Nobelio premijos laureatas Mario Vargas Llosa: svarstau, kas ištiks visuomenę, kai tikrąją kultūrą galutinai pakeis pramogos

„Kultūros baruose“ Nobelio literatūros premijos laureatas Mario Vargas Llosa su prancūzų sociologu Gillesíiu Lipovetsky diskutuoja apie kultūros vaidmenį ir ateitį.

Mario Vargas Llosa. Savo esė knygoje „Spektaklio civilizacija“ (La civilización del espectáculo) perteikiau nerimą ir tam tikrą liūdesį, kad kultūra virsta kažkuo visiškai kitu, negu įsivaizdavome mano jaunystės laikais, 6-ajame, 7-ajame ar 8-ajame dešimtmetyje. Aprašau jos transformacijos priežastis, bandau įžvelgti, kaip skirtingai kultūros pokytis galėjo paveikti socialinį, politinį, religinį, seksualinį ir kt. gyvenimą, nes kultūra apima visas sritis. Mano knyga anaiptol nėra pesimistiška, noriu padrąsinti žmones, kad susimąstytų, ar šiais laikais įsivyravęs pramogų ir linksmybių kultas gali tapti atsvara visaverčiam kultūriniam gyvenimui. Mano manymu, tą paviršutiniškumą diktuoja platieji visuomenės sluoksniai, kurių kultūrines vertybes stengiasi atspindėti visuomeninės institucijos, tačiau kultūros vaidmuo yra visiškai kitoks.

Gilles’is Lipovetsky – vienas iš moderniųjų mąstytojų, itin nuodugniai tyrusių šią naują kultūros kryptį. Jis, knygose „Tuštumos era“, „Efemeriškumo imperija“ išsamiai aprašęs, kas gi sudaro kultūrą, stengiasi (kitaip negu aš) suprasti pozityvius naujosios kultūros bruožus, pavyzdžiui, demokratišką jos pobūdį, didelį paveikumą, nelikus nei elito, nei kunigų, nei intelektualų kontrolės. Dabar kultūra prieinama visiems ir nesistengia pabrėžti jokių skirtumų, kaip tą tradiciškai darė.

Galima diskutuoti ir dėl jo nuomonės, ar tikrai naujoji kultūra užtikrina didesnę individo laisvę. Esą praeityje žmones tarsi įkalindavo tam tikra kultūros forma, o šiais laikais jie gali rinktis iš daugybės kultūrinių galimybių, pabrėždami ne tik savo nepriklausomybę, laisvą valią, bet ir skonį, asmeninius pomėgius. Gilles’io teigimu, dabar įsitvirtinusi malonumų kultūra pasireiškia tokiomis formomis, kokių anksčiau niekas nepriskirdavo kultūrai, o tai savaime yra gerai. Tokiam požiūriui galima pritarti arba nepritarti, bet diskusija tarp dviejų skirtingų nuomonių tikrai galėtų būti vaisinga.

Gilles Lipovetsky. Mario, labai ačiū Jums už gražų pristatymą, puikiai perteikėte mano mintis. Jūs tvirtinate, kad spektaklio civilizacija neigiamai veikia tauriąją kultūrą. Visiškai su Jumis sutinku. Šią problemą nagrinėjau iš teorinės perspektyvos, tad aptarsiu ją šiek tiek plačiau. Nesileisdamas į šio reiškinio istorinį vertinimą, norėčiau iškelti klausimą, ką taurioji, aukštoji kultūra reiškia šiuolaikiniam žmogui. Anksčiau ji reprezentavo absoliuto siekį. Klostantis moderniai, demokratinei visuomenei, besiremiančiai mokslu, vokiečių romantikai ėmė kurti tam tikrą meno religiją, kad suteiktų tai, ko negalėjo užtikrinti nei religija, nei mokslas, nagrinėjantis konkrečius reiškinius. Būtent todėl menas įgavo sakralumo atspalvį. XVII ir XVIII a. poetai, apskritai menininkai rodė kelią ir skelbė tai, kas anksčiau buvo religijos prerogatyva.

Kai susimąstome, ką kultūra reiškia vartotojų visuomenei arba spektaklio civilizacijai, kaip vadinate Jūs, darosi aišku, kad tai romantinio modelio griūtis. Kultūra tampa sudėtine vartojimo dalimi. Nebesitikima, kad ji pakeis pasaulį, kaip įsivaizdavo Rimbaud, tuo tikėjo Baudelaire’as ir kiti poetai, kuriems nerūpėjo praktiškoji pasaulio pusė. Nepaisant to, vartotojų kultūra įsitvirtino. Iš kultūros dabar tikimasi pasilinksminimo, ji yra tik šiek tiek aukštesnė pramogos forma. Gyvenimą nuolat keičia technologijos, o kultūrai belieka tuos pokyčius apvainikuoti.

Spektaklio civilizacija neatrodo itin patraukliai, tačiau ilgesnį laiką analizuodamas vartotojų visuomenės gyvenseną, stengiausi parodyti ir teigiamus jos ypatumus. Be abejonės, šiuolaikinė kultūra, palyginti su tradicine, turi daugiau neigiamų bruožų. Kita vertus, gyvenimas nėra vien kultūra. Jame daug politikos, o demokratijos lygį parodo mūsų santykis su kitais, su savimi, savo kūnu, su troškimais ir panašiais dalykais. Galima sakyti, kad vartotojų visuomenė pernelyg daug laisvės suteikė individui. Kodėl taip atsitiko? Šiuolaikinei visuomenei jau nebedaro įtakos didieji naratyvai, politinės ideologijos, kurios reguliuodavo žmonių gyvenimą ar apribodavo jų saviraišką. Vietoj šių ideologijų įsigalėjo laisvalaikio ir hedonizmo kultūra. Žmonės nebetiki autoritetais, visais įmanomais būdais siekia laimingai gyventi, bet, žinoma, ne visada pavyksta. Vartotojų visuomenė leidžia plisti hedonistiniams gyvensenos modeliams. Aukštąją kultūrą palaidojusi televizija atvėrė naujus horizontus, tarsi sulygindama žmones. Pasikeitusi situacija lėmė didesnę asmens autonomiją, suteikė galimybę susikurti savo gyvenimo būdą.

Tai labai svarbu, nes vartotojų visuomenė vadovaujasi demokratijos principais. Dabar socialiniai konfliktai jau nesibaigia kraujo praliejimu, o diktatūra visiškai nepriimtina. Todėl tikiu, kad spektaklio civilizacijos demokratija nėra tokia tragiška ir šizofreniška, kokia buvo anksčiau. Tačiau dar išliko dvi pagrindinės Naujųjų laikų blogybės – tai revoliucija ir nacionalizmas. Nors ten, kur triumfuoja vartotojų visuomenė, nacionalizmas jau nebepasireiškia kruvina forma, o revoliucija, t. y. didžioji epopėja ir išganinga marksistinė viltis, jau nebeturi tiek galios ir pasekėjų, vis dėlto pavojus išlikęs. Prisiminę, kokius padarinius revoliucija ir nacionalizmas sukėlė XX a., imame vengti apokaliptinių pranašysčių dėl spektaklio civilizacijos, nors nesiliaujame jos kritikavę.

Mario Vargas Llosa. Čia yra teigiami vadinamosios spektaklio civilizacijos ypatumai, su kuriais iš esmės sutinku, tačiau aptarkime ir neigiamus požymius. Aukštosios kultūros griūtis sukėlė didžiulę sumaištį. Kartu su aukštąja kultūra nyksta ir jos nustatyta hierarchija, kurios anksčiau buvo paisoma, ir estetinės vertybės, be kurių nustoja galioti kanonas ar pirmumo tvarka. Dabar to beveik nebelikę. Viena vertus, galima pamanyti, kad kultūra gavo neribotą laisvę, antra vertus, tai gana apgaulinga. Taigi padėtis dramatiška. Bene daugiausia apgaulės įžvelgiu dailės srityje. Vaizduojamojo meno laisvė reiškia, kad menu gali būti laikoma viskas ir tuo pat metu niekas, nes neturėdami kanono negalime to, kas gražu, atskirti nuo to, kas bjauru. Šiandien grožis ir bjaurastis priklauso nuo dailės klientų skonio. Įsivyravusi painiava kartais pasiekia net komiškus kraštutinumus. Veikianti sistema ir visagalė reklama visus taip suvedžioja, kad didį talentą nurungia eilinis sukčius. Nors kitose srityse tokių kraštutinumų pasitaiko mažiau, tačiau ir jas apėmusi vertybinė suirutė.

Žinoma, jeigu kultūrą laikome vien pramoga, tada visa tai nesvarbu. Jeigu siekiame tik pasilinksminti, apgavikas tą padarys kur kas geriau už kūrėją, mąstantį autentiškai. Bet jeigu kultūra mums reiškia vis dar kai ką daugiau, tada turėtume sunerimti. Man kultūra nėra tik malonumas skaityti gerą literatūros kūrinį, klausytis įstabios operos ar žiūrėti puikų baleto spektaklį. Aukštosios kultūros, didžiojo meno sužadintas jautrumas, vaizduotė ir troškimai sustiprina žmogų, pagerina jo gyvenimą. Jis geriau supranta iškylančias problemas, adekvačiau vertina gerus ir blogus pasaulio reiškinius. Meno įdiegtas jautrumas leidžia lengviau pakelti negandas, džiaugdamiesi gyvenimu, patiriame mažiau kančių. Kultūrinė patirtis padeda geriau suprasti tarpusavio santykius, atskirti tiesą nuo melo, gėrį nuo blogio. Kalbu, remdamasis asmenine patirtimi. Religija iš mano gyvenimo pasitraukė, kai buvau dar labai jaunas, todėl dvasingumo sėmiausi iš knygų. Svarstau, kas ištiks visuomenę, kai galutinai dings tikroji kultūra, nes ją pakeis pramogos. Ar vien pramogaudami įstengsime spręsti egzistencines problemas?

Esu už kapitalizmą, nes ši santvarka lėmė, kad pasaulis tapo pažangesnis, gyvename geriau negu mūsų protėviai. Tačiau įtakingi rinkos analitikai visada tvirtino, kad kapitalizmas yra nejautri sistema, nes kaupti turtus skatina egoizmas, neigiamai veikiantis mūsų kasdienybę. Visa tai atsverti turėtų išskirtinai turtingas dvasinis gyvenimas. Dauguma kapitalizmo teoretikų manė, kad tokia išganinga išeitis yra religija, o netikintieji siejo ją su kultūra. Šiuolaikinė visuomenė, atmesdama ir vieną, ir kitą kelią, pamažu panyra į dvasinę tuštumą. Geriausias būdas kovoti su egoizmu, su vienatve, su nežmoniškai siaubinga konkurencija būtų kultūra tauriausia šio žodžio prasme, tačiau jos atsisakoma.

Nesutinku su Gilles’iu, kad spektaklio civilizacija atnešė taiką, dvasios ramybę, sumažino smurtą. Sakyčiau, atsitiko priešingai – apstu, ypač miestuose, nusikaltimų, prievartos, seksualinių skandalų, įvairaus pobūdžio diskriminacijos. Yra net manančių, kad ekonominė krizė irgi kilo dėl diskriminacijos, rasizmo ir ksenofobijos. Antai seksualinės mažumos susiduria su prievarta beveik visur. Kodėl taip yra? Kaip galima tą paaiškinti? Mano manymu, prievarta sustiprėjo todėl, kad žlugdoma aukštoji kultūra, kuri skatina atjausti, suprasti kitus, mąstyti, kas ir kodėl vyksta pasaulyje. Kultūra, ne tik šokiruojanti, patraukianti dėmesį, bet ir verčianti nerimauti, kritiškai mąstyti, kad nesijaustume tokie sutrikę būties akivaizdoje, yra daug pranašesnė už pramoginę savo atmainą.

Nesu nusiteikęs prieš spektaklio civilizaciją, ji man patinka, savaip netgi žavi. Tačiau, jei kultūra yra tik pramoginis spektaklis, nesistebėkime, jei dvasios ramybę pakeis konformizmas, rezignacija ir pasyvumas. Moderni kapitalistinė visuomenė nuteikia individą elgtis pasyviai. Stokodamas kritiškumo, jis nepuoselėja demokratinės kultūros, nes atsisako aktyviai, kūrybiškai dalyvauti socialiniame, politiniame ar pilietiniame gyvenime. Vienas iš reiškinių, keliančių didžiausią nerimą, yra intelektualų ir menininkų nusišalinimas nuo pilietinių temų. Dažnas verčiau atsuka nugarą, kad nesusiteptų politika, kurią iš principo laiko nešvaria, netauria, korumpuota. Kaip laikui bėgant gyvens demokratinė visuomenė, jeigu mąslesni, jautresni, kūrybingesni, daugiau vaizduotės turintys žmonės neapmąstys jos raidos? Aukštosios kultūros griūtis skaudžiai atsilieps ne tik mažumoms ar elitui, kuris, užsidaręs dramblio kaulo bokšte, mėgaujasi prasmingais intelektualiniais malonumais, bet ir visuomenei.

Gilles Lipovetsky. Spektaklio civilizaciją dažnai siejame su idealų žlugimu. Tai neginčytinas, tačiau tikrai ne vienintelis jos požymis. Sutinku, kad tai galėtų būti laikoma dominuojančiu aspektu, tačiau esama ir priešingų tendencijų. Jaunesnė karta nestokoja atsakingų žmonių, kuriems dosnumas ir savitarpio pagalba rūpi labiau už politiką, atrodžiusią tokią svarbią ankstesnėms kartoms. Vadinasi, šiuolaikinė visuomenė nėra nei ciniška, nei nihilistinė. Nors visko pasitaiko, tačiau esama daug nevyriausybinių organizacijų, savanorių, pavienių žmonių, kurie rūpinasi ne tik savimi, bet ir kitais. Žinoma, tai nėra visuotinis fenomenas, tačiau mane stebina, kad vartotojų visuomenė, nepaisant nepatrauklių bruožų, vis dėlto kuria tam tikrą balansą, rodo dosnumą visame pasaulyje, todėl negalima jos laikyti vien egoistiška.

Galbūt mudu tiesiog skirtingai įsivaizduojame aukštąją kultūrą? Jūs laikote ją savotišku išsigelbėjimu, atsvara spektaklio civilizacijos paviršutiniškumui, net laukinio kapitalizmo priešnuodžiu. Aš, kaip ir jūs, nesu nusistatęs prieš kapitalizmą, bet ieškau būdų, kaip jį paversti humaniškesniu. Žinoma, mes skirtingai į tai žiūrime. Jūs manote, kad aukštoji kultūra galėtų iš esmės pakeisti, patobulinti kapitalizmą, o aš tokią galimybę vertinu daug skeptiškiau. Matyt, mažiau tikiu aukštąja kultūra.

Jūs įdomiai kalbėjote apie prievartą. Minėjote, kad į pramogas pasinėrusi vartotojų visuomenė išrado naujas prievartos formas. Tačiau prisiminkime, kad būtent aukštosios kultūros klestėjimo laikais Oscarui Wilde’ui teko sėdėti kalėjime. Be to, prieš Antrąjį pasaulinį karą pačia kultūringiausia tauta buvo laikomi vokiečiai. Vadinasi, aukštoji kultūra nesugebėjo Goethe’s ir Kanto šalies apsaugoti nuo barbariško nacizmo.

Kaip mokslo atstovas, aš ginu aukštąją kultūrą, tačiau manau, kad reikėtų ieškoti ir kitų galimybių. Pažinti geriausius pasaulio kūrinius, be abejo, svarbu, tačiau tai nėra vienintelė išeitis. Šiuolaikiniame, orientyrus pametusiame pasaulyje turėtume ieškoti būdų, kaip atkurti žmogaus orumą ir pasitikėjimą savo veikla.

Aukštoji kultūra padeda atsiskleisti individualumui ir suvokti, kad pasaulį kuria kiekvienas iš mūsų. Edukacija šiuo atžvilgiu irgi neturėtų stovėti vietoje, vien apgailestaudama, kad jai trukdo televizija ar kitos pramogos. Kiekvienam turėtų būti suteikta galimybė virsti kūrėju, nebūtinai meno ar literatūros srities, bet plačiąja šio žodžio prasme. Aukštoji kultūra ir humanizmas turėtų derėti su kitomis ugdymo priemonėmis, jų neužgoždami, kad nesukeltų papildomų problemų, tarkime, atmetimo reakcijos. Dabartinė visuomenė, pametusi galvą dėl įvaizdžių ir pramogų, vangiai ieško rimtesnės kultūrinės pasiūlos. Žmonės, neturintys reikiamo išsilavinimo, tiesiog nepajėgs skaityti, pavyzdžiui, Joyce’o „Uliso“. Žinoma, gyventi gerai ir labai oriai galima net ir nežinant didžiųjų klasikos kūrinių.

Mudu esame tos pačios nuomonės, kad spektaklio civilizacija atsirado, išnykus estetinės hierarchijos riboms. Tačiau, žvelgiant iš šalies, aiškėja, kad dėl to kalta ne vien pati vartotojų visuomenė. Viskas prasidėjo nuo aukštosios kultūros – tikrąją ataką prieš akademinį meną ir „gražųjį“ stilių pradėjo avangardas. Duchampas, kuris toli gražu nepriklausė spektaklio civilizacijai, pirmasis pakišo mintį, kad parodose galima eksponuoti bet ką ir visa tai vadinti „menu“. Vartotojų visuomenei tas tiko ir patiko, nors pati idėja kilusi iš aukštosios kultūros. Taigi žlugimo priežastys glūdi pačioje aukštojoje kultūroje.

Galiausiai estetikos hierarchija irgi liko nepakeista. Tai ką gi nuveikė spektaklio civilizacija? Sukūrė masinį meną, neturintį atitikmens istorijoje, nes iki jo buvo tradicinės, ritualinės, religinės, atskirų klasių, aristokratijos meno atmainos. XX a. pradžioje atsirado, pavyzdžiui, kinas. Filmai buvo skiriami visiems, nepriklausomai nuo kultūrinio bagažo. Kad juos suprastum, nereikia būti perskaičius žymiausių kūrinių. Kinas nesikėsino į estetikos hierarchiją, tiesiog sukūrė pramoginį meną, siūlantį ne tik prastus, bet ir labai puikius kūrinius. Net gausėjantys vidutiniški filmai skatina žiūrovus jausti ir mąstyti.
Kinas yra kapitalizmo produktas, nes kino nėra be kapitalo. Būtent kapitalas sukūrė tiek masinį meną, tiek reklamą, kurią ne visada malonu matyti, ypač kai ji pertraukia filmą arba kultūrinę programą. Tačiau ar galėtume įsivaizduoti demokratiją be reklamos? Neegzistuotų laisva spauda. Interneto portalai neišgyventų vien iš skaitytojų. Reklama tam tikru požiūriu yra smerktina, tačiau turi gana didelių privalumų.

Mario Vargas Llosa. Grįšiu prie Gilles’io žodžių apie nacizmą. Nacistams atėjus į valdžią, priešais Berlyno (dabar Humboldtų) universitetą buvo deginamos knygos, visa didžioji vokiečių klasika virto pelenais. Tačiau nepamirškime, kad nacizmas – ne vienintelis totalitarinis režimas, nepasitikintis menine kūryba, filosofinėmis įžvalgomis, o ypač menininkais, kurie kritikuoja savo laikų visuomenę, nepaisydami net žiaurių bausmių.

Nepasitikėdami kultūra, mat joje visada slypi didžiulė grėsmė, visi autoritariniai režimai griebiasi cenzūros. Cenzūra prilygsta inkvizicijai, kuri draudė laisvai mąstyti, reikšti savo įsitikinimus, siekė suvaržyti intelektinį ir dvasinį gyvenimą, primesdama tam tikras valdžios nustatytas ir jos ideologiją atitinkančias normas. Cenzūrą taikė visos diktatūros, tarp jų komunizmas, fašizmas ir nacizmas. Tas puikiai įrodo, kaip svarbu turėti turtingą, kūrybingą ir laisvą kultūrą. O turtinga ir kūrybinga ji gali būti, tik būdama laisva. Kai brutalus totalitarinis režimas, toks kaip Hitlerio, Stalino, Fidelio Castro ar Mao Tse Dongo, panaikina visuomenės laisvę, kultūra nebeturi kuo kvėpuoti. Žinoma, ji gali išnykti ir kitomis aplinkybėmis. Laisvės sąlygomis kultūra pradeda degraduoti dėl lengvabūdiškumo ir snobizmo pertekliaus. Žmonėms, neturintiems reikiamo kultūrinio išsilavinimo, Joyce’as, Eliotas ar Proustas atrodo visiškai nereikalingi, juk esama svarbesnių problemų, jau nekalbant apie kasdieninius poreikius. Toks mąstymas labai pavojingas. Nors Proustą skaityti sunku, jis labai svarbus net ir tiems, kurie jo knygų galbūt nesupranta. Pajutę Prousto jautrumą tam tikriems reiškiniams, skaitytojai įgyja daugiau atjautos vargstantiems, geriau supranta žmogaus teisių svarbą. Toks jautrumas kyla būtent iš aukštosios kultūros. Netekusi jautrumo, kultūra išsikvepia. Tai tarsi paaiškina, kodėl šiuolaikinėje civilizuotoje Europoje, nepaisant šiurpios istorinės Holokausto patirtes, vis dar pasitaiko nacizmo recidyvų, periodiškai atgimsta antisemitizmas. Netrūksta ir ksenofobijos…

Laisvė neatsiejama nuo aukštosios kultūros, nes aukštoji kultūra visada yra kritiška, nonkonformistinė, ugdanti savarankišką mąstymą. Skaitydami Kafkos, Tolstojaus ar Flaubert’o kūrinius, suvokiame, kad ir geruose dalykuose gali slypėti bjaurumas, blogis, gražiai, elegantiškai perteikiamas ir gudriai užmaskuojamas. Realus pasaulis atrodo blankus, palyginti su tuo, kaip jį pavaizduoja didieji menininkai. Tai sukelia tam tikrą neatitikimą, prieštaravimą, net panieką tikrovei. Tačiau kartu praplečia ne tik laisvės suvokimą, bet ir tampa žmogaus teisių, demokratinių institucijų pagrindu. Gindami aukštąją kultūrą, rūpinamės laisve ir demokratija.

Kas mums atskleidžia, kad tam tikri ekonominiai dalykai yra neteisingi, o socialinė laikysena nepriimtina? Kultūra. Būtent ji suteikė pakankamai tiek jautrumo, tiek racionalumo, kad suprastume, kas yra blogis. Įdiegė suvokimą, kad rasizmas ir diskriminacija neišvengiamai didina smurtą, o vergovė ir kolonializmas – tai nežmoniška neteisybė, kuriai būtina užkirsti kelią. Proustas, rašydamas „Prarasto laiko beieškant“, pats nežinojo, kad kovoja dėl laisvės ir teisių. Tą patį darė Rembrandtas, Michel Ángelas, net kompozitorius Wagneris, nors asmeniniame gyvenime buvo tikras rasistas. Galima paminėti daugybę didžių menininkų, mąstytojų, kūrėjų, kurių veikla pranoksta siauros srities technokratų, mokslininkų atradimus, kad ir kokie svarbūs jie būtų progresui. Didžiųjų humanistų kūriniai, analizuojantys visuomenę, atskleidžia, ką prarado industrinė modernioji civilizacija. Žmonės vis siauriau klasifikuojami, todėl bendrumo įvardijimas tarsi skatina solidarizuotis, jaustis bendruomenės nariais, atsakingais už viešąjį gėrį. Tokią bendruomenę gali suburti tik kultūra, o ne technologijų ar mokslo specialistai, konkuruojantys tarpusavyje.

Kitaip tariant, ginti aukštąją kultūrą reikia ne todėl, kad ja galėtų mėgautis elitas, bet kad apgintume pagrindines vertybes – laisvę ir demokratiją. Aukštoji kultūra saugo mus nuo totalitarizmo ir autoritarizmo, nuo sektantiškumo ir įvairiausių dogmų.

Gilles’is Lipovetsky tikina, kad spektaklio civilizacija jau sunaikino visas utopines ideologijas, kėlusias baimę ir nepasitikėjimą, nes jos metodai pasirodė esantys gerokai veiksmingesni už racionalius demokratinius argumentus. Jei vartotojų visuomenė, siekianti patirti kuo daugiau pramogų, pasilinksminimų, pasimėgauti madomis ar laikinais malonumais, kažkokiu stebuklingu būdu privertė išnykti pavojingas ideologijas, tuo reikėtų tik džiaugtis. Bet argi pasaulyje mažiau prievartos, argi nejaučiame nuolatinės karo grėsmės?

Gilles Lipovetsky. Mario, visiškai sutinku su mintimi, kad demokratija, humanizmas ir teisės neatsirado savaime. Jos kilo iš daugybės idėjų, o kurti humanistinį, idealistinį ir demokratišką pasaulį padėjo jautrūs aplinkai filosofai, rašytojai. Modernusis pasaulis remiasi visuomenės normas kūrusiais mąstytojais, kurie tyrinėjo ne tik ezoterinius reiškinius, bet ir analizavo pačią visuomenę, gynė jos laisvę, orumą, lygybę. Už šį intelektinį proveržį esame dėkingi aukštajai kultūrai. Abu esame tos pačios nuomonės, kad kūrybiškumas, kaip laisvės apraiška, turi būti ginamas. Vis dėlto nesu įsitikinęs, ar tikrai aukštoji kultūra vienus sulaiko, kitus apsaugo nuo prievartos, totalitarizmo ar kitokio smurto. Kaip pasakytų Kantas, aukštąją kultūrą, plečiančią laisvės ribas, neretai suvaržo galia ir privatūs interesai. Šiais laikais vertybes puoselėja ne tik aukštoji kultūra, bet ir televizija, kinas, medijos, jeigu jos imasi ginti žmogaus teises ir orumą. Nors jų poveikis trumpalaikis, tačiau humanistinė ideologija skleidžiama nuolatos ir gana sėkmingai. Žiūrėdamas, pavyzdžiui, Spielbergo filmus, kurie kainuoja milijonus dolerių, yra labai populiarūs, bet nepriskirtini aukštajai kultūrai, kaskart įsitikinu, kad juose perteikiamos iš šios kultūros perimtos humanistinės ir demokratinės idėjos bei vertybės.

Vartotojų visuomenė prisidėjo prie daugelio dalykų – sužlugdė didžiąsias ideologijas, padidino individų autonomiją, užtikrino gerovę, leidžia turėti skirtingas nuomones… Tačiau to nepakanka. Daug žadėjusi spektaklio civilizacija taip ir neužtikrino laimės. Žinoma, negalima vien demonizuoti vartotojų visuomenės, antraip „su vandeniu išpilsime ir vaiką“. Ši visuomenė suteikia daug teigiamų dalykų – tai laisvė, tvarumas, galimybė pasirinkti savitą gyvenimo būdą… Deja, turime pripažinti, kad spektaklio civilizacija žmones laiko tiesiog vartotojais. Ar yra skirtumas tarp vartotojo ir žmogaus? Jis nepaprastai didelis. Žvelgdami iš humanistinės perspektyvos, turėdami omenyje aukštosios kultūros paveldą, manome, kad žmogus yra iniciatyvus, vertybes puoselėjantis kūrėjas, tačiau vartotojų visuomenė tų savybių neugdo. Štai kodėl plinta įvairiausi judėjimai, skatinantys prisiimti tam tikrus įsipareigojimus, nes žmogui būtina įsipareigoti.

Daugėja jaunų mėgėjų, kurie internetu ar kitomis komunikacijos priemonėmis kuria vaizdo įrašus, trumpametražius filmus, muziką ir kt. Žinoma, ne visi iš jų genialūs, tačiau ši veikla primena, kad tai, ką Nietzsche vadino galios valia šiandien virsta kūrybos valia. Vartotojų visuomenei nepavyko sunaikinti šitos valios, ji neprivertė, kad būtų meldžiamasi vien prekių ženklams. Žmonės vis dar trokšta patobulinti savo gyvenimą, todėl turėtų mokytis, kaip galima jį keisti esamomis sąlygomis su turimomis priemonėmis, kad netaptų vien mados vergais ir vartotojais. Turime padaryti išties daug. Nors pasaulinė kapitalizmo sistema tarsi apriboja lankstumą, tačiau viskas galėtų keistis, jeigu išsilavinimas tą leistų. Edukacija čia galėtų labai prisidėti. Susiduriame su vienu iš didžiausių XXI a. iššūkių. Visuomenę formuoja ne tik technologijos, bet ir nuovokūs žmonės, žinantys, ko nori. Aukštoji kultūra nėra vienintelis kelias. Interneto eroje turime permąstyti edukaciją, kaip ji galėtų padėti visuomenei, praradusiai orientyrus ir neturinčiai atskaitos taškų. Tai milžiniškas darbas, bet jeigu jis bus padarytas, galbūt pakeis ateities pasaulį.

Mario Vargas Llosa. Visiškai sutinku. Šiuolaikinė pramonės, rinkos visuomenė nepaprastai pagerino žmonių gyvenimo sąlygas, aišku, išsivysčiusiose šalyse. Deja, neužtikrino laimės, o juk ji yra esminis žmogaus siekis. Dvasinis gyvenimas darosi vis skurdesnis. Vieni žmonės savo egzistenciją įprasmina, pasitelkdami religiją, tačiau nemaža visuomenės dalis tokį vaidmenį mieliau suteiktų kultūrai, deja, ji pati apimta giliausios krizės. Dvasinę tuštumą galėtų užpildyti edukacija, tačiau nežinome, kokia turėtų būti sistema, kuri gebėtų ugdyti visuomenei reikalingus technologus, kitų profesijų atstovus, bet kartu nepamirštų dvasinių dalykų, kurių taip stokoja dabartinė visuomenė. Edukacija nesugeba suderinti šių dviejų fenomenų. Jeigu siekiame, kad šiuolaikinė visuomenė, kuri neblogai tenkina materialinius savo poreikius, įveiktų dvasinį vakuumą, atsiradusį jau XX amžiuje, turėtume iš esmės pertvarkyti edukaciją, kuri yra kertinis akmuo, kaip šeima ir individas. Tai nebus lengva. Jeigu suvoktume, kad reikalingas ne vien veiklumas, bet ir kūrybiškumas, būtų žengtas didelis žingsnis į priekį. Turime ieškoti sprendimų, kaip sukurti mokykloms, institutams, universitetams tinkamiausias edukacijos programas, kurios iš esmės keistų socialines nuostatas, tada ateities visuomenė patirs mažiau prievartos, įžvelgs daugiau prasmės, taigi susikurs laimę.

Iš ispanų kalbos vertė Gabija Leonavičiūtė.

delfi-og-image

kult-barai-logo