Netektis. Profesorė Vanda Zaborskaitė

Gruodžio 27 d., pirmadienį, eidama 89-uosius metus, mirė literatūrologė, profesorė, Bernardinai.lt bendradarbė Vanda Zaborskaitė.
Vanda Zaborskaitė gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Vaškuose ( Pasvalio r.). 1946 m. baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1950 m. dėstė Lietuvių literatūros katedroje. 1961 m. atleista iš pareigų ir pašalinta iš universiteto už neatitikimą marksistinei ideologijai. 1962-1971 m. prisiglaudė Istorijos institute. Nuo 1971 m. – Vilniaus pedagoginio instituto profesorė.

Prasidėjus Atgimimui įsitraukė į švietimo reformos darbą, vadovavo Kultūros ir švietimo ministerijos Ugdymo turinio departamentui.

Antradienį užuojautą dėl profesorės mirties pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Seimo pirmininkė Irena Degutienė

V.Zaborskaitė – daugelio kritikos straipsnių, recenzijų, monografijų autorė. Tarp profesorės darbų, skirtų literatūros tyrinėjimams, tokios knygos kaip Eilėraščio menas (1965), Šimtas literatūros mįslių (1966), monografija Maironis (1968), Literatūros mokslo įvadas (1978).

Profesorė sudarė antologiją Poetika ir literatūros estetika, taip pat ne vieną mokomąją knygą, skirtą literatūros studijoms.

V. Zaborskaitės aštuoniasdešimtmečio proga išleista jos knyga Tarp praeities ir dabarties, kurioje sudėta įvairių rašytojų ir kitų literatūros veikėjų portretai, jos straipsniai ir recenzijos, interviu, Sąjūdžio metų publicistika.

Literatūrologė Viktorija Daujotytė: apie Profesorę šiandien galima galvoti tik šviesiai ir viltingai

Su profesore Vanda Zaborskaite yra susijęs visas mano sąmoningas gyvenimas, ta dalis, kuri priklauso literatūros tyrimams, universitetui. Pagaliau kad ir ne tokioms ryškioms humanistinėms pozicijoms.

Aš atėjau į Vilniaus universitetą, kaip tik praėjus porai metų, kai Vanda Zaborskaitė ir kitos jos kolegės buvo pašalintos iš universiteto. Ir netrukus supratau, kokią tuštumą patiriu, ir pirmas mano bandymas tą tuštumą atsiimti – klausymas už uždarų durų, ką kalba profesorė Vanda Zaborskaitė (dar tada, žinoma, ne profesorė), kai 1966 metais Jurgiui Lebedžiui pasisekė gauti leidimą, kad ji vyresniam kursui paskaitytų vieną specialų kursą apie Maironį. Tada nebuvo galima taip laisvai vaikščioti, ir aš norėjau bent už uždarų durų išgirsti jos balsą.

Jos monografija „Maironis“ buvo mano parankinė knyga. Iš tos monografijos aš apskritai mokiausi galvoti apie literatūrą, ir visą laiką, kai ji jau dirbo tą, ne tik pedagoginį, bet Nepriklausomybės metais tokį organizacinį, švietimo darbą, stengiausi kiek galėdama būti paklusni jos idėjų vykdytoja, padėti, kur jai reikėjo. Visada didžiuodavausi kiekvienu pavedimu, kurį gaudavau iš jos rankų ir iš jos valios.

Šįryt atsiverčiau „Bernardinus“ – ir dar sykį pasižiūrėjau į jos nuotrauką, ir esu dėkinga, kad būtent šita nuotrauka būdavo puslapyje: seno žmogaus, bet ryžtingų, nesuglebusių bruožų – savito veido, savito žvilgsnio. Ir aš galvojau – „štai ta atvirybė seno išmintingo žmogaus grožiui.“ Tai, ką ji iki paskutinių savo dienų rašė, kalbėjo, gynė, ir tai, kad galbūt jau paskutiniame savo straipsnyje ji gynė Vincą Kudirką – už tai aš (ne tik aš, be abejo) lieku jai dėkinga, kaip žmogui, kuris visą laiką vykdė savo pareigą kitiems žmonėms ir savo idealams.

Žinau gerai (ji pati man tai sakė) ir apskritai visą laiką žinojau, kad tai buvo gilaus religinio tikėjimo žmogus, tikra krikščionė, bet tai buvo tokia krikščionybė, kuri niekad nesusiaurino kitų žmonių pasaulėžiūrų lauko. Atvirkščiai – atrodė, kad iš jos krikščionybės kyla galia ginti kitų ir kitokių žmonių buvimą, idėjas, ir jos įsipareigojimas pareigai ir kitų žmonių laisvei, kitų žmonių buvimui – tai yra tokie išskirtiniai žmogaus bruožai, tokia išskirtinai talentinga ir išskirtinai turtinga buvo to žmogaus prigimtis, kad apie ją šiandien galima galvoti tik šviesiai ir viltingai. Išgyventi šitokį amžių, išlikti šviesaus darbingo proto, iki paskutinių dienų matyti, suprasti, kalbėti – man atrodo, tai galimybė patirti pačią didžiausią malonę, kuri apskritai gali būti žmogui prieinama.

Kunigas Arūnas Peškaitis OFM: Ugdanti dvasingumą

Su profesore Vanda Zaborskaite susipažinau keletą metų po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo mums drauge dirbant Kultūros ir švietimo ministerijoje. Ji atėjo dirbti Ugdymo turinio departamento direktore. Profesorė, tuo metu labai gerbiamas kultūros žmogus, anot tuometinio ministro Dariaus Kuolio, įsivėlė į visišką avantiūrą – jau sulaukusi septyniasdešimtmečio pradėjo valdininkės karjerą. Pamenu ir pati mėgo iš to pasijuokti.

Profesorė turėjo dvi išskirtines savybes, kurios man giliai įstrigo atmintin. Visų pirma ji buvo nepaprastai paprasta. Kartais atrodydavo, kad ji kupina vaikiško naivumo. Žmogui, su kuriuo bendraudavo, ji visada duodavo pasitikėjimo kreditą ir sugebėdavo žvelgti į jį be jokios išankstinės nuostatos. Taip pat ji buvo be galo išmintinga ir sugebėjo savo pavyzdžiu bei darbais ugdyti dvasingumą.

Tuo metu ministerijoje nemažai vadovų buvo jauni žmonės – apie trisdešimties metų. Todėl čia buvo labai daug kovų dėl idėjų, kurios anksčiau ar vėliau virsdavo kovomis dėl įtakos. Taip natūraliai atsirasdavo dvaro intrigų kvapas. Tik dabar, praėjus dvidešimčiai metų, suprantu, kad visos tos smulkmenos, ginčai suėsdavo itin daug brangaus laiko, sukeldavo nereikalingų įtampų. Profesorė Vanda Zaborskaitė buvo tas žmogus, kuris savimi rodė, kad subrendus į viską galima žiūrėti paprastu vaiko žvilgsniu ir spręsti problemas, o ne užsiimti kovomis. Visada jutau, kaip ji gilinasi į tai, ką daro, kaip jai svarbi buvo švietimo reforma. Ir būtent taip ji mūsų aplinkoje ir ugdė dvasingumą, kurį pati suprato kaip santykio ugdymą. Santykio į žmogų, į Dievą, santykio į žinias, mokslą, ugdymo turinį. Pamenu, mes nuolatos kalbėdavome, kad ugdymo turinys turi būti integruotas, bet Vandos Zaborskaitės laikysenoje tai buvo ne kalbos, bet jos išgyventa tiesa, kurią liudijo savimi. Ji atstovavo pozicijai, kuri skatino dvasingumą, o tai reiškia tęstinį ugdymą, tęstinį santykį su žmonėmis bei mokslu, ieškoti tiesos ir integralumo.

Visą gyvenimą profesorė buvo turinio ugdytoja, tai yra, jei rūpėjo visų pirma savyje ugdyti turinį. Ji buvo atvira svarstymams apie mūsų kasdienybę. Būtent taip ji savyje ugdė gyvenimo turinį. Ar rastume Lietuvoje kitą tokį žmogų, kuris perkopęs į devintą dešimtmetį taptų produktyviu politikos apžvalgininku? Žinoma, galėjai nesutikti su profesorės išsakytais teiginiais, tačiau ji rašė, nes jai tai rūpėjo.

Savo metiniame pranešime prezidentė Dalia Grybauskaitė akcentavo, mano galva, itin svarbius dalykus teigdama „Priėjome tašką, kuriame reikia esminio lūžio. Lietuva jau subrendo permainoms. Pakviesiu įkvėpti pilietinės valios ir politinės drąsos pripažinti – įstrigome, nes praradome kryptį. Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kurios puikuojasi šimtai kilnių prioritetų, pametėme svarbiausiąjį, paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą, pamiršome žmogų“. Tai nėra vien tik lozungai, tai realybė. Mes įpratome viską fragmentuoti, bet pamiršome žmogų. Šių žodžių esmę gerai žinojo ir profesorė Vanda Zaborskaitė, ir jos dėmesys visada buvo nukreiptas į žmogų. Būtent todėl profesorė iki paskutinės gyvenimo akimirkos matė prasmę gilintis į konkrečias gyvenimo akimirkas, nes jai tai tikrai rūpėjo.

Gaila tik, kad tokie žmonės iš mūsų tarpo išeina taip tyliai. O mes praleidžiame dar vieną progą akcentuoti tai, kas svarbiausia – žmogų ir mūsų tarpusavio santykius.

Velionė pašarvota Vilniaus laidojimo namuose, 6-ojoje salėje (Olandų g. 22, Vilnius). Lankymas – gruodžio 28 d. (antradienį) nuo 17 val. iki 21 val., gruodžio 29 d. (trečiadienį) nuo 9 val. iki 21 val. Karstas išnešamas gruodžio 30 d. (ketvirtadienį) 13.30 val. Laidotuvės vyks Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje.

Šaltinis čia