Nijolė Bulotaitė. Vilniaus universiteto bibliotekininkė, gelbėjusi gyvybes

Vasario 12 d. Vilniaus universiteto bibliotekoje vyko renginys, skirtas žydų gelbėtojai, Pasaulio tautų teisuolei, Vilniaus universiteto bibliotekininkei Onai Šimaitei (1894–1970).

Pasaulio tautų teisuolė, Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė (1894–1970). VU bibliotekos archyvo nuotrauka

Vilniaus universiteto bibliotekoje ji dirbo 1940–1944 metais. Su universiteto valdžios – rektoriaus M. Biržiškos ir bibliotekos direktoriaus V. Biržiškos – žinia O. Šimaitė keliavo į getą neva susigrąžinti bibliotekos knygų: įnešdavo laiškų, siuntinių, maisto, ginklų, o išnešdavo slėpti žydų kultūros vertybes, net žydų vaikus. Ji stengėsi padėti rizikuodama savo gyvybe, nes kitaip elgtis neleido sąžinė. Gestapas ją buvo suėmęs du kartus. Trečią kartą suėmus, O. Šimaitė buvo nuteista mirties bausme ir kankinama. Universitetui pavyko bausmę išpirkti ir pakeisti kalėjimu koncentracijos stovykloje. Kasdien rizikuodama gyvybe geto žydus vadino didvyriais ir sakė, kad jai gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimumą nusiprausti, kai tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalių dalykų nebeturi, bet kad ir Damoklo kardas kabo virš jų galvų kas valandą, kai kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti…

Pirmoji į susirinkusiuosius kreipėsi bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, pabrėždama šio susitikimo reikšmę, kai minimos 125-osios O. Šimaitės gimimo ir 50-osios mirties metinės. Per 450 metų Vilniaus universiteto bibliotekos istorijoje buvo daug vardų, palikusių pėdsaką, bet jos atvejis išskirtinis: Ona Šimaitė gelbėjo žmones. Direktorė pacitavo O. Šimaitę: „Gyvenime aš vadovavausi dviguba buhalterija: viena labai griežta sau, o kita nuolaidžia – kitiems.“ O. Šimaitės vertybinės nuostatos mums visiems yra sektinas pavyzdys, turime prisiminti ir niekada nepamiršti, kokių nepaprastų žygdarbių atliko paprasta bibliotekininkė Ona Šimaitė.

Bendruomenės reikalų prorektorė Birutė Švedaitė-Sakalauskė padėkojo bibliotekai, nuolat sukviečiančiai visus prisiminti Oną Šimaitę ir tuos ketverius jos gyvenimo metus, kurie verčia daug ką permąstyti. Mums gera ja didžiuotis, bet reikia daug drąsos ir sąžiningumo atversti tuos Lietuvos ir Vilniaus universiteto gyvenimo puslapius, kuriais nesididžiuojame. Vilniaus universitetui atminimui apie sudėtingu laikmečiu prarastus žmones susigrąžinti prireikė 70 metų. Prorektorė palinkėjo visiems susirinkusiesiems drąsos ir sąžiningumo, kurio galime pasimokyti iš O. Šimaitės.

Žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky dėkojo visiems susirinkusiesiems pagerbti Oną Šimaitę. Ji dėkojo renginio organizatoriams, taip pat Rimantui Stankevičiui, išleidusiam knygą apie ją ir įdėjusiam daug pastangų, kad po daugelio metų prašymo bei parašų rinkimo pagaliau atsirastų jos vardu pavadinta gatvelė Vilniuje. Ji tikisi, kad tokiu būdu daugiau žmonių sužinos, kas ji tokia. Pati F. Kukliansky šiandien čia gali dalyvauti todėl, kad karo metais atsirado žmonių, kurie gelbėjo kitus. O. Šimaitė, kaip ir jos senelis, karo pabaigą sutiko koncentracijos stovykloje, kur buvo nepakeliamos sąlygos. „Laikas bėga, daug kas pasimiršta, vis mažiau tarp mūsų tų, kurie patys išgyveno karą, todėl tokie renginiai reikalingi, nes kitaip galime viską pamiršti, o jei pamiršime, tai gali vėl pasikartoti“, – įspėjo F. Kukliansky.

Rimantas Stankevičius savo kalbą pradėjo primindamas 1970 vasario 12 d. laikraštį „Gimtasis kraštas“, kuriame rašytojas Icchokas Meras cituoja Algirdo Juliaus Greimo laišką iš Paryžiaus, kur prašoma pranešti draugams, artimiesiems, pažįstamiems apie tai, kad sausio 17 dieną Paryžiuje mirė Ona Šimaitė. Ta žinia Lietuvoje buvo paskelbta tik šiame laikraštyje. I. Meras rašė, kad Šimaitė visą save išdalino žmonėms, nepalikdama sau nieko, išskyrus nuovargį ir kančią. Onos Šimaitės vardas ilgą laiką daug plačiau buvo žinomas užsienyje nei Lietuvoje.

„Dar 1976 metais Jeruzalės universiteto profesorius Dovas Levinas rašė, kad Lietuvoje tais baisiais laikais, 1941 metais, atsirado keli šimtai narsių, sąžiningų žmonių, gelbėjusių žydus, ir viena jų – žinoma visame pasaulyje – Ona Šimaitė. Daugelyje knygų, kurias parašė žmonės, patyrę geto kančias, buvo rašoma apie Oną Šimaitę. O Lietuvoje pirmą kartą jos vardą išgirdome iš Sofijos Binkienės knygos „Ir be ginklo kariai“, – teigė R. Stankevičius.

Jis pripažino, kad per pastaruosius 20 metų žinios apie O. Šimaitę gerokai prasiplėtė. Kalbėtojas dėkojo buvusiai bibliotekos direktorei B. Butkevičienei, kurios dėka O. Šimaitės dienoraščiai atkeliavo į VU biblioteką, ir daugeliui kitų, kurie prisidėjo prie jos vardo žinomumo Lietuvoje. O. Šimaitė apie savo pagalbą žydams ir apie darbą Vilniaus universitete labai nedaug teparašė. R. Stankevičius pacitavo savo rengiamo straipsnio fragmentą, kur O. Šimaitė prisimena to meto universitetą ir tai, kad visada jautė darbuotojų paramą. Ji prisimena vieną konkretų epizodą, kaip rektorius M. Biržiška jos prašymu padėjo žydų šeimai, o prieš dieną – sudrausminti su žydais šiurkščiai besielgiančius lietuvius kareivius. Taip pat pasakoja, kad vieni profesoriai mielai padėdavo jai remti žydus prašymais ir pinigais, o kiti nenorėjo nei kištis, nei ką nors žinoti.

Matyt, ekstremalios aplinkybės verčia ekstremaliai elgtis. Mes kalbame apie žmogų, kuris visai nebuvo linkęs į ekstremalumą. Nenustodama būti tyli bibliotekininkė, Ona Šimaitė tapo didvyre. Ji gelbėjo ne tik žmones.

Žmogiškumo galia

Literatūros kritikė Virginija Cibarauskė prisipažino anksčiau apie O. Šimaitę nieko nežinojusi. Perskaičiusi Julijos Šukys knygą apie ją suprato, kokia ypatinga buvo ši moteris, visą save paskyrusi kitiems. Perskaitė J. Šukys laišką, skirtą šiai progai, šiai nepaprastai moteriai.

Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka kalbėjo apie J. Šukys knygos išleidimą Lietuvoje. Jo nuomone, daugelis, ypač jaunesni žmonės, apie O. Šimaitę sužinojo iš šios knygos. Jis mano, kad turime labiau ja didžiuotis ir skleisti apie tai žinią, nes vienas jos išgelbėtas vaikas pasako daugiau nei ištisi traktatai ir mokslinės knygos.

Filosofė, poetė Aušra Kaziliūnaitė pažymėjo, kad O. Šimaitei Lietuvos viešajame diskurse neskiriama pakankamai dėmesio. Jos manymu, kalbėti apie ją mokykloje – tai kalbėti apie 99 procentus žmonių, kurie nepasielgė taip kaip Ona. Daugeliui mūsų vis dar labai sudėtinga atvirai šnekėti apie tą sudėtingą laikmetį. Holokausto istorija ir O. Šimaitės pavyzdys neišsitenka didžiajame istorijos naratyve, kurį vis dar seka didelė dalis šalių, kuriose tokie dalykai dėjosi. Todėl tokie paminėjimo renginiai yra svarbūs, nors, matyt, tokiam kukliam žmogui nebūtų patikę, kad ją minime.

„Tai labai svarbu mums visiems, kad savo gyvenime turėtume pavyzdį, kokią galią turi paprastas žmogiškumas“, – reziumavo poetė.

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempert mano, kad dramatiški, tragiški istorijos laikotarpiai dažnai atskleidžia intriguojančių istorijų.

„Matyt, ekstremalios aplinkybės verčia ekstremaliai elgtis. Mes kalbame apie žmogų, kuris visai nebuvo linkęs į ekstremalumą. Nenustodama būti tyli bibliotekininkė, Ona Šimaitė tapo didvyre. Ji gelbėjo ne tik žmones“, – tvirtino tyrėja.

Ji jaudindamasi pasakojo apie prieš trejus metus M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne rastą didžiulį rankraščių masyvą, o jame – pluoštą poeto Abraomo Suckeverio rankraščių, parašytų Vilniaus gete, tarp jų ir tris rankraštines knygas. Tyrėja teigė negalinti patvirtinti, kad tai išsaugota O. Šimaitės dėka, bet tai labai tikėtina. Dauguma tų tekstų jau publikuoti, bet kitokiomis versijomis, matyt, iš atminties. Po karo buvo labai sunku surinkti, rasti O. Šimaitės paslėptas žydų kultūros vertybes. L. Lempert teigė, kad labai svarbu išsaugoti šių žmonių draugystės atminimą.

Renginio pabaigoje bibliotekos komunikacijos erdvėje iškilmingai atidengtas Modesto Saukaičio nutapytas Onos Šimaitės portretas.

VUBBernardinai.lt