Netektis. Antanas Tyla (1929 10 28–2018 11 23)

Eidamas devyniasdešimtuosius metus mirė istorijos profesorius, habilituotas daktaras Antanas Tyla.

A. Tyla buvo vienas produktyviausių sovietmečiu dirbusių istorikų. 1956 m. baigė Vilniaus universitetą, 1964 m. apgynė istorijos mokslų kandidato disertaciją apie 1905 m. revoliucijos įvykius Lietuvos kaime. 1988 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją tema „Lietuvos ir Švedijos feodalų kova dėl Livonijos XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje“. Nuo 1958 m. Lietuvos istorijos instituto bendradarbis, nuo 1997 m. profesorius. Lietuvos mokslų akademijos narys ir Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys. Už ilgamečius darbus apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi, LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, valstybine Jono Basanavičiaus premija.

Istorijos mokslų profesorius A.Tyla gimė 1929 metais Anykščių rajone, Bičionių kaime, ūkininkų ir tremtinių Julijonos ir Antano Tylų šeimoje. Augo septynių vaikų šeimoje su seserimi ir penkiais broliais. Visi Tylų šeimos nariai buvo aktyvūs žmonės, dalyvavę pasipriešinimo judėjime, visuomenininkai.

Būsimasis profesorius mokslus pradėjo Burbiškio pradžios mokykloje, o tęsė Vilniaus universitete. 1964 metais Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institute A. Tyla apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją, o 1988 metais Vilniaus universitete jis apsigynė istorijos mokslų daktaro disertaciją. 1993- aisiais jam suteiktas habilituoto humanitarinių mokslų, istorijos daktaro mokslinis laipsnis. A. Tyla dirbo Vytauto Didžiojo universitete, buvo šio universiteto Senato narys, Lietuvos istorijos instituto direktorius, Lietuvos mokslo tarybos narys.

Iki pat mirties mokslininkas aktyviai dalyvavo Anykščių krašto veiklose, buvo aktyvus Pasaulio anykštėnų bendrijos narys, ilgametis jos vadovas.

Profesorius pasižymėjo itin taikdarišku charakterius, buvo diplomatiškas, linkęs kiekviename sutiktame žmoguje įžvelgti pozityvias savybes, mokėjo rasti bendrą kalbą su įvairių įsitikinimų, profesijų žmonėmis. Už šias retas savybes, nors kartą su A.Tyla turėjusiems galimybę asmeniškai pabendrauti žmonėms, profesorius atmintyje įstrigdavo kaip išskirtinės inteligencijos, tolerancijos,  kultūringumo pavyzdys.

Iki pat gilios senatvės A.Tyla išliko kūrybingas ir veiklus, publikavo straipsnius, rašė mokslinius veikalus. Profesorius yra parašęs penkiolika knygų, publikavęs dešimtis istorinių straipsnių. Paskutinė jo knyga išleista kai profesoriui buvo jau 86-eri. Tai buvo straipsnių rinkinys „Apie Anykščius ir anykštėnus“.

Atsisveikinimas su velioniu lapkričio 26 d. nuo 16 val Vilniaus laidojimo rūmų I salėje (Olandų g. 22, Vilnius). Pirmadienį 17:30 Vilniaus arkikatedroje bus aukojamos Mišios, urna išnešama antradienį 12 val, laidojama Karveliškių kapinėse.

Pasaulio anykštėnų bendrijos tinklalapyje pateikiama tokia medžiagą apie velionį:

Antanas Tyla gimė 1929 m. spalio 28 d. Bičionyse, Anykščių valsčiuje. 1939–1943 m. mokėsi Burbiškio (Anykščių r.) pradžios mokykloje. 1943–1951 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą. Mokykliniais metais vadovavo moksleivių literatų būreliui, kurį globojo rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis. 1951–1956 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, įgijo istoriko išsilavinimą.

1956–1958 m. A. Tyla dirbo Veiviržėnų (Klaipėdos r.) vidurinės mokyklos mokytoju.
Nuo 1958 m. jis dirba Lietuvos istorijos institute. 1958–1989 m. A. Tyla buvo šio instituto jaunesnysis, vyresnysis, vyriausiasis mokslinis bendradarbis.

1964 m. Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos institute A. Tyla apsigynė istorijos mokslų kandidato disertaciją tema „1905 metų revoliucija Lietuvos kaime“. 1988 m. Vilniaus universitete jis apsigynė istorijos mokslų daktaro disertaciją tema „Lietuvos ir Švedijos feodalų kova dėl Livonijos XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Politinės ir ekonominės pasekmės Lietuvai“, 1993 m. nostrifikuotas mokslinis laipsnis – habilituotas humanitarinių mokslų, istorijos daktaras.

1989–1992 m. A. Tyla dirbo Archeografijos skyriaus vedėju. 1992–1999 m. jis buvo Lietuvos istorijos instituto direktorius, vyriausiasis mokslo darbuotojas. 1991–2000 m. jis buvo Lietuvos mokslo tarybos narys.

1991–1997 m. jis taip pat buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros vedėjas.

Nuo 1997 m. A. Tyla buvo šios katedros dėstytojas, profesorius. Jis taip pat buvo šio universiteto Senato narys, Jungtinės Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos istorijos instituto istorijos doktorantūros komisijos pirmininkas, Lietuvos istorijos instituto habilitacijos komisijos pirmininkas. A. Tyla rengė istorijos doktorantus, dalyvavo habilitacijos daktarų gynimo komitetuose.

1991–2011 m. jis keturias kadencijas buvo Lietuvos Mokslų akademijos narys ekspertas, nuo 2011 m. iki gyvenimo pabaigos buvo Mokslų akademijos Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus narys emeritas.

A. Tyla buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (nuo 1991 m.) ir Centro valdybos narys, Lietuvos Mokslų akademijos leidinio „Lituanistica“ redakcinės komisijos pirmininkas, leidinių „Lithuanian Historical Studies“, „Genocidas ir rezistencija“, „Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija“, „LKMA metraštis“, „Visuotinė lietuvių enciklopedija“ redakcinių kolegijų narys.

Jis buvo Vilniaus miesto savivaldybės pavadinimų teikimo komisijos, Valdovų rūmų atkūrimo ir jų paskirties nustatymo ekspertų komisijos, Lituanistikos tradicijos ir paveldo įprasminimo komisijos narys, Labdaros ir paramos fondo Vinco Kudirkos vardui įamžinti tarybos narys.

Svarbiausi A. Tylos autoriniai leidiniai:
1963 m. – „Revoliucinės valdžios kūrimasis Lietuvos valsčiuose 1905–1907 m. revoliucijoje“ (istorijos studija).
1964 m. – „Lietuvos valstiečių kova dėl ginčytinų žemių ir miško 1905–1907 m.“ (istorijos studija), „1905 m. revoliucija Lietuvos kaime“ (rusų kalba, istorijos studija).
1968 m. – „1905 metų revoliucija Lietuvos kaime“ (monografija), „Pastabos dėl lietuviškos knygos istorijos“, „Metodiniai nurodymai įmonių istorijų rašymo klausimu“ (su V. Merkiu).
1973 m. – „Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 m.“ (istorijos studija).
1975 m. – „Lietuvos valstiečių judėjimas 1861–1914 metais“ (su kitais autoriais, monografija).
1979 m. – „Kėdainių unijos opozicija (1655–1656 m.)“ (istorijos studija).
1980 m. – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pašauktinės kariuomenės organizavimas XVI a. pabaigoje – XVII a.“ (istorijos studija).
1981 m. – „Iš Lietuvos kilę Tartu universiteto studentai 1802–1918 metais“ (istorijos studija).
1986 m. – „Lietuva ir Livonija XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje“ (monografija), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas 1600–1632 m.“ (istorijos studija).
1991 m. – „Garšvių knygnešių draugija“ (monografija).
2004 m. – „Lietuva prie Vasario 16-osios slenksčio“ (istorijos studija).
2010 m. – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648–1667)“ (monografija).
2012 m. – „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas XVI amžiaus antroji pusė – XVII amžiaus vidurys“ (monografija).
2013 m. – „Lietuviai ir Lietuvos jaunimas Tartu universitete 1802–1918 metais“ (istorijos studija).
2016 m. – „Apie Anykščius ir anykštėnus“ (straipsnių rinkinys).
Kartu su kitais mokslininkais jis sudarė ir redagavo monografijas: „Ignalinos kraštas“ (1966 m.), „Rimšės ir Gaidės apylinkės“ (1969 m.), „Dieveniškės“ (1968, 1995 m.), „Merkinė“ (1970 m.), „Dubingiai“ (1971 m.), „Kernavė“ (1972 m.), „Dubičiai“ (1989 m.), „Kražiai“ (1993 m.).

Jis taip pat sudarė, parengė ir išleido istorijos šaltinių leidinius: „Lietuvos TSR istorijos šaltinių“ antrasis tomas (su kitais, 1965 m.,), „Lietuvių spaudos draudimo panaikinimo byla“ (1972 m., antras išplėstas ir pataisytas leidimas 2004 m.), „1905–1907 metų revoliucija Pabaltijyje“ (rusų kalba, su kitais, 1981 m.), „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai“ pirmasis tomas – Joniškis ir Jurbarkas (1991 m.), antrasis tomas – Kretinga, Skuodas, Šiauliai, Šventoji, Varniai, Veliuona, Viekšniai, Virbalis, Vladislovovas (su kitais, 1997 m.), trečiasis tomas – Kėdainiai (2002 m.), ketvirtasis tomas – Alytus (2006 m.).

A. Tyla yra paskelbęs daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių ir studijų apie politinę kultūrą XVI–XVII amžiuje, apie lietuvių inteligentiją ir jos mentalitetą, knygnešius ir daraktorius.

A. Tyla apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (1999 m.) ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2009 m.). Jam suteiktas Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Garbės profesoriaus vardas (2009 m.).

Jis yra valstybinės Jono Basanavičiaus premijos už etninių kultūrinių tradicijų plėtotę laureatas (1994 m.). Už knygą „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Kėdainiai“ A. Tyla gavo Lietuvos Mokslų akademijos Simono Daukanto premiją (2004 m.), už monografiją „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmetį karą (1648–1667)“ – Lietuvos Mokslų akademijos ir Lietuvos banko Vlado Jurgučio premiją (2010 m.).

Jis yra Teresės Mikeliūnaitės Anykščių kultūros premijos laureatas (2005 m.), Anykščių rajono Garbės pilietis (nuo 2009 m.). Minint Europos vyresnių žmonių aktyvumo ir kartų solidarumo metus, jam suteiktas „Lietuvos šviesuolio“ titulas (2012 m.). Jis apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo įsteigtu Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2014 m.) už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui.

Bernardinai.lt