„Lituanistų sambūris“ kilo iš rūpesčio, kad lietuvių kultūra XXI amžiaus pasaulyje būtų gyva ir kūrybinga, kad Lietuvos tautos ir lietuvių bendruomenės nariai, šia kultūra remdamiesi, galėtų plėtoti savo gebėjimus bei kurtis prasmingą ir orų gyvenimą.
Gyvybingos lietuvybės, lietuvių kultūros išlikimas niekada nebuvo ir šiandien nėra savaiminis dalykas: jis reikalauja sąmoningų ir valingų pačios bendruomenės pastangų. Dabartinės globalizacijos sąlygomis ryškėja dvi skirtingos lietuvių elgesio tendencijos: viena vertus, atsivėrus pasaulio kultūrų įvairovei, tampame abejingesni lietuvybei, kita vertus, linkstame užsisklęsti senose savos kultūros formose. Šios abi tendencijos lietuvių kultūrai vienodai grėsmingos. Jas įveikti gali tik mūsų bendros pastangos plėtoti veržlią, kūrybingą, atvirą lietuvybę.
Kad lietuvybė būtų stipri ir kūrybinga, kad ji neužsisklęstų ginties būvyje, bet globaliame pasaulyje teiktų prasmės jausmą bendruomenės nariams, ją būtina nuolat kurti. Lietuviškoji kultūra turi išlikti Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimo šerdimi: tautai pragaištinga, kai jos kultūros ir kūrybos reikalai išstumiami į viešumos paraštę.
Lituanistinis ugdymas – asmens įvesdinimas į lietuvių kalbos, kultūros, istorijos pasaulį – yra ne tik mokyklos, bet ir visuomenės reikalas. Lietuvybę skleisti ir stiprinti turi visa Lietuvos viešoji erdvė. Įsipareigoti krašto kultūrai turėtų visi šios erdvės dalyviai.
Šiandien būtent mokyklai tenka nelengvas uždavinys puoselėti tokią lietuvybę, kuri suteiktų viską, ko XXI amžiaus žmogui reikia, kad jis augtų laisvas, atsakingas, kūrybingas, kad brangintų savo kultūrą ir rūpintųsi jos tęstinumu.
Šiuolaikinei lietuvybei plėtoti reikalinga bendra lituanistų ir visuomenės talka, naujas mokyklų vaidmuo, nauja lietuvių pilietinė laikysena. Tokiai talkai, tokiam vaidmeniui, tokiai laikysenai įsipareigoja „Lituanistų sambūris“.