė, kad buvo susiradęs idealią veiklos nišą, iš kur jį „iškrapštė“ tik sovietinė okupacija.

Prieš keletą metų istorikas Mindaugas Tamošaitis archyve aptiko keturis B. Railos eilėraščius, parašytus, kaip teigiama, pačioje okupacijos pradžioje, 1940 metų birželio 17 dieną. Eilėraščiai – akivaizdžiai prokomunistiniai, užteks vien jų pavadinimų: „Išsilaisvinimas“, „Dėkui tau raudonarmieti!“, „Tautų brolybė“, „Niekuomet nebesugrįš“. Tad ir M. Tamošaičio diagnozė B. Railai aiški: „Matyt, išreikšdamas lojalumą naujajai valdžiai, tikėjosi išlikti savo pareigose.“ Tai buvo šiaudas, kurį sugriebęs B. Raila esą tikėjosi išversti kailį ir likti svarbus.

M. Tamošaitis – vienas produktyviausių Lietuvos istorikų, tačiau, deja, masinė produkcija nevirsta kokybės garantu, jo knygos nuolat sulaukia itin kritiškų recenzijų. Štai istorikas Valdemaras Klumbys prieš porą metų teigė: „Atrodo, kad didžiulis knygų rašymo tempas autorių sekina versdamas kronikininku.“ Todėl nereikėtų stebėtis, kad ir šis M. Tamošaičio radinys sulaukė dalies istorikų skepsio. M. Šipelytė rašė: „Netgi nesigilinant į M. Tamošaičio interpretacijos netikslumus ir neaiškumus, galima suabejoti, kiek komunizmo genezės požiūriu vieno žmogaus gyvenime svarbūs keturi trumpi, prasti, nei forma, nei turiniu neskambantys eilėraštukai. Minėti B. Railos posmai anuomet nebuvo publikuoti, M. Tamošaičio spėjimu, dėl milžinišką pagreitį įgavusio B. Railos skrydžio nuo kairiojo prie dešiniojo radikalizmo, – niekas nepatikėjo pakartotiniu atsivertimu. Tačiau labiau tikėtina, kad turbūt buvo rašyti „į stalčių“, – gal pasišaipant iš savęs ir kitų, galbūt nepamirštant pasirūpinti „atsarginiu variantu“ ideologinių permainų laiku.“

Manding, yra du esminiai argumentai, leidžiantys gana nuosaikiai interpretuoti šiuos eilėraščius. Pirmas – jų neliteratūriškumas, juos sunku netgi pavadinti eilėraščiais – veikiau tai primena dešimt minučių trukusį pakeverzavimą ant popieriaus lapo. Ko vertas vien toks posmelis: Težydi pasaulyje brolybė ir t. t. / Vis tiek juk, kokios tu nebūtum Tautos / Jei rankos tu draugui netiesi, / Žinok, kad turtuolis tave neužstos / Ir vienas kovos nelaimėsi. Nors B. Raila ir nebuvo vienas talentingiausių tarpukario Lietuvos poetų, tačiau jis buvo apsiskaitęs ir tikrai mokėjo rašyti – vargu ar rašant tokias blevyzgas galima apsieiti be ironijos. Nepalyginsi su S. Nėries poema apie Staliną… Antras argumentas – tolesnė B. Railos biografija.

Liberalus epilogas

Jau tą patį 1940-ųjų birželį B. Raila pasitraukė iš Lietuvos ir atsidūrė Berlyne, kur tapo vienu iš Lietuvos aktyvistų fronto steigėjų, Propagandos komisijos pirmininku. Kai kuriais liudijimais, B. Raila netgi buvo Kazio Škirpos dešinioji ranka.

Šis B. Railos gyvenimo laikotarpis taip pat kupinas kontroversijų, kurių niekaip nepajėgsime čia išanalizuoti, tad jas tiesiog paminėsime. Visų pirma, jam, kaip propagandos komisijos pirmininkui, priskiriama daugelio Lietuvoje platintų antisemitinių atsišaukimų autorystė, taip pat bendradarbiavimas su nacių pareigūnais. Be to, kaip pažymi M. Šipelytė, daugelis B. Railos tekstų – parašytų arba tarpukariu, arba net išeivijoje, rodo jį tada buvus tiek antisemitu, tiek aršiu nacių palaikytoju. Istorikės teigimu, tuo laikotarpiu B. Railos politinės mintys taip pat radikalėjo: jis atsiskyrė nuo A. Smetonos simpatikų ir rodė norą kurti naujo pobūdžio valdžią vokiečių okupacijos sąlygomis.

Šį radikalumą gerokai atvėsino pasibaigęs Antrasis pasaulinis karas, po kurio B. Raila atsidūrė iš pradžių Prancūzijoje, o vėliau – JAV, kur ir gyveno iki pat mirties 1997 metais. Išeivijoje jis tapo vienu aktyviausių publicistų ir liberaliosios pakraipos mąstytojų, susibičiuliavo su tokiais žmonėmis kaip Algirdas Julius Greimas.

Nors B. Raila didesnę gyvenimo dalį ir praleido būdamas liberalas, pasak A. J. Greimo, radikalusis, dar tarpukariu prasiskleidęs pradas niekur nedingo. „Bronys Raila – tai kaip Katalikų bažnyčia. Nereikia, kad nei vienas, nei kita atsidurtų daugumoje, valdžioje. Nes, atmetus jaunystės revoliucinį turinį, jam pasiliko visa jos brutali forma. (…) Kiek pagalvojęs, supranti: tai vis Raila, kovojantis prieš trečiafrontininką Railą. Ach, „kliedinti jaunystė“, kaip sunku tave nešti visą gyvenimą ant savo pečių. Net ir tokios veislės vyrams kaip Bronys Raila“, – teigė jis.

Šis tekstas niekaip neišnarplioja visų B. Railos gyvenimo kontroversijų, tačiau tokios ambicijos ir neturėta – pasitenkinsime tuo, kad skaitytojas galbūt susimąstys ir kitąkart taip lengvai nenurašys šios asmenybės į naivių avantiūristų gretas. Galiausiai, derėtų prisiminti ir garsios filosofės Hannah Arendt pasakymą, kad aiškindamas istoriją kartais turi pripažinti, jog kai kurių dalykų nežinai arba negali paaiškinti – kitaip istoriją paversi banalybėmis. Tad ir į šį tekstą galbūt reikėtų pažvelgti kaip į savotišką skaitytojo erzinimą bei pripažinimą, kad ne viskas B. Railos gyvenime buvo taip paprasta ir lengvai paaiškinama.

Lzinios naujausias