Netektis. Sigitas Poškus (1957 09 13–2021 05 29)

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad gegužės 29 d. eidamas šešiasdešimt ketvirtuosius metus, netikėtai mirė poetas, prozininkas Sigitas Poškus.

„tarytum netyčia nueisiu į knyginyčią
paimsiu knygą skaitysiu skaitysiu“
Taip Sigitas Poškus pradėjo vieną iš paskutiniųjų savo vaikiškų knygelių, kurių net knygelėmis nevadino, tik kišenėmis. Kelios eilutės, ir jis visas su nepiktais savo naujažodžiais kaip ant delno. Knyginyčia – tikrai mylimiausia Sigito Poškaus vieta. Vieta, kur galima pamiršti visa, kas išgyventa, nugyventa, kur galima atrasti naujus pasaulius, o šiuose galima sužaisti žodžių loto su visais iki šiol rašiusiais ir palikti naujas žaidimo užuominas ateinantiems. Meilė knygai, žodžiui – tikroji Sigito meilė. Neužgesinama. Labiausiai mėgdavo žaisti žodžiu su vaikais. Mažais. Dar neišmokusiais suaugusiųjų žaidimo taisyklių. Ne sykį su dabar jau amžinatilsį Sigitu teko važiuoti ir šen, ir ten, skaitydavome bibliotekose, įvairiuose renginiuose, o važiuodami kalbėdavomės kalbėdavomės. Apie stebuklingą raktą – naują atburtą eilėraštį, kuriuo tik vieną vienintelį kartą galima atrakinti vaiko sielos dureles. Galbūt tas pats raktas suveiktų ir antrą, ir trečią kartą, bet ginkdie, sudrausdavo Sigitas, taip nesielk. Viena poetinė forma vienam nušvitimui.
Tų kasdienybės nušvitimų Sigito gyvenime buvo nuo mažens. 1957 metais rugsėjo 13 dieną gimęs Alseikiuose, Šilutės rajone, mokytojų šeimoje, su artimaisiais gebėdavo susikalbėti vien patarlėmis. Ir vėliau į savo moderniuosius, novatoriškus tekstus Sigitas įtraukdavo patarles, su mamyte Rože Poškiene nesyk žaidė tuos žodžių žaidimus. O vėliau, jau Sigitui įvairius mokslus išėjus, muzikos teorijos paragavus Stasio Šimkaus konservatorijoje, lituanistikos – Vilniaus universitete, jau sūnus mamą eilėdaros subtilybių mokino, jam padedant Rožė Poškienė ir tankas, ir haiku įvaldė. Vėliau Sigitas skaitė paskaitas Šiaulių, Klaipėdos universitetuose, dirbo Klaipėdos menininkų namuose direktoriumi. 1991 metais pasirodė pirmasis Sigito eilėraščių rinkinys paprastu pavadinimu „Eilėraščiai“. Nuo 1994 metų – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Sigitas aistringai skaitė ir dar aistringiau rašė, ieškojo vis naujų eilėdaros, eilėkūros kelių. Nesiliovė ekperimentavęs. Atsisakęs skyrybos ženklų ir didžiųjų raidžių, kūrė naujas žodžių prasmių dėliones, ėjo dar toliau: ištrindavo žodžių prasmes, kūrė naujas. Visuose tuose eksperimentuose nepasiklysti jam padėjo ramus kaimiškas tikrumas. Sigitas nesivaikė įmantrybių, paprasčiausiai ieškojo naujų kelių savo žodžiui, žaisme, atradimu pakutenančiu imlią vaiko širdelę.
Ačiūdie, Sigitas Poškus paliko nemenką kraitį. Tai ir: „Mūsų brolelis“, „Trumpos pasakaitės“, „Dovilės albumas“, „Pakeliui iš Liliputijos“, suaugusiems – interaktyvus romanas „Rekonstrukcija“, „Amalgama“. Visų neišvardinsi. Nemaža dalis nominuota, daugelis knygų paskelbtos geriausiomis metų knygomis vaikams (1995, 1998, 2003, 2007 metai), todėl liksime su Tavo žodžiu, Sigitai. Tada:
„jau kitą knygą paimsiu skaitysiu
ir vėl tylėsiu kaip kelmas
štai mano delnas
To delno įsitvėrę eisime dar ilgai.“
                                                                          Nijolė Kliukaitė-Kepenienė
                                                                          LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkė

S.Poškus

Benedikto Januškevičiaus nuotrauka
Rasytoju-sajungos-logo

 

Mirė vaikų rašytojas S. Poškus

Netekome rašytojo Sigito Poškaus (1957 09 13–2021 05 29)