Netektis. Rūta Zita Saukienė (1929 03 03 – 2021 11 01)

VU Lietuvių literatūros katedra rašo: „Lapkričio 1-ąją, per Visus Šventus, mirė Rūta Saukienė (1929-2021) – Vilniaus universiteto lituanistė, ilgametė „Vagos“ leidyklos redaktorė, vertėja, mūsų profesoriaus Donato Saukos žmona ir bendradarbė, kruopščiai redagavusi jo akademinius darbus.

Rūta Saukienė buvo patyrusių redaktorių ir vertėjų Dominyko Urbo, Aldonos Liobytės mokinė ir kolegė. Lietuvių vaikai ir šiandien skaito jos į lietuvių kalbą išverstas knygas: Astridos Lindgren „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, Oscaro Wilde’o „Laimingąjį princą ir kitas pasakas“.
Profesorius Donatas Sauka paliktuose atsiminimuose rašė:
„Aš susiradau savo sielai artimą žmogų ir nuo šiol pasaulį matau jau kitomis akimis – lyg ir erdvesnį, didesnį, skambesnį. Draugystė, perauganti į meilę, apdovanojo dviguba pajautų galia.
Mudviejų pažintis dar gimnazistinė. Bet Telšiuose aš nepriklausiau kūrybiniam būreliui, kurio žvaigždė ji buvo: poetė, susilaukusi triukšmingų aplodismentų ir rūsčios, neigiamos rajono partijos sekretoriaus rekomendacijos, stojant į universitetą, už žvarbius Rytų vėjus eilėraštyje, perskaitytame miesto salėje surengtame literatūros vakare. Tik iš tolo, slampinėdamas pasieniais, stebėdavau ją ir gimnazijos šokių salėje, kai ji kaip ant sparnų sukdavosi, skriedavo, [kurdama] valso sūkuringas figūras.
O štai nuo antro kurso su nuostaba ėmėme suvokti, kad draugų būryje mudu turime daug ką tik vienas kitam pasakyti. Kad jos gyvų žiburiuojančių akių žvilgsniu nuo šiol esu kas žingsnis palydimas. Kad besiplaikstanti jos raudona suknelė ir neklusnios garbanos lyg tiesaus, nepriklausomo būdo simbolinė manifestacija siunčia tik man įspėjamus paslaptingus jausmų signalus.
Mudu kreziškai vienas kitu turtingi. Ir dar vis neatsidžiaugiam pažinto netikėto artimumo svaiguliu. Viešumoje mums jokio reikalo afišuotis ilgesingais žvilgsniais ir pakuždų paslaptimis. Tiktai vėlai vakare Žvėryne, Blindžių gatvele pareiname ranka rankon, kaip jausmų neslepiantys įsimylėjeliai.
Trejus metus mudu taip. Vienas ir antras dirbame. Ji – kad padėtų ištekėjusiai ir vaikelio susilaukusiai seseriai, su kurios šeima kartu gyvena. Dirba laborante Aukštojoje partinėje mokykloje. Ir aš kasdien vėlų vakarą ateinu laukti, kada užges šviesa jos trečio aukšto lange, kad galėčiau palydėti namo, vis prieš tą pačią sankryžą žingsnį stabdydamas ir bučiniais apipildamas.
Studijoms baigiantis artimų draugų būrelyje tos pačios Blindžių gatvelės namuko palėpėje buvo atšvęstos mudviejų vestuvės…
Mums buvo reikalingi didesni, ne vienadieniai tikslai, juk buvome tie knyginiai idealistai, kurie veržiasi apglėbti pasaulį. Tarnauti kitiems, aukotis. Gyvenime išsiilgę herojinio mosto, kaip galėjome apsiriboti savanaudiška laime tarp keturių sienų.“

 

Nuoširdžiai užjaučiame visus Rūtos Zitos Saukienės gedinčius.
FB-logo