Netektis. Poetas Justinas Marcinkevičius

Eidamas 81-uosius metus, mirė poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius.
Just. Marcinkevičius buvo vienas iš populiariausių 20 amžiaus pabaigos – 21 amžiaus pradžios poetų Lietuvoje. Moralinį autoritetą daugelio lietuvių akyse jis užsitarnavo dėl aktyvaus dalyvavimo Sąjūdžio veikloje ir atkuriant Lietuvos nepriklausomybę.
Just.MDaugiatūkstantiniuose mitinguose įkvepiančias kalbas sakęs ir eilėraščius skaitęs Just. Marcinkevičius iš politikos netrukus pasitraukė, tačiau autoritetu išliko iki pat mirties.

„Man atrodo, kad gyvenimo Seimo salėje nebūčiau ištvėręs. Nesigailiu, nes jei aš būčiau atsidūręs politikoje, seniai jau būčiau po žemele atsidūręs. Atvira širdimi būčiau kibęs į bevaisę ir beprasmę diskusiją, kuri nieko neduotų, išskyrus tik nusivylimą ir apmaudą“, – viename interviu 2006 metais sakė Just. Marcinkevičius.

Just. Marcinkevičius bus pašarvotas Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje. Nuo penktadienio 7 val. ryto iki šeštadienio 22 val. skelbiamas gedulas. Artimųjų prašymu penktadienį nuo 14 val. su poetu bus galima atsisveikinti visiems Lietuvos žmonėms.

Laidotuvės įvyks šeštadienį. Šv. mišios už velionį šeštadienio rytą bus laikomos Vilniaus katedroje. Jas aukos kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Just. Marcinkevičius šeštadienį 14 val. bus palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Just. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 dieną Prienų rajone, Važatkiemyje. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą, 1942–1949 mokėsi Prienų gimnazijoje, 1954 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo žurnalų „Genys“ ir „Pergalė“ redakcijose. Nuo 1955 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) narys. 1959–1960 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos LRS valdybos sekretorius, 1960–1965 m. LRS pirmininko pavaduotojas. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas. Buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys (nuo 1990 m.).

Just. Marcinkevičius, išleidęs daugiau nei trisdešimt poezijos knygų, atstovavo rašytojų kartai, iškilusiai šeštojo dešimtmečio viduryje. Jo kūrybos tematika glaudžiai susijusi su agrarinės kultūros vertybėmis, lietuvių tautos išlikimu, tradicijomis.

Pirmasis eilėraščių rinkinys Prašau žodžio pasirodė 1955 m. Vėliau sekė knygos Duoną raikančios rankos (1963), poemos Dvidešimtas pavasaris (1956), Kraujas ir pelenai (1960), Publicistinė poema (1961). Šios pirmosios poeto knygos daugeliu aspektų išsiteko socialistinio realizmo ribose. 1961 m. pasirodė konjunktūrinė poema Pušis, kuri juokėsi. Vis dėlto to meto poezijos fone gaiviai atrodė poeto Just. Marcinkevičiaus liaudies dainų stilizacijos, sodrūs kaimo buities ir gamtos vaizdai poemoje Kraujas ir pelenai. Savotišku posūkiu laikytina poema Donelaitis (1964), kurioje poetinė mintis sukasi apie tautos ir tautinės kultūros gyvenimą ir mirtį. Vėliau išleista poema Siena (1965), eilėraščių rinkiniai Mediniai tiltai (1966) ir Liepsnojantis krūmas (1968), poema Pažinimo medis (1979).

Poezijos rinkiniuose Gyvenimo švelnus prisiglaudimas (1978), Būk ir palaimink (1980), Vienintelė žemė (1984), Už gyvus ir mirusius (1988) empirinė tikrovė, jos buitinis konkretumas darosi nebe tokie svarbūs. Poetas kuria savotiškas metaforas simbolius (namai, langas, slenkstis ir t.t.), deklaruoja gerumo, užuojautos, atlaidumo idėjas, o kaimiškoji tėviškė tampa Lietuvos metonimija. Poetas transformuoja tautosakinius, mitologinius modelius, religinių žanrų poetiką. Ypač svarbūs šiuose rinkiniuose tampa žmogaus ir tėvynės ryšio, gimtosios kalbos likimo, žodžio prasmės ir jėgos temos.

Eilėraščiai iš dienoraščio (1993) – bene publicistiškiausias rinkinys. Jame publikuojame 1988–1992 m. eilėraščiai, į rinkinį įtrauktos ir lemtingaisiais Lietuvai metais pasakytis kalbos. Vėlesniuose rinkiniuose Žingsnis (1988), Carmina minora (2000) nuo visuomeninių temų tarsi grįžtama į save, prie dar knygoje Gyvenimo švelnus prisiglaudimas pradėtų elegiškų svarstymų bei miniatiūros žanro.

Sovietinės okupacijos metais tautinę lietuvių savigarbą Just. Marcinkevičius skatino savo kūryba – ypač reikšminga buvo poetinių dramų trilogija Mindaugas (1968), Mažvydas (1977) ir Katedra (1971), sukurta septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje.

1981 m. Marcinkevičius išleido poetinės publicistikos knygą Dienoraščiai be datų, 1994 m – straipsnių ir intervių rinktinę Tekančios upės vienybė.

Poetas taip pat yra parašęs ne vieną knygą vaikams.

Literatūrai svarbūs ir Just. Marcinkevičiaus vertimai, tarp kurių – Adomo Mickevičiaus, Aleksandro Puškino, S. Jesenino kūriniai, suomių tautos epas „Kalevala“. Marcinkevičiaus knygos išleistos rusų, vokiečių, italų, estų, vengrų, prancūzų, novegų, anglų, armėnų, gruzinų, mongolų kalbomis. Eilėraščių tekstais sukurta apie 200 dainų.

Just. Marcinkevičius buvo apdovanotas gausybe apdovanojimų: 1957 m. kūrėjui suteikta Lietuvos respublikos valstybinė premija už poemą „Dvidešimtas pavasaris“, 1965 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu, 1969 m. Just. Marcinkevičius apdovanotas Lietuvos respublikos valstybine premija už dramą-poemą „Mindaugas“, 2000 m. jis paskelbtas literatūrinės „Varpų“ premijos laureatu, 2001 m. poetui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija, 2003 m. įteiktas Vytauto Didžiojo ordino Didysis Kryžius, 2005 m. – Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas, 2008 m. kūrėjas apdovanotas Nacionalinė kultūros pažangos premija.


Filosofas, diplomatas Arvydas Juozaitis

Anot A.Juozaičio, galima sakyti, kad Just. Marcinkevičius mus parengė atgimimui.

„Just.Marcinkevičiui nebuvo būdingas aktyvus politinis veiksmas, nebuvo netgi būdingas politinis mąstymas. Mums per vargą pasisekdavo jį įkalbinti pasisakyti viešai ar tarti viešai žodį, jis varžėsi. Tačiau jo žodis skambėjo eilėse ir ypač sunkiais momentais arba džiaugsmo valandą eilėraščiai, kurios perskaitydavo aikštėje ar kitam gausiam žmonių susirinkime, būdavo reikšmingiausias renginio akcentas, įprasminantis jį“, – dėstė A.Juozaitis.

„Tokie žmonės, žinoma, yra Dievo dovana kiekvienai tautai, nedažnai tenkanti, ir mums pasisekė, kad jis būtent šiuo laikotarpiu gyveno“, – kalbėjo jis.

Pasak A.Juozaičio, Just. Marcinkevičius visus savo didžiausius darbus padarė iki atgimimo.

„Aš pats asmeniškai gerai prisimenu, jog minint Just.Marcinkevičiaus penkiasdešimtmetį jau buvo tokia nuojauta, kad jis viską, ką galėjo, padarė tautai, ir dabar mums tik reikia, kaip jis pats sakydavo, deramai nešt save kaip vėliavą“. Ir mes tą darėme“, – teigė A.Juozaitis.

Literatūros kritikas Valentinas Sventickas

„Just. Marcinkevičiaus kūrybos veiklos pagrindinis motyvas buvo Lietuvos tautos, kultūros, kalbos išlikimas. Aukščiausio lygio kūriniais jis nusipelnė tautos pagarbos, buvo suvokiamas kaip tautos autoritetas, jo žodis buvo išklausomas, imamas į širdį. Sunku surasti kitą pastarųjų dešimtmečių asmenybę, su kuria galima būtų jį palyginti“, – sakė V.Sventickas.

Anot jo, Just. Marcinkevičiaus reikšmę rodo ir tai, kad ne vienas prezidentas jautė pareigą aplankyti poetą, su juo pasikalbėti, išgirsti palinkėjimus. Tačiau kūrėjas to nesureikšmino ir išliko kuklus, santūrus, šiltas bei jaukus žmogus.

„Įspūdį daro nuostabi kūrybos ir asmenybės dermė“, – teigė literatūros kritikas.

V.Sventickas taip pat pabrėžia, kad Just. Marcinkevičiaus priklausė tai kūrėjų kartai, kuri pradėjo gaivinti lietuvių literatūrą ir ragino atsisakyti sovietmečiui būdingos patetikos.

Nacionalinės premijos laureatas, poetas Marcelijus Martinaitis:

„Toks simbolinis išėjimas – viena iš didžiausių pastarųjų metų netekčių. Sunku ir suvokti, bus didelė tuštuma kultūroje, literatūroje. Jis būdavo atrama – net nebūtinai turėjo kalbėti, rašyti, kažkur dalyvauti, bet žinodavai, kad yra Just.Marcinkevičius, kad yra jaukumas, atspara.“

Just.Marcinkevičius – vienas iš žymiausių poetų. Jo tekstai, dainos apie tėvynę ir kitomis temomis – tais laikais buvo giedama sąjūdžio mitinguose. Dabar visiems proga prisiminti, atnaujinti suvokimą, kas jis buvo ir ką nuveikė“, – kalbėjo M.Martinaitis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė

Vasario 16-ąją mirę Jonas Basanavičius ir Justinas Marcinkevičius įprasmina tautos valstybingumo istoriją, sako prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Šį rytą padėjau gėlių ant daktaro J.Basanavičiaus kapo, nes Vasario 16-oji – tautos patriarcho mirties data, po kelių valandų pritrenkė žinia, jog šiandien, taip pat Vasario 16-ąją, netekome tautos poeto Justino Marcinkevčiaus. Tai didžiulė asmeninė netektis kiekvienam iš mūsų“, – iškilmingos Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijos metu trečiadienį kalbėjo šalies vadovė.

„Dvi iškilios asmenybės – tautos patriarchas ir tautos poetas, mirę Vasario 16-ąją, susieja ir įprasmina tautos valstybingumo istoriją“, – sakė ji.

Pasak šalies vadovės, Just.Marcinkevičiaus žodžiai „gyventi laisvėje nėra lengva, nes tada pats esi už viską atsakingas“ grąžina į vasario 16-tąją prieš 93-jus metus, kai signatarai savo parašais tvirtai pareiškė pasauliui, kad atkuria, nepriklausomą, demokratiniais pagrindais kuriamą valstybę.

„Šį drąsų ir ryžtingą žingsnį Lietuva žengė po šimtametės okupacijos. Kad įmanoma pakilti, tuo metu pasaulyje jau mažai kas tikėjo. Tačiau tauta – tikėjo. Atkakliai, užsispyrusi saugojo gyvybiškai svarbų laisvės siekį. Puoselėjo jį ir ugdė, perduodama iš kartos į kartą savo didingą valstybės istoriją, papročius, tradicijas ir kalbą“, – sakė D.Grybauskaitė.

Premjeras Andrius Kubilius

„Tikiu, kad šviesus tautos dainiaus atminimas ir Lietuvos pasididžiavimu tapę jo kūriniai bei darbai ugdys ir mokys esminių gyvenimo tiesų dar ne vieną Lietuvos piliečių kartą“, – sako A.Kubilius.

Jis pareiškė nuoširdžią užuojautą ir gilią pagarbą velionio Just. Marcinkevičiaus artimiesiems, giminėms, bendraminčiams bei visai skaitančiajai bendruomenei.

Ministras pirmininkas kartu su šimtais tūkstančiais Lietuvos žmonių nuoširdžiai liūdi dėl iškilios asmenybės, kilnaus humanisto, tautos poeto, dramaturgo, prozininko, vertėjo, Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario Justino Marcinkevičiaus netekties, pranešė Ministro pirmininko spaudos tarnyba.

„Liūdėdamas atsisveikinu su neeilinio talento ir neeilinės asmenybės šviesos Poetu. Sakoma, kad žynys ir poetas turėtų būti vienas asmuo. Būtent tokiu Lietuvai ir buvo Justinas Marcinkevičius, kurį jo talento gerbėjai vadino vienu giedančiu žodžiu – dainius. Poeto kūryba jau seniai priklauso Lietuvos literatūros aukso fondui, o kelios lietuvių kartos varge ar laimėje, sveikindami ar atsisveikindami kartoja savomis tapusias poeto eiles. Todėl gal ir nekeista, kad šįkart lūpos vietoj paskutiniojo „Sudiev“ bei „Amžinąjį atilsį“ šnabžda „Mažvydo“ finalo eilutes: „El-ie tai „Lie“, „tė-u“ tai „tu“, „vė-a“ tai „va“… Ar girdit? Kartokite. Kartokit ir klausykit – LIE-TU-VA“, – sako premjeras.

Seimo pirmininkė Irena Degutienė

Seimo pirmininkė Irena Degutienė, reikšdama užuojautą dėl trečiadienį mirusio poeto Justino Marcinkevičiaus, sako, kad klausydama jo kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai pakaks jėgų atgimimui.

„Klausydama Poeto kalbų Sąjūdžio renginiuose, tauta dar kartą įsitikino, kad jai užteks jėgų tautiniam, politiniam ir dvasiniam atgimimui. Tikriausiai dėl šių nuolatinių pastangų, dėl atjautos šalia esančiam žmogui, dėl nuolatinio dėmesio gimtajai kultūrai, gimtajai kalbai tautos ir Poeto meilė visada buvo abipusė“, – sako I.Degutienė.

„Liūdna simbolika dar kartą paženklino Vasario 16-ąją – mūsų laisvės dieną, kurią 1927-aisiais į Anapilį iškeliavo Jonas Basanavičius, o dabar – kitas iškilus lietuvių tautos sūnus. (…) Amžinas tautos dėkingumas ir pagarba telydi tautos Poeto Justino Marcinkevičiaus vardą ir atminimą“, – sakė parlamento vadovė.

Anot jos, su Just. Marcinkevičiaus parašytu ir pasakytu žodžiu užaugo ne viena Lietuvos karta, velionio eilėraščiuose, dramose, eseistikoje nuolat ruseno rūpestis Lietuva ir lietuvybe. Iš eilėraščių ciklo „1946-ieji“, iš „Mindaugo“, „Mažvydo“ ir „Katedros“ mokytasi tautos ir valstybės istorijos, atpažinti ir išsaugoti žmogiškumą, tautiškumą ir kitas tikrąsias vertybes.

I.Degutienės teigimu, kiekvienas, skaitęs Just.Marcinkevičiaus knygas, klausęs jo kalbų ar bendravęs su juo, gavo labai vertingą likimo dovaną.

„Ir todėl itin skaudu suvokti, kokio tiesos ir dvasingumo šauklio netekome. Netekome žmogaus, kurio ramaus žvilgsnio, ramaus balso ir išmintingų žodžių fone dažnai nelikdavo vietos smulkiems priekaištams, rietenoms, pykčiui. Kuris visus mus drąsino tiesai, augino ir brandino dvasiškai“, – kalbėjo Seimo vadovė.

Europarlamentaras, profesorius Vytautas Landsbergis

Europarlamentaras profesorius Vytautas Landsbergis teigia, kad poeto Justino Marcinkevičiaus mirtis yra netektis visai šaliai.

„Šiandien skaudi netektis palietė visą Lietuvą. Negandos šešėlis užgulė jau pačią nelaimės dieną, kai baisi žinia, jog Justinas Marcinkevičius miršta, persmelkė širdį ir nebepaleido, nors kai kada dar blyksteldavo vilties liepsnelė. Šiandien ir ji užgeso“, – BNS trečiadienį kalbėjo V.Landsbergis.

Jis sakė, kad ši diena dėl netekties yra labai sudėtinga, ir teigė nenorintis dabar plačiau analizuoti poeto vaidmens Lietuvos gyvenime.

„Justinas jau kitur. Jis mūsų širdyse, mūsų atmintyje ir tose erdvėse, iš kurių ir toliau rūpinasi Lietuvos likimu“, – susijaudinęs kalbėjo V.Landsbergis.

Šaltinis čia