Nijolė Miliauskaitė: atkaklumu išsikovojusi Bložės meilę ir pasiaukojusi tiek, kad tapo nematoma

Poetė Nijolė Miliauskaitė. Jos poezija – jos biografija. Nijolės eilės perregimos, jose matyti sielos skaidrumas. Kaip asmenybė ji – labai savita. „Savita jau vien tuo, kad ji moteris, o ir savotiškas „paslapčių kuparas“ ir gal arčiau vaiko pasaulio negu aš“, – viename interviu sakė Nijolės Miliauskaitės viso gyvenimo didžioji meilė, partneris, jos garbinamas ir aukštinamas pirmiausiai kaip kūrėjas, o tik po to kaip sutuoktinis, poetas Vytautas Bložė.

Tėvo išėjimas, Bložės atsiradimas

Norint pažinti poetę Nijolę Miliauskaitę, reikia atidžiau pažvelgti į jos biografiją, į svarbiausius jos gyvenimo įvykius. Tada ir jos kūryba atsiveria kitoje plotmėje. Biografiškai dokumentinė poezija, išvengusi didžiojo pavojaus tapti dienoraštiška, poezija, kuri išsiskiria dėmesiu ir jautrumu daiktams, turintiems gilią istoriją, kurie primena išėjusius žmones ir laiką.

Literatūrologė Audinga Peluritytė-Tikuišienė teigia, kad N. Miliauskaitė laikoma autentiško ir savo pačios gyvenimo liudytoja: „Jos poezijoje nerasime nieko, ko ji nėra patyrusi realiame gyvenime.“

Nors vaikystėje buvo mylima mamos, senelių, N. Miliauskaitė patyrė pirmąją skaudžią netektį. Tėvo išėjimas iš namų tapo jos viso gyvenimo vidine vaikiška drama, kuri vėliau jautriai atsikartoja ir eilėraščiuose.

Pasak A. Peluritytės-Tikuišienės, N. Miliauskaitės tėtis šeimą paliko, kai mergaitei buvo vos ketveri ar penkeri metai: „Kalbama apie tai, kad jis sukūrė kitą šeimą Rusijoje, kad turėjo kitą moterį ir niekada daugiau nepasirodė. Bet yra ir duomenų apie tai, kad galimai jis neturėjo kito pasirinkimo, nes buvo susijęs su partizanų veikla, buvo ryšininkas ir turėjo pasitraukti.“

Tėvo išėjimas iš namų, sunki mamos dalia likus su trimis mažamečiais vaikais paliko gilų rėžį jautrioje mažosios širdyje. Mergaitė pradėjo mikčioti, o jos trapus vaikiškas pasaulis tarsi užsisklendė nuo viso likusio pasaulio blogio.

A. Peluritytė-Tikuišienė pasakoja, kad tėvo vaizdinys tapo savotišku archetipu N. Miliauskaitės kūryboje. Galimai vėliau, jos 20 metų vyresnis vyras Vytautas Bložė tarsi įkūnijo vyro paveikslą.

Tačiau iki V. Bložės atsiradimo N. Miliauskaitės gyvenime buvo ir kitų įvykių. Tai – ir pirmieji paauglystės potyriai gyvenant internate, atskirtai nuo namų, tikrųjų formų ieškojimas, savęs pažinimas.

Anot A. Peluritytės-Tikuišienės, vaikui gyventi internate – sudėtingas pasirinkimas, bet Nijolės mama dėjo visas pastangas ir gavo vietą prestižinėje Vinco Mykolaičio-Putino mokykloje-internate.

Gyvenimas internate besiformuojančiai N. Miliauskaitės asmenybei nepaliko jokių ryškesnių paaugliško maišto pėdsakų – jos paauglystės ženklai matomi tik poezijoje. O savo kūrybai ji ieškojo neromantizuotų motyvų. Būtent tada gręžėsi į maištinguosius savo kartos roko muzikos dievukus. Būtent tada N. Miliauskaitės pirmieji kūrybiniai bandymai buvo paliesti „bitlomanijos“, o jos poetinį žodį pavergė septintojo dešimtmečio judėjimai.

20 metų skirtumas, bet sielos – panašios

N. Miliauskaitės pažintis su V. Bložės kūryba prasidėjo dar mokyklos suole. Niekas negalėjo nuspėti, kur nuves tas begalinis jaunos moksleivės žavėjimasis poeto eilėmis ir jo kūrybai skirta pirmoji publikacija „Moksleivio“ žurnale.

A. Peluritytės-Tikuišienės tvirtinimu, N. Miliauskaitė išsirinko V. Bložės knygeles ir nusprendė parašyti rašinėlį.

Mokytoja, pasiūliusi dalyvauti konkurse, nusprendė, kad N. Miliauskaitė galėtų paties V. Bložės paklausti, ką šis manąs apie jaunosios literatės darbą, kuriame tiek dėmesio skyrė jo poezijai.

V. Bložė, kaip pasakoja A. Peluritytė-Tikuišienė, labai apsidžiaugė, kad atsirado tokia jauna kritikė. Poetas nuoširdžiai pradėjo moksleivei aiškinti, kas yra jo poezija.

„Moksleivyje“ atspausdintas N. Miliauskaitės rašinys apie V. Bložės kūrybą turėjo tęsinį. Žinomas poetas ir moksleivė pradėjo nuolat susirašinėti laiškais.

„Man teko girdėti, kad būdavo savaičių, kai N. Miliauskaitė gaudavo po 2–3 laiškus. Žinoma, ji nesėdėjo rankų sudėjusi. Kol buvo mokykloje, tie laiškai atkeliaudavo į mokyklą, o per vasaros atostogas – į namus“, – pasakoja A. Peluritytė-Tikuišienė.

Paslaptingas susirašinėjimas su žinomu tuo metu poetu namiškiams kėlė dviprasmiškus jausmus. Laiškai, atkeliaujantys iš Vilniaus, vis dažniau kliuvo Nijolės mamai.

Būsimos poetės mama ėmėsi veiksmų – ieškojo ir rado V. Bložės laiškus N. Miliauskaitei, kurie prasidėdavo labai įvairiais kreipiniais: Žvaigždele tu mano, Mergaite, tu mano, žydrom akim ar pan. Anot A. Peluritytės-Tikuišienės, tai buvo V. Bložės poetinės metaforos, tačiau tarp susirašinėtojų buvo užsimezgęs kažkoks neoficialus ryšys.

N. Miliauskaitę ir V. Bložę skyrė beveik 20 metų, tačiau sielų bendrumas atrado sąlyčio taškus laiškų eilutėse. Kaip pasakojo Nijolės ir Vytauto Bložių artimas bičiulis Sigitas Geda, jų ryšiai pašlijo po to, kai poeto ir moksleivės susirašinėjimus užtiko Nijolės motina. Gelbėdama dukrą, Miliauskienė vieną dieną pasibeldė į žinomo poeto namų duris.

A. Peluritytė-Tikuišienė teigia, kad N. Miliauskaitės mama galimai metė laiškus V. Bložei į veidą, teigdama, kad daugiau jokių susirašinėjimų nebus. V. Bložė buvo įžeistas iki širdies gelmių, nes jis jokio tokio sumanymo neturėjo.

To meto literatūriniame pasaulyje V. Bložė buvo charizmatiškas vyras. Poetas, kurio gal dažnai ir nespausdino, populiarumą tikrai buvo pelnęs. Vedęs tuometinę operos primadoną Ireną Jasiūnaitę, V. Bložė nepraleisdavo nė vieno ryškesnio vakarėlio, į kuriuos buvo mielai kviečiamas. Mokėjo groti akordeonu, fortepijonu, buvo nepaprasto temperamento vyras, kuriuo žavėjosi moterys, dėl kurio moterys kankinosi ir dažnai pamesdavo galvas.

Po N. Miliauskaitės motinos vizito V. Bložė ne juokais puolė į visišką išgąstį, desperaciją. Vedęs ir brandaus amžiaus vyras davė nelaužomą pažadą daugiau Nijolei nerašyti laiškų.

A. Peluritytės-Tikuišienės teigimu, atsitiko taip, kad jis pažadėjo ir ištesėjo savo žodį: „Pati N. Miliauskaitė ir toliau rašė V. Bložei laiškus, bet negaudavo jokio atsakymo.“

N. Miliauskaitė iš pradžių suglumsta, paskui išsigąsta, paskui – supyksta. Ir kai ji, jau įstojusi į Vilniaus universitetą, kerta Katedros aikštę, beveik kiekvieną rytą sutinka einantį V. Bložę. N. Miliauskaitė jį pažįsta, bet net verda iš įsižeidimo dėl neatsakytų laiškų. Pats V. Bložė, nė akyse neregėjęs N. Miliauskaitės, ir neįsivaizduoja, kaip ji iš tikrųjų atrodo.

Slėgė faktas, kad tapo skyrybų priežastimi

N. Miliauskaitė dėl tokio tylos giliai išgyveno. Tuo metu pašlijo ir V. Bložės sveikata. Tik dėl kitos priežasties. 1972 m. netikėtai uždrausta poeto knyga „Preliudai“, kuri jau buvo perėjusi visus cenzūros tikrinimus ir beveik išspausdinta. Iš knygos daug tikėjęsis, V. Bložė patyrė didelį sukrėtimą. Jis vis guldavo tai į vieną, tai į kitą nervų ligoninę.

Nusprendusi rašyti baigiamąjį darbą apie šiuolaikinių poetų kūrybą (tarp jų ir V. Bložės), mergina aplanko ligoninę ir ketverių metų tyla atsitvėrusį poetą.

A. Peluritytės-Tikuišienės teigimu, ligoninėje abudu viską ir išsiaiškino. N. Miliauskaitė aplankė V. Bložę ligoninėje keletą kartų.

Merginos situacija buvo nepavydėtina. Baigė universitetą, bet svajonių darbo nerado, gyventi neturėjo kur. Dienoraštyje tuo metu rašė: „Būsiu slaugė, medicinos sesuo, pasiaukosiu žmogui, kurį mylėjau nuo mokyklos dienų.“

„N. Miliauskaitės širdis taip ir nepaleido V. Bložės. Jis ir liko jai idealiu poetu, kurį skriaudžia, kurio nespausdina, kurį skriaudžia, bet kuris rašo labai gerą poeziją. Ji tą poeziją perprato, kiek įmanoma perprasti. Priartėja dvasiškai prie V. Bložės…“, – pasakoja A. Peluritytė-Tikuišienė.

Priartėjusi prie V. Bložės kūrybos, Nijolė, padrąsinta draugės Gražinos Ramoškaitės, žinomo poeto Sigito Gedos žmonos, vieną dieną sužinojusi, kad vėl dėl sveikatos sutrikimo V. Bložė guli sanatorijoje Druskininkuose, sėdo į traukinį ir nuvyko aplankyti poeto.

Tačiau tą kartą V. Bložė su ja nesiteikė susitikti. N. Miliauskaitė pažeminta grįžo į namus. Tačiau po kokių dviejų dienų N. Miliauskaitė gavo V. Bložės laišką, kuris skambėjo maždaug taip: „Surask mums kur gyventi, mano sužieduotine.“

V. Bložė pas žmoną negrįžo. Jau vėliau, kai Nijolė nepagydomai sirgo, artimoje aplinkoje yra prasitarusi, kad ją visą gyvenimą slėgė tai, kad ji tapo V. Bložės pirmosios šeimos skyrybų priežastimi.

Darbai darbai, poezijai likdavo tik vakarai

Poetės Erikos Drungytės teigimu, reikia suprasti, kad šie santykiai prasidėjo nuo N. Miliauskaitės iniciatyvos: „Ji buvo įsimylėjusi Vytautą poetą, Vytautą asmenybę ir nuosekliai siekė to santykio.“

Gyvenimas su žinomu poetu buvo besąlygiškas atsidavimas jam, tai buvo didžioji N. Miliauskaitė meilės auka, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad tarytum tokia būtis nusavina talentingos poetės asmeninę erdvę, jos norą atsidėti vien kūrybai.

E. Drungytė teigia, kad N. Miliauskaitės ir V. Bložės bendro gyvenimo pradžia buvo tarsi pirmykščių žmonių: „Jie ieškojo maisto gamtoje, naudojosi bičiulių sodais ir gėrybėmis, o tada Nijolė ir pati pradėjo auginti daržoves. Tai rodo jos norą išlaikyti šeimą stabilią ir materialia prasme.“

Kai nusipirko sodybą, N. Miliauskaitė ėmėsi sunkiausių daržininkystės, sodininkystės darbų. Pati dažė sienas, baldus, grindis, genėjo medžius. Poezijai likdavo tik vakarai.

V. Bložė, kaip tvirtina E. Drungytė, turėjo daug negalių: „Jis labai stengėsi savo fizinį kūną išlaikyti ir fiziniais pratimais, ir mankštomis, ir meditacijomis, bet jo silpnaregystė buvo tokia stipri, kad jam negalima prikišti. Jis daugybės dalykų negalėjo padaryti, net surinkti savo tekstų. Kai kurie sako, kad Nijolė buvo tarnaitė, investavo daug savo fizinių ir dvasinių jėgų, laiko, kurį galėjo skirti tik sau. Iš dalies tai tiesa, iš dalies – ne.“

Ieškodamas būdų, kaip galima pagerinti gyvenimo kokybę, V. Bložė buvo nuolat paniręs į netradicinės savigydos, sveikos mitybos ir gyvensenos mokymus. Juo sekė ir Nijolė, buvo besąlygiškai persisėmusi visomis tomis sveikatinimosi idėjomis.

Liga – privatus reikalas

Pirmoji N. Miliauskaitės eilėraščių knyga – „Uršulės S. portretas“. Poezijos rinkinys pavadintas Sigito Gedos dukters vardu. Ji labai norėjo turėti savo vaikų, labai norėjo patirti motinystės džiaugsmą.

Pasak A. Peluritytės-Tikuišienės, N. Miliauskaitė labai troško turėti vaikų, tačiau gydytojai V. Bložei turėti palikuonių nerekomendavo – buvo neaišku, kuo serga poetas: „Ir N. Miliauskaitė buvo sugalvojusi įsivaikinti mergaitę. Net vaikų namuose buvo išsirinkusi penkerių metų mergaitę, ne vieną kartą atsivežusi į namus. Tačiau, kiek žinoma, V. Bložė vėl „atkrito“, kažkas buvo ne taip. N. Miliauskaitė nusprendė, kad tos mergaitės jie visgi neims.“

V. Bložės egocentrizmas nugalėjo N. Miliauskaitės norą įsivaikinti mažą mergytę. Tik tas neįvykdytas pažadas vaikui ją labai kankino ir slėgė.

E. Drungytė teigia, kad nereikia iš N. Miliauskaitės daryti kankinės, kurią nuskriaudė V. Bložė: „Tai, ką ji sugebėjo kaip poetė, rodo, kad jos vidinė stiprybė buvo išsilaikiusi. Jai pakako tiek, kiek ji padarė. Ką sukūrė pati…“

Net sunkiai sirgdama, tarsi tapo nematoma, kartu su savo kūryba… Susirgo sunkiai ir liga tapo tarsi neatsiejamai privačiu tik N. Miliauskaitės reikalu. Kęsdama skausmus slaugos sulaukė iš artimiausio krišnaitų tikėjimo bendruomenės moterų, kurios neapleido poetės iki paskutinės jos gyvenimo akimirkos.

Slėpė ji savo ligą nuo V. Bložės, o šis net ir nepastebėjo, kad žmona serga. Kai N. Miliauskaitei skyrė Nacionalinę premiją, visi Rašytojų sąjungoje žinojo, kad ji serga nepagydomai. Krūties vėžio ketvirtoji stadija. Mirė ankstyvą pavasarį.

Plačiau – laidos įraše.

LRT