Netektis. Romualdas Lankauskas (1932 04 03–2020 02 04)

Eidamas 88-uosius metus antradienį mirė prozininkas, dailininkas, dramaturgas, vertėjas Romualdas Lankauskas. Jis – vienas iš lietuviškojo PEN centro steigėjų, pirmasis prezidentas. Apie Romualdo Lankausko mirtį savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pranešė vertėjas Valdas V.Petrauskas.
Nuoširdžiai užjaučiame Romualdo Lankausko šeimą ir artimuosius.

R.Lankauskas gimė 1932 metais Klaipėdoje, vėliau Vilniaus universitete studijavo rusų kalbą ir literatūrą, dirbo kultūrinių leidinių redakcijose. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu jis parašė apsakymų knygų vaikams, vėliau lietuvių prozoje sukūrė glaustos novelės modelį. R.Lankausko kūryboje vyravo lakoniškumas, etinė psichologinė problematika. Savo proza jis sukūrė naują inteligento tipažą – išsilavinusio, savito gyvenimo stiliaus. Sovietinės okupacijos metais kai kurie R. Lankausko romanai buvo labai kritikuojami ir oficialiai pasmerkti. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jis parašė romanų apie Lietuvos partizanus, išleido pjesių, novelių. R.Lankauskas taip pat išvertė Ernesto Hemingvėjaus, Rėjaus Bredberio kūrinių, paskelbė aktualios publicistikos, jo kūrybos išversta į dešimt kalnų. Jis taip pat nuo 1961 metų nutapė peizažų, abstrakčių kompozicijų, surengė keliolika parodų Lietuvoje ir užsienyje, apipavidalino savo knygas, išleido savo tapybos albumą. „Žemaičių žemės“ redakcijos paprašytas prisiminti savo kelią į literatūrą, R.Lankauskas tuomet sakė: „Maniau, kad jau niekam nesu reikalingas ir įdomus, bet štai ėmė ir prisiminė mane „Žemaičių žemės“ redakcija. Net keista, nes kas dabar Lietuvoje, kurią užplūdo bulvarinė spauda ir visoks vulgarus skaitalas, domisi rašytoju, jo likimu, kūryba? Spauda pilna rašinių apie pilkus, nedidelio protelio ir išsilavinimo politikierius, pretenduojančius į tautos didžiavyrius, ponus valdininkus, su jais susijusius skandalus, pusplikes arba plikas mergas, estrados, kitaip tariant, pačios prasčiausios masinės kultūros „žvaigždes”. O rašytojas nėra žvaigždė ir nenori ja būti. Jis taip pat nėra besimaivantis, garsiai rėkiantis kvailys. Rašytojas daug geriau už kitus mato, kokia velniava aplinkui, kaip degraduoja moralė, padorumas, žmogiškas orumas, kaip įsigali nežabotas godumas, materialinių gėrybių, brutalios jėgos ir įvairių absurdiškų dalykų kultas, be atsakomybės piktnaudžiaujant laisve. Bet jo balso niekas nebesiklauso, nes to žmogaus piniginė labai plona. Jis juk nėra „naujasis lietuvis”. Už kūrybą jam nebemokama. Jis faktiškai yra atliekamas žmogus. Keistuolis, stovintis tyrlaukiuose ir kartais sušunkantis iš nevilties, tuštybės mugės dalyvių taip ir liekantis neišgirstas Tauta myli ir garbina krepšininkus, jie laimi rungtynes, sportas miniai aukščiau kultūros, vadinasi, ir be literatūros galima puikiai apsieiti. Mano kelias į literatūrą? Tikriausiai jį reikėtų vadinti tiesiu, nors paauglystės metais svajojau tapti dailininku. Tačiau kiek vėliau, bebaigiant Plungėje vidurinę mokyklą, buvau literatūros apžavėtas ir nuo to laiko su ja nebesiskyriau. Prie rajono laikraščio redakcijos veikė literatų būrelis, kuriam priklausiau. Tame laikraštyje išspausdinau ir pirmąjį savo gana apgailėtiną prozos kūrinėlį. Tada man buvo septyniolika metų Bet literatūros mokytojas P. Rupinskas, paskutinėje klasėje skaitydamas mano rašinius, išpranašavo man rašytojo ateitį. Taip ir atsitiko. Deja, tas kelias į literatūrą, prasidėjęs dar tebesiautėjant baisiam stalinizmui, buvo labai vargingas. Teko įveikti galybę įvairiausių kliūčių nuolat jaučiant cenzūros leteną ir kasdien grumiantis su nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tik begalinis užsispyrimas galėjo man padėti nepalūžti žengiant į priekį per vilkduobes, kai 1962–1963 metais buvau aršiai puolamas už pacifizmą, „vakarietiškas įtakas” ir „šviesaus tarybinio gyvenimo juodinimą”. Žinoma, pradėjęs rašyti pirmiausia susidūriau su pašėlusiai keblia kūrinio formos problema: mano savijauta buvo it nebylio, norinčio, bet negalinčio kalbėti. Kaip sakoma, turėjau išmokti valdyti plunksną. Šitas varginantis procesas rašytojui trunka visą gyvenimą. Žodžio menas yra vienas iš sunkiausių ir sudėtingiausių pasaulyje. Be abejo, jeigu tai tikrai menas, o ne šiaip sau rašinėjimas lengva ranka. Kurti literatūrą – tai kiekvieną dieną iš naujo leistis į alinančią ir sėkmės negarantuojančią avantiūrą, be kurios negali gyventi Kadangi esi jos apsėstas. Tą konkretų žmogų, paskatinusį ir padrąsinusį mane, anksčiau paminėjau, bet labiausiai skatino puikių rašytojų kūriniai. Jie žavėdavo ir įkvėpdavo, tad ir pats troškau kažką panašaus parašyti. Nestokojau tokių ambicijų. Jų neturint, neverta nė pradėti. Vienu metu, atsidūręs Vilniaus universitete, smarkiai žavėjausi J. Londonu. Imponavo jo herojų vyriškumas, valia, sugebėjimas išlikti bet kokiose sąlygose. Ypač didelį įspūdį padarė romanas apie rašytojo likimą „Martinas Edenas” („Martynas Idenas”). 1998 m. pasirodė apysakų knyga „Likimo zona”, 1999 m. – romanas „Tik aidas tarp girių”. Pirmoji dar susilaukė poros palankių recenzijų, o antroji knyga visiškai nutylėta. Gal todėl, kad tai kūrinys apie tragiškiausią mūsų istorijos etapą – partizanų kovas. Gal ši tema dabar Lietuvoje nepageidaujama? Tiesą sakant, šiandien įprasta nusisamdyti recenzentą. Aš to nedariau. Matyt, pats kaltas. Tačiau beveik kasdien, sutikdamas nepažįstamus žmones, maloniai nustembu, sužinojęs, kiek daug skaitytojų turėjau (gal ir tebeturiu?), kaip jiems buvo reikalinga mano kūryba sovietmečiu, kaip palaikė juose nenumaldomą laisvės ilgesį Keli nauji stamboki kūriniai guli stalčiuje (vienas seniai parašytas), bet nesižeminsiu ir veltui jų neleisiu. Jei nemokės šiokio tokio honoraro, – tegu sau guli. Ko gero, manoma, kad rašytojas yra tas žmogus, už kurio alinantį darbą galima iš viso nemokėti, kad didelė jam laimė vien knygos pasirodymas be jokio atlyginimo. Dar neleistiniau būtų tikėtis, kad ir kaip dailininkas imčiau ir sužibėčiau, keturiasdešimt su viršum metų kūrybai prie molberto paskyręs. Juk mano parodos (o jų surengiau gana daug, ne vieną ir užsienyje) tesulaukia nuolatinio dailės kritikos nutylėjimo ir ignoravimo. Tuo tartum pasakoma: gali sau tuos paveikslus tapyti, bet akyse geriau mums nesimaišyk. Sovietai nenorėjo tavęs žinoti, į parodas neįsileisdavo, tu mums irgi tuščia vieta. Bet kas galų gale apsijuoks: aš ar tie ponai, ponios ir panelės, kurie paniekinamai numojo ranka į šimtus mano paveikslų? Beje, jau dalis jų senokai atsidūrė užsienio kolekcionierių rinkiniuose, iš tų žmonių sulaukiau ir pagalbos, ir paramos, o tai daugiau ar mažiau padeda išlikti šalyje, kurioje esi lyg ir koks pašalinis, gyvenimo užribio žmogus. Vėlgi nemenkai kaltas tas nelemtas žemaitiškas charakteris, kada nei iki žemės lankstais, nei prie kokios nors įtakingos klikos prisiplaki. Menininkui prarasti savigarbą – reiškia prarasti savo asmenybės identitetą. Žinoma, būti asmenybe nėra paprasta. Pasigarsinęs politinis ar kitoks apsišaukėlis – dar ne asmenybė, o tiktai besistengiantis ją suvaidinti, kad galėtų kitus mulkinti. Kai kam, beje, tai neblogai sekasi, bent kurį laiką.“lrytoLogoFb

Artimieji ir bendražygiai apie Romualdą Lankauską: tai buvo žmogus, kuris niekam nesilankstė

Romualdas Lankauskas. Stalas po obelim