Netektis. Poetas Alfonsas Nyka – Niliūnas

Sausio 20 d. Baltimorėje (JAV) savo namuose mirė vienas žymiausių išeivijos lietuvių poetų Alfonsas Nyka-Niliūnas. Is filmo po -54-01

Šiemet liepos 15 d. kūrėjui būtų sukakę devyniasdešimt šešeri.

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikroji pavardė Alfonsas Čipkus) gimė 1919 m. liepos 15 d. Nemeikščiuose, Utenos apskrityje.

1944 m. pasitraukė į Vakarus, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų Lietuvos piliečių, norėjusių išvengti Sovietų represijų. Tiubingeno ir Fribūro universitetuose gilino filosofijos bei meno istorijos žinias. Negana to, studijavo vokiečių, prancūzų ir anglų literatūras. Kurį laiką dirbo mokytoju lietuvių gimnazijose užsienyje, bendradarbiavo su kultūrine Lietuvos spauda. Baigęs studijas nuo 1949 m. apsigyveno Baltimorėje (JAV) ir iki pat pensijos dirbo Kongreso bibliotekoje,Vašingtone, redagavo straipsnius, knygas.

Poetas aktyviai bendradarbiavo lietuvių išeivių veikloje, buvo vienas iš žurnalo „Literatūros lankai“ (1952–1959) steigėjų ir redaktorių, žurnalo „Aidai“ redakcijos narys, žurnalo „Metmenys“ bendradarbis.

Kritikų straipsniuose A. Nyka-Niliūnas vadinamas vienas didžiausių, moderniausių XX a. lietuvių poetų. Taip pat jis buvo puikus vertėjas, literatūros kritikas.

Pirmieji eilėraščiai parašyti 1937 m., spausdinti studentiškoje spaudoje.

Alfonso Nykos-Niliūno „Dienoraščio fragmentų“ viršelis

Pirmoji knyga „Praradimo simfonijos“ išėjo 1946 m. Tiubingene. Buvo išspausdinti ir kiti poezijos rinkiniai: „Orfėjaus medis“ (1953 m.), „Balandžio vigilijos“ (1957 m.), „Vyno stebuklas“ (1974 m.), „Žiemos teologija“ (1985 m.).

A. Nykos-Niliūno meninė pasaulėjauta formavosi veikiama egzistencializmo filosofijos, Vakarų simbolistinės poezijos, karo meto, išeivio patirties. Vėlesnio laikotarpio kūryba labiau koncentruotos formos – trumpesnė frazė, glaustesnis vaizdas, itin reikšmingos pauzės.

Jis taip pat pasižymėjo kaip puikus vertėjas. Vertė iš prancūzų (Ch. Baudelaire, A. Rimbaud, P. Claudel, H. Michaux), vokiečių (Stefano George), anglų (T. S. Elioto) ir italų (Giacomo Leopardi) poezijos. Išvertė V. Šekspyro „Hamletą“.

A. Nyka-Niliūnui vertimas, kaip jis prisipažįsta, buvo kelias į kūrinį, tačiau originalui neprilygstantis veikalas: „Man vertimas – kaip tam tikra pramoga, arba negalėjimo nieko kito daryti apraiška. …dėl to, kad labai sunku, labai sunku nefalsifikuot. Poezija yra neišverčiamas dalykas. Niekas, tiesą sakant, – ir proza neišverčiama. Tai, kada darai ką nors ir aiškiai žinai, kad tai savotiškas iššaukiantis dalykas… Aš nesakau, kad būtų nemalonu verst, sunku, bet… Dalykas yra pavojingas, panašiai kaip ir žurnalistika, pavyzdžiui…“

Drauge su Kaziu Bradūnu, Juozu Kėkštu, Henriku Nagiu dalyvavo išleidžiant poezijos antologiją „Žemė“. Pirmą kartą ji pasiriodė 1951 metais.

Be poezijos ir vertimų, reiškėsi ir kritikoje, kurią dažniausiai skelbė pasirašydamas pseudonimais (Leono Miškinio, L. M., Andriaus Sietyno, Kosto Raudos). Paties autoriaus sudarytoje ir 1996 m. Vilniuje išleistoje kritikos straipsnių rinktinėje „Temos ir variacijos“ A. Nyka-Niliūnas – atviras ir kritiškas lietuvių literatūros kritikas. Jis kategoriškai pasisakė prieš literatūros raidą stabdančių tradicijų saugojimą, prieš literatūrinio silpnumo maskavimui pasitelkiamą „tautinį stilių“, prieš subliuškusią literatūrą ginančią žurnalistiką.

Vienas svarbiausių kriterijų literatūros vertinimui – ką naujo rašytojas atnešė į literatūrinį procesą. Būdamas pasaulio literatūros žinovas, A. Nyka-Niliūnas kaip kritikas lietuvių literatūrą vertino platesniame kontekste, išeidamas už tautinės literatūros ribų. Be svarbiausio reikalavimo kūryboje siekti naujumo ir europinės literatūros standartų, kiti vertinimo kriterijai jam buvo tokie: pagal kūrinio santykį su vaizdavimo objektu, pagal vidinę teksto kokybę garantuojančius reikalavimus, pagal moralinę rašytojo laikyseną, jo atsakomybę lietuvių kalbai ir literatūrai.

Labai populiarūs Lietuvoje tapo Čikagoje išleisti jo „Dienoraščio fragmentai“. Tai nėra tipiškas dienoraštis, leidžiantis skaitytojui sekti biografinių autoriaus įvykių eigą. Greičiau tai unikali intelektualinė ir egzistencinė istorija. Istoriniai įvykiai (Antrasis pasaulinis karas, pasitraukimas iš gimtojo krašto), juolab kiti asmeniniai įvykiai čia dažniausiai tėra kultūrinės, literatūrinės refleksijos, filosofinės žmogiškosios situacijos fonas. 1998 m. Vilniuje išleisti poeto 1938–1970 dienoraščiai, po metų –  1970–1998 m. užrašai, 2009 pasirodė papildyti 1940–2000 m. bei 2001–2009 m. „Dienoraščio fragmentai“, o prieš kelias savaites – naujausi – 2009–2012 m. dienoraščiai.

A. Nyka-Niliūnas pagerbtas įvairiais apdovanojimais. Reikšmingiausias iš jų – 1997 m. įteikta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.

„Iš viso pasaulio mitų ir Dievybės ilgesio, iš visų argonautų kelionių ir sudužusių laivų, iš visų menininkių spalvų ir formų Niliūnas stengiasi sudėstyti jo paties kūrybos veidrodį, kuriame atsispindėtų ir jo namų tikrovės vizija, ir universali visų laikų kūrybos versmė. Tai yra dar vienas kelias, kuris iš egzistencializmo siaubingos beprasmybės veda į amžinąjį Eldoradą; susijungęs su visos žmonijos kūrybiniais troškimais, poetas supranta, kad jo vidaus pasaulis nėra vienatvės iliuzija, bet visų laikų ir visos istorijos didysis Regėjimas.“

Rimvydas Šilbajoris

„Iš tiesų jis yra pats problematiškiausias iš visų kūrybinio kelio draugų, nes jis giliausiai ir leidžiasi į tuos „tamsiuosius“ klausimus, kurie kiekvienos kartos sprendžiami, bet niekad neišsprendžiami, pačia savo esme pasmerkti likti amžinai atviri. Tai tie klausimai, kuriuos mes laike keliame, bet kuriuos atsakys tik pati amžinybė, nes ji šiais klausimais ir ieškoma.“

Juozas Girnius

Šaltinis čia