Nijolė Regina Chijenienė: „Didžiųjų rašytojų tekstuose daugiau mįslių ir slaptų durelių“

Kelias iki literatūros klasikų, didžiausia geros literatūros vertybė, skaitytojų ir vertėjų kompetencija bei neblėstanti meilė dramaturgijai – apie tai Kristinos Sprindžiūnaitės pokalbis su vertėja Nijole Regina Chijeniene.

– Pradėkim nuo elementariųjų dalykų: kaip pradėjote versti knygas? Ar prisimenate pirmą „tikrą“ vertimą?

– Kartais kelias tiesiasi vienur, o vis tiek pasuki kitur. Mokykloje turėjom tokią mokytoją, ji buvo subūrusi literatų būrelį, mes statėm ir vaidinom spektaklius, ir jau vos ne akmenyje buvo iškalta, kad būsiu aktorė. Iš tiesų man lengva buvo scenoje sakyti kitų žmonių parašytus tekstus, kartais net vargu ar suprastus, tik intuityviai nujaučiamus. Bet aktorystei vis dėlto nepakako ryžto, nors greičiausiai tas noras vaidinti ir buvo punktyru pažymėtas kelias, vedantis į kitą, labai giminingą vertėjos profesiją. Įsitikinau tuo jau vėliau, kai ne kartą versdama geriausią sprendimą rasdavau pasikliaudama būtent nuojauta, gebėjimu „girdėti“ personažų replikas, įsijausti į veiksmą ir atspėti žodžiuose užšifruotą autoriaus mintį.

Pabaigus Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, jei nejunti kito labai aiškaus pašaukimo, studijuoti anglų kalbą – paprasčiausias ir turbūt lengviausias pasirinkimas. Bet kol nesuvokiau, kad galiu versti knygas, tiesą sakant, nelabai supratau, ką su ta anglų kalba veiksiu. Studijų metu minčių apie literatūros vertimą turbūt buvo, bet jos, žinoma, atrodė labai nerealios. Vis dėlto manyčiau, kad diplominį darbą neatsitiktinai rašiau iš vertimo. O pradėjus dirbti leidykloje viskas tarsi ir be pastangų susiklostė savaime. Dirbau tarp ypatingų žmonių – kūrybiškų, geranoriškų, gerbiančių vienas kitą, palaikančių jaunimą. Tuometiniai mano mokytojai buvo Petras Velička, Juozas Naujokaitis, Romualda Zagorskienė. Vieni patarinėjo tiesiogiai, iš kitų vertimų amato gudrybių sėmiausi pati. Vieną Juozo Naujokaičio redaguotą tekstą tebeturiu iki šiol – ir tebesižaviu jo teksto pajauta.

Leidyklos redaktoriai gaudavo vertimų privaloma tvarka, bet gal ne iš karto, be to, iš pradžių nė nemaniau kada versianti. Anuomet dirbti redaktore vienintelėje Lietuvoje grožinės literatūros leidykloje buvo, kaip jau nemenkas pasiekimas. Vis dėlto redaguodama tekstus, neretai visiškai beviltiškus, kartais pasijusdavau tokia bejėgė, tarsi rankos būtų surištos. Nuo pataisų kartais ir popierius prakiurdavo, o atiduodant spaudai vis tiek kas nors dar „išlįsdavo, ir “tekdavo mašinėle pataisas spausdinti ir klijuoti ant rankraščio.

Jau verčiau imti ir išversti iš naujo. Redaguodama gerų vertėjų darbus, tardamasi su patyrusiais kolegomis, daug mokiausi, kol šio to pramokau. Vienas pažįstamas kino scenaristas sykį man tarstelėjo: „Kodėl gi tau netapus vertėja?“ Taip pamažu ir įsidrąsinau. Vyresniųjų kolegų paakinta įgijau daugiau pasitikėjimo ir vertimas tapo mano „tyliąja scena“.

– Kada galutinai supratote: nebenoriu redaguoti, noriu tik versti?

– Turbūt kai man pasiūlė sudaryti Bradburyʼio prozos rinkinį vaikams. Tada jau tikrai supratau, kad tas darbas man prie širdies, kad labai smagu patirti džiaugsmą, kai kažkas pavyksta, ypač, jei tekstas sudėtingas ir reikia pasukti galvą.

– O kokie dabar Jūsų pačios santykiai su redaktoriais, greičiausiai – redaktorėmis?

– Iš patirties žinau, kad iš prasto rankraščio redaktorius vis tiek „nesutvarkys“ knygos taip, kad ji taptų bent jau labai gera, bet knygas redaguoti vis dėlto būtina. Redaktorių darbą labai vertinu ir kartais slapta apgailestauju, kad per mažai taisyta, bet pasitaiko, kad taisymų būna ir daugoka. Ypač, jei taisoma pagal kalbininkų madas arba mėginama „lietuvinti“ sakinius kaitaliojant žodžių tvarką ir taip suardant autoriaus minties tėkmę. Kategoriškoms redaktorėms tiesiog nusileidžiu, nes mūsų ginčų objektai paprastai nebūna kokie nors principiniai dalykai. Bet dažniausiai rašom viena kitai padėkos laiškus. Turėjau ir vyrų redaktorių. Vieną knygą redagavusieji jaunesni kolegos pageidavo vertime drastiškesnių tam tikrų moters kūno dalių pavadinimų, tada labai nenorėjau sutikti, bet šiandien, matydama, kaip tokio pobūdžio žargonas jau neberėžia akies, dėl to nebesikremtu. Gaila, kad vertimus iš anglų kalbos tvarkantys redaktoriai dažnai nėra ar nesijaučia kompetentingi prireikus tiesiog palyginti su originalu.

– Kaip šiais laikais jaučiasi anglistas, kai angliškai moka beveik visi, o nemažai dar ir mano, kad versti iš anglų – visai paprasta?

– Manau, kad tas visų mokėjimas gana santykinis. Galų gale. įvaldžiusieji užsienio kalbą buitiniu ar kuriuo nors dalykiniu lygmeniu vis tiek nebus pajėgūs skaityti ja visokią literatūrą. Aš pati tiesiog stengiuosi padaryti, ką galiu, kiek įmanoma nepriekaištingiau. Blogi vertimai, žinoma, demoralizuoja, kenkia bendram kultūriniam fonui, menkina profesionalų pastangas. Apmaudu, kad visuomenėje tebeegzistuoja inercija neigti vertėjo profesiją, nevertinti šio darbo kaip kūrybinio. Persiėmę tokia pasenusia nuostata kai kurie leidėjai ima neatsakingai rinktis vertėjus. Angliškai pramokę teatralai, pavyzdžiui, linkę patys versti statomas pjeses, „taisyti“ vertėjo pateiktus tekstus arba tiesiog kalbėti scenoje taip, kaip „savaime pasisako“.

Apmaudu, kad visuomenėje tebeegzistuoja inercija neigti vertėjo profesiją, nevertinti šio darbo kaip kūrybinio.

– Ar teatrui pradėjote versti dėl jaunystėje pasigauto „viruso“?

– Turbūt, nors jau nebeprisimenu, kokiomis aplinkybėmis išverčiau pirmą pjesę. Bet iškart užsikabinau. Dramaturgija – mano meilė. Ankstyvoje vaikystėje esu su triukšmais nutraukusi kaimo mokyklos vaidinimą ir užsikeberiojusi į sceną deklamuoti eilėraščio. Klaipėdoje gyvenome šalia teatro ir mama vakarais dažnai palikdavo mane žiūrėti spektaklių.

Pjesių vertimas – specifinis dalykas. Frazė turi būti labai tiksli, antraip ima ir pasikeičia akcentai, dingsta prasmė. Kartais per spektaklį girdi, kad kažkas vis tiek ne taip. Pjesėje lyg buvo kalbama apie dvasinę tuštumą, o scenoje – apie meilę Sutinku, galimos režisūrinės interpretacijos, bet, mano manymu, svarbiausia – pagarba autoriui. Esu tikra, kad bendraudami su vertėjais, kviesdami ne tik į premjeras, bet ir į skaitymus, teatralai tik laimėtų. Pamenu, kaip viena aktorė vis skambindavo man dėl vienos kitos jai „nelimpančios“ frazės. Taip ir turėtų būti.

– Vertėte ir kinui.

– Kinui teko versti ir į anglų kalbą. Ta patirtis buvo labai naudinga. Visa scenarijaus esmė irgi dialogas. Čia svarbu, kad mūsų realijos ir visos subtilybės būtų suprantamos skaitantiems angliškai. Tampi viena iš būsimo filmo kūrėjų ir gerbėjų visiems laikams.

– Ar kino ir teatro tekstai – irgi literatūra?

– O kaipgi kitaip! Išimtis būtų nebent techniniai nurodymai pjesėje ar scenarijuje. Žinoma, kinas kinui nelygu. Kaip ir knyga – knygai. Kalbu apie viso scenarijaus, kaip meno kūrinio, vertimus, kurie skirti ekspertų komisijoms vertinti. Kitas etapas – – subtitrai – vėl kita specifika. Kaip sutaupyti vietos ir nepraleisti to, kas svarbu, kaip parinkti šnekamosios kalbos variantus ir atspindėti konkretaus personažo charakterį.

– Išvertėte nemažai klasikinės literatūros. Ką tie kūriniai reiškė Jums pačiai?

– Didieji mano klasikai, kaip jiems ir dera, labai jau nuo manęs nutolę. Pamenu, kad D. H. Lawrenceʼo „Ledi Čaterli meilužio“ vertimas suteikė man daug kūrybinio džiaugsmo. Jis tarsi buvo reikalingas man pačiai – kaip žmogui, kaip moteriai. Versdama šiurkščią kaimišką eigulio kalbėseną, prašiau mamos kiekvieną jo sakinį pasakyti savaip. Mama buvo kilusi iš vidurio Lietuvos, tad skirtumas nuo vadinamosios bendrinės kalbos – vos juntamas ir vis dėlto po daug metų kažkur internate radau pagiriamuosius skaitytojo žodžius būtent tam skirtumui. Iki šiol man mįslė, kodėl tas tekstas taip nesileido taisomas ir tobulinamas, kai buvo leidžiamas pakartotinis leidimas. Ilgai prie jo plušau, bet galiausiai bene pusės naujų taisymų atsisakiau.

W. S. Maughamo „Teatrą“ versti paskatino jaunystės sentimentai. Anuomet mėgtas rašytojas, išsvajotasis teatras.

H. Millerio „Vėžio atogrąžos“ ėmiausi kaip išbandymo. Kaip klasiką griežiantis smuikininkas imasi modernaus kūrinio. Norėjau sau ir kitiems įrodyti, kad viską galiu. O jeigu rimtai – nemėgstu jaustis apsiribojusi, juo labiau atsiribojusi nuo kurio nors stiliaus ar žanro.

– Ar neslegia atsakomybė verčiant „didelį vardą“?

– Jeigu atsakomybė slegia, vadinasi, prisiimdamas ją pasielgei lengvabūdiškai. Didelius ir mažus vardus rikiuoja istorija, o pagarbaus dėmesingumo vertas kiekvienas autorius, tiesiog didžiuosius versti sunkiau, jie turi daugiau mįslių ir slaptų durelių, kurias reikia pirma pastebėti, paskui atrakinti, jie turi ir ypatingą, nepakartojamą balso tembrą, kurį privalu atkurti, besikartojančias spalvas, tvirtai sukabintą karkasą, aibes poteksčių bei intertekstų ir t. t.

Čia turbūt dar vertėtų paminėti Aldouso Huxley’io „Kontrapunktą“. Atsimenu, kaip laužiau galvą, apsivertusi klaustukais, pykau ir burnojau, o kartais net garsiai, turbūt iš nuovargio, juokiausi, kol įveikiau tą milžinišką opusą.

Džiaugiuosi, kad įveikiau šiuolaikinį airių klasiką Josephą O’Connorą ir užbaigiau visą jo trilogiją, sumanytą kaip duoklę daug iškentėjusiai savo tautai.

– Kuo Jus ir mus, skaitytojus, praturtino ryškieji nūdienos rašytojai?

– Kartai pagalvoju, kad pati knyga pasirenka vertėją, o knygų pavadinimai tarsi žymi tam tikras gyvenimo gaires.

Įdomi buvo pažintis su Margaret Atwood („Tarnaitės pasakojimas“). Mielai sutikau versti kurią kitą jos knygą, o besirenkant kurią, atėjo žinia, kad autorė parašė minėtos knygos tęsinį ir pasirinkimo, regis, nebeliko.

Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“ patraukė savo aktualumu šių dienų pasaulyje. Tai viena iš tų knygų, kurios stumteli į priekį arba kilsteli aukštyn. Daug iki tol buvusių abstrakčių ir nutolusių erdvėje dalykų, tarytum priartėja ir paliečia tave. Aiškiai pajunti, kaip visi mes esame susiję ir kaip smarkiai vėluojame vis dar vien šnekėdami apie žingsnius, kuriuos jau seniai laikas žengti.

Barneso knygos bendrame sunkiasvorių kontekste – genialiai trumpos, o pasako daugiau. Man patinka versti nedideles knygas, tada bent jau žinai, kad gal vis dėlto kaip nors spėsi pabaigti.

Galiausiai – penkios Juliano Barneso knygos, dvi jų pelnė geriausios verstinės metų knygos titulą, o mūsų literatūros kritikai jau vadina Barnesą nacionaliniu lietuvių rašytoju. Apskritai mėgstu versti skirtingus autorius, bet šis rašytojas tuo ir įdomus, kad kiekviena jo knyga vis kitokia, netikėta, atskleidžia skirtingas temas. Jis kalba apie esminius gyvenimo dalykus, jaudinančius kiekvieną žmogų ir kartais verčiančius pažvelgti į save kitomis akimis. Jo knygoje „Flobero papūga“ esama užuominos ir į vertėjus, Kartaginos laikais turėjusius savo skiriamąjį ženklą – papūgos tatuiruotę. Be to, Barneso knygos bendrame sunkiasvorių kontekste – genialiai trumpos, o pasako daugiau. Man patinka versti nedideles knygas, tada bent jau žinai, kad gal vis dėlto kaip nors spėsi pabaigti. Tačiau jo stiliaus paprastumas labai apgaulingas, o struktūra labai kieta ir tam tikros sąsajos ne iškart įžiūrimos.

– O koks vaidmuo tenka vaikų literatūrai?

– Verčiant vaikams atsigauna širdis. Jeigu leidžia originalo stilius, stengiuosi paieškoti retesnių žodžių, kad skaitytojai pajustų gimtosios kalbos grožį ir niekada nesuabejotų jos turtingumu ir išraiškos galimybėmis. Versdama įsijaučiu iki ašarų.

– Kas Jums buvo ir dabar yra ryškieji vertimo orientyrai?

– Savotiškas orientyras galėtų būti Jose Ortega y Gasseto esė „Vertimo skurdas ir spindesys“ išsakyta pozicija, kad vertimas yra nepaprastai sunkus, neįmanomas ir todėl labai prasmingas darbas. Pasak jo, vertimas – tai atskiras, besiskiriantis nuo kitų literatūros žanras ir pats savaime ne kūrinys, o tik kelias į jį. Kita vertus, vertimas atskleidžia tas paslaptis, tuos „nutylėjimus“, kuriuos tautos ir epochos pasilaiko sau, taip jie lemia susiskaidymą ir priešiškumą. Kitaip sakant, vertimas atskleidžia žmonijos vienovę.

– Ar vertimai sensta?

– Kai kas sako, kad vertimo amžius – dešimt metų. Mano galva, tą amžių, jeigu toks yra, reikėtų matuoti bent jau ne vienu dešimtmečiu. Senėjimas – natūralus procesas, nes kinta tikrovė, atsinaujina žinios, keičiasi vertimo samprata (labiau teoriškai), nusistovėjusi kalbos vartosena, ypač tam tikri marginaliniai jos aspektai, kad ir jaunimo žargonas. Pasenusiais vertimais laikyčiau nepakankamai profesionaliai atliktus, iš kurių nepasimokysi, bet ir jie vertingi kaip tam tikros epochos atributai. Iš naujo versti tuos pačius kūrinius, žinoma, reikia. Juk nuolat klausomės tų pačių, bet vis naujai atliekamų muzikos kūrinių.

– Turbūt ir išlaikytas kalbos egzaminas nereiškia, kad jau išmokai kalbą visiems laikams?

– Galiu atsakyti tik klausimu: ar baigę mokyklą lietuvių kalbos žinias tik saugome, kad neišbyrėtų, ir jų nebeplečiame? Be to, juk nieko niekada nebūna visiems laikams. Keičiasi kalbos, keičiasi pasaulis, keičiasi ir to pasaulio matymas. Kalboje daugybė apsektų. Jos mokaisi visą gyvenimą.

– Provokacinis klausimas: turbūt nesutiksite, kad kai anglų kalba – populiariausia užsienio kalba, anglakalbės literatūros vertėjų netrukus nebereikės?

– Tikrai nemanau, kad vertimų nereikės. Bet gerai mokantis kalbą sugebės įvertinti gerą vertimą.

Be to, kas žino, ar tos „populiariausios“ kalbos vietos neužims kokia kita? O jeigu tų anglakalbių vertėjų ir nebereikės, menka bėda, pasaulyje dar šitiek kalbų, pagaliau kodėl nepamėginus pačiam rašyti – – ir lengviau, ir garbės daugiau

– Sakėte, kad atsitiktinių knygų pasitaikė gal tik pačioje pradžioje, kai dar pati nelabai susivokėte, ko norėtumėte, o vėliau nebevertėte nieko, kas, Jūsų akimis, nebūtinai turi būti išleista. Kokia turi būti knyga, kad Jums atrodytų, jog pasauliui jos reikia?

– „Išranki“ pasidariau, kai supratau, kad daryti tai, kas neturi prasmės, tolygu neleisti sau kvėpuoti. Man labai svarbus tiesos sakymas. Pasaulis yra visoks, ir jeigu tai gera literatūra, – – o gera, kaip sakė J. Barnesas, yra tik ta, kuri atskleidžia tiesą,- – tai jos veidrodyje vis tiek atpažinsi save. Ir širdimi pajusi, kad tai, apie ką autorius pasakoja, yra tikra. Dabar nemažai produktyvių rašytojų, bet neretai atrodo, kad tos knygos parašytos ne gyvų žmonių, o kompiuterių. Perskaitęs nelabai suvoki, ką tokia knyga, teigia, atskleidžia, duoda. Didžiausias kriterijus: knyga sugeba keisti į gerąją pusę jei ne visą pasaulį, tai bent tave patį. Kad atsirastų stipresnė pajauta, kad susivoktum, pažintum save. Ir dar: kad knyga padėtų tau pajusti, jog tuos sunkius gyvenimo mokslus eini ne tuščiai ir ne vienas, ir kad geriausia, ko gali tikėtis šioje žemėje, – išmokti mylėti.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos žurnalo „Hieronymus“ 6-ąjį numerį galite parsisiųsti čia

15min.naujas