Netektis. Jolita Skablauskaitė (1950 09 20–2018 03 10)

„Su giliu liūdesiu pranešame, kad šiandien mus paliko rašytoja Jolita Skablauskaitė (1950–2018) – prozininkė, poetė, dailininkė. Rašytojos gyvybė užgeso po sunkios ir ilgos ligos. Paskutinius savo gyvenimo metus ji praleido gimtajame Joniškyje esančiuose slaugos namuose, nes buvo reikalinga nuolatinė priežiūra,“ – pranešė Joniškio literatų klubas „Audruvė“.

Atsisveikinti su velione galima bus rytoj nuo 10.00 iki 21.00 val. Joniškio laidojimo namuose, Latvių g. ir pirmadienį nuo 10 iki 13 val. Karstas išnešamas pirmadienį 13 val., laidos Joniškio senosiose kapinėse. Šv.Mišios už velionę bus laikomos pirmadienį 9 val. Joniškio bažnyčioje.

Gimė 1950 09 20 Joniškyje.

1976 m. Vilniaus dailės institute (dabar akademija) baigė menotyrą. Dirbo įvairiose kultūros įstaigose Kaune. Dailininkė, surengusi piešinių parodų.

Dažnai iliustruodavo savo knygas. Kūrybos įtraukta į almanachus „Poezijos pavasaris“, „Audruvė“, „Po šiaurės dangum“. Gyveno Vilniuje ir Joniškio rajone. 2014 m. apie J. Skablauskaitę sukurtas filmas „Vienatvės gaudesys“ (režisierė Agnė Marcinkevičiūtė). Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 1987 m.

„Lietuvos ryto“ žurnalistas Ramūnas Gerbutavičius 2006 metais darė interviu su Jolita Skablauskaite. Pateikiame tą interviu „Rašytoja niekada nežino kuriamo romano pabaigos“.

* * *

Rašytojos Jolitos Skablauskaitės kūryboje – ganėtinai įdomios permainos. Visą kūrybinį gyvenimą kūrėja gilinosi į moterų pasaulėjautą.

Jos devintajame romane „Brudenis“ (leidykla „Vaga“) pirmuoju smuiku griežia vyras.

J.Skablauskaitė rašo naują romaną, kurio pagrindinis personažas irgi bus vyras. „Nusibodo gilintis tik į moterų pasaulį“, – prisipažino rašytoja.

* * *

– Kas atsitiko, kad pastaruoju metu jūsų kūryboje ėmė labiau reikštis vyrai? Šiaip ar taip, ankstesniuose kūriniuose pagrindiniai personažai beveik visada buvo moterys.

– Nusibodo gilintis tik į moteris. Galbūt dar ir dėl to, kad aš myliu vyrus.

Be to, sulaukiau tokio amžiaus, kaip apie viską galiu rašyti drąsiai. Dabar jau nebaisu, kad mane kas nors sutapatins su romanų personažais.

Todėl rašydama galiu sau leisti, tarkim, daug atviresnių erotinių scenų.

– Gyvenate tarp Vilniaus ir Joniškio?

– Taip. Kaip paukštis. Žiemą praleidžiu Vilniuje, o tik atšilus orams lekiu į savo sodybą Kuisių kaime prie Joniškio. Ten ir parašau didžiąją dalį savo romanų.

Sodyboje visiškai atsiriboju nuo pasaulio. Neturiu televizoriaus, neskaitau laikraščių, su niekuo nebendrauju. Jeigu prasidėtų karas, aš paskutinė apie jį sužinočiau.

Ten man rūpi tik tai, kas vyksta mano vaizduotėje. Aš tarsi persikūniju į rašomo romano personažus, apsigyvenu jų pasaulyje.

– „Brudenį“ irgi sodyboje parašėte?

– Taip. Buvo labai lietinga vasara. Negalėjau niekur nosies iškišti. Paprastai dviračiu važiuoju į artimiausią miestelį maisto produktų.

Tą vasarą taip lijo, kad dviračiu niekaip nepavažinėsi. Gerai, kad turėjau daug grikių – iš bado nenumiriau! Per tris mėnesius parašiau visą „Brudenio“ esmę.

– Rašytoja Renata Šerelytė jūsų kūrybą yra pavadinusi vaizdo tapyba. Ar sutinkate?

– Žinoma. Prieš pradėdama rašyti romaną aš labai daug piešiu. Aš negalvoju apie jokias parodas, nes piešimas yra mano rašymo proceso dalis.

Juk prozoje viskas turi būti konkretu. Kad ir kokias fantazijas aprašinėtum. Tad aš nusipiešiu kaip kas sėdi, kaip pasisuka, kaip šypteli ir panašiai.

Apskritai mano mąstymas yra vaizdinis. Prieš sėsdama rašyti galvoje aš jau būnu susikūrusi visą pasaulį su detalėmis. Todėl rašyti man būna labai lengva.

– Ar visada žinote, kuo baigsis jūsų romanas?

– Niekada nežinau pabaigos. Jeigu žinočiau, būtų neįdomu rašyti. Aš apskritai rašau savotiškais gabalais. Galiu pradėti nuo vidurio, po to grįžti prie pradžios, tada šokti į pabaigą.

Lapeliuose prisirašau galybę įvairiausių scenų, fragmentų. Vėliau juos dėlioju, jungiu į visumą, dailinu.

– Kada supratote, kad norite rašyti prozą?

– Būdama ketverių metų. Pabudau naktį ir žvilgtelėjau į šalia stovėjusį vienos lenkų rašytojos keturių tomų romaną. Nors dar nemokėjau nei skaityti, nei rašyti, mane toks pavydas suėmė!

Tada pagalvojau: „Palauk, aš dar ne tiek romanų prirašysiu!“ Nuo tada žinojau, kad būsiu rašytoja. To norėjau, visada svajojau ir seikiau.

– Kaip vertinate A.Puipos filmus, pastatytus pagal jūsų kūrinius?

– Aš A.Puipai daviau visišką laisvę, nesikišau į filmo kūrimą. Pasakiau jam: „Esi menininkas, kaip nori, taip daryk“.

A.Puipa siekė ne iliustruoti mano kūrinius, o pažvelgti giliau, įlieti papildomų prasmių. Vizualiai man tie filmai labai patiko.

– Skaičiau, kad šiuo metu jums galvoje sukasi labai baisaus romano idėja. Apie ką jis?

– Tai romanas, kuriame yra viena siužetinė linija apie realų žmogžudį. Man rūpi psichologiškai paaiškinti jo padarytą žmogžudystę. Bet tai ne pagrindinė šio romano tema.

Šiaip šis romanas bus apie gerai uždirbančio dizainerio gyvenimą, santykius su broliais, tėvais, moterimis. Dabar man labai patinka rašyti iš vyro pozicijų.˙

J.Skablauskaitės bibliografija:

Tik šviesūs paukščiai naktyje: apsakymai ir apysaka. – Vilnius: Vaga, 1986.

Šviesa, tyla ir ilgesys: eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.

Žolių kartumas: romanas. – Vilnius: Vaga, 1990.

Liūnsargių moteris: apysaka ir apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993.

Mėnesienos skalikas: romanas. – Vilnius: Vaga, 1997.

Trečiasis tūkstantmetis: apysakos ir apsakymai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000.

Kitas kraujas: romanas. – Vilnius: Vaga, 2002.

Septyniadangė erdvė: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.

Brudenis: romanas. – Vilnius: Vaga, 2006.

Sado sindromas: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.

Žiežulės: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Apdovanojimai :

1987 m. Antano Jonyno premija už debiutinę knygą „Tik šviesūs paukščiai naktyje“.

1998 m. Žemaitės literatūrinė premija už romaną „Mėnesienos skalikai“.

2010 m. romanas „Sado sindromas“ nominuotas Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje.

lrytoLogoFb

Filmas apie rašytoją Jolitą Skablauskaitę
Vienatvės gaudesys