Mėgstu užimti panoptikinę perspektyvą ir į viską – bent minutėlę – pažvelgti iš viršaus. Tuomet galima mūsų žmogišką pasaulį matyti kaip organizmų kolonijas – plačiai išsibarsčiusias, savimi patenkintas, lengvai prisitaikančias prie aplinkos pokyčių, ekspansyvias ir besirungiančias, bet gebančias save pažinti ir bendradarbiauti.
Rašytojos kalba, pasakyta atidarant ketvirtąjį Gdansko literatūrinių susitikimų festivalį 2019 m. birželį. Publikuota žurnale „Książki“ (2019 m. Nr. 6).
Iš lenkų kalbos vertė Jūratė Petronienė.
Toje organiškoje struktūroje knygų vertėjai yra veiksniai, be kurių ši negalėtų egzistuoti, nes jie yra sudėtiniai kažkokio nervinius impulsus perduodančio audinio elementai, kažkokio tinklo, kuris padeda perduoti informaciją iš vienos to kūrinio vietos į kitą. Tai žmonės, per kurių protus eina skirtingus pasaulius skiriančios sienos, o jie dėl savo talento ir gebėjimų turi galimybę tą sieną peržengti, ištrinti ir savo kompiuterių alembikuose sukurti mūsų laikų filosofinį akmenį – universalumą.
Nieko keisto, kad per amžius vertėjų dievas, globėjas ir patronas yra Hermis. Nedidelio ūgio, laibas, greitas, apsukrus, judrus dievukas, besibastantis po svetimus kraštus; kalbant Plutarcho žodžiais: „mažiausias ir apsukriausias iš dievų“. Ilgaplaukis, su plačiakrašte skrybėle ir kaducėjumi rankoje, sunkiai nusakomos lyties, jis yra visur. Tai sintezės, asociatyviai jungiamų dalykų, išminties, naudos pritraukimo dievas. Dievas, turintis humoro jausmą, linkęs meluoti ir juokauti. Pardavėjų, pirklių, amatininkų, lošėjų dievas.
Tai jis palaiko mums draugiją kelionėse ir būtent jo balsas mums prabyla iš kelionių vadovų. Veda mus klystkeliais, moko skaityti žemėlapius, perveda per sienas. Iš esmės pasirodo ten, kur tik įvyksta koks nors komunikacijos aktas. Vos tik atveriame burną, norėdami kitam ką nors pasakyti, – Hermis jau čia. Kai skaitome laikraštį, naršome internete, siunčiame žinutę – jis ten yra. Jo šiuolaikinė šventovė, jei tik tokia būtų, niekaip neapsieitų be telefono, fakso, kopijavimo aparato.
Vienas iš jo titulų – Hermeneutas – tai vertėjas žodžiu ir raštu. Iš tiesų jo šventovėje žyniai ir žynės yra vertėjai, nes jų darbas reikalauja dievybės įsikūnijimo – padėti žmonėms komunikuoti per kalbą ir net nepaisant kalbos, ir perkelti jų patirtis iš vienos kultūros į kitą.
Jaučiu silpnybę šiam dievui, o kartu ir stiprų ryšį su juo. Vis dėlto norėčiau tam prieštaraudama ir iš meilės paradoksui pasidžiaugti tuo, kad kartais būnu nesuprasta.
Pakartotinai neužšaldyti!
Viena jauna stilinga moteris, susižavėjusi kiniškais hieroglifais, ant sprando išsitatuiravo gražų ir keistą užrašą, turėjusį nustebinti kiekvieną, bent kiek mokantį kiniškai: „Pakartotinai neužšaldyti!“.
Tai rodo tam tikrą naivumą, kuris tik žvelgiantiems iš aukšto ir besijaučiantiems pranašesniais gali pasirodyti primityvus ar apgailėtinas. Vis dėlto dažnai pasidaro juokinga, kai žinome, kad kiekvienas iš mūsų kada nors yra patyręs kokį nors nesusipratimą, patekęs į tiesiog neįtikėtiną situaciją. Nesusipratimas reiškia vienatvę ir tam tikrą distanciją, kuri paprastai išryškėja esant nepažįstamam kontekstui. Tai stipriausio ir gėdingiausio intravertiškumo rūšis, nes juk gėdijamės, kad kažko nesuprantame. Mūsų kultūra auklėja mus suprasti ir taip suteikia galimybę kontroliuoti pasaulį. Nesuprantantis žmogus netenka kontrolės galimybės.
Vis dėlto būna tokių akimirkų, o dažniausiai jų pasitaiko tolimesnių kelionių metu, kai nežinojimas tampa išlaisvinančiu išgyvenimu. Jį galime patirti mums visiškai nepažįstamose vietose, kur viskas rodosi kitoniška, nauja, nesuprantama. Kvapai šokiruoja, spalvos akina neregėtais atspalviais ir ryškumu, kvėpuojame kitokiu oru, stebina oro temperatūra. Sutinkamų žmonių kūno kalba trikdo, vartojama kalba atrodo neperprantama, o abėcėlė primena guotą egzotinių augalų, skirtų alpinariumui.
Po instinktyvaus panikos priepuolio mūsų kvėpavimas pamažu rimsta, o smegenys naujoje tvirtovėje ima intensyviai ieškoti kokių nors detalių, suveiksiančių kaip kablys, kurio patemptas mūsų protas tarsi nusilpęs variklis galėtų vėl užsivesti. Iš duomenų chaoso su palengvėjimu išnyra žodis „bike“ arba tarptautinės įmonės pavadinimas, patvirtinantis, kad gyvename tame pačiame pasaulyje, nors kitokiame jo variante.
Po kelių dienų bergždžio darbo ir prasmės paieškų, pasikartojančių ženklų siejimo su kokia nors situacija smegenys nurimsta ir pereina į būseną, panašią į meditaciją. Nustoja ženklus laikyti informacijos nešėjais, žiūri į juos kaip į gražų ornamentą, kaip į kažką organiško, natūralaus, į formą be reikšmės; juk taip žvelgiame į gamtą – kaip į informaciją, atsietą nuo prasmės. Taip reklamos nustoja įtikinėti, tampa margomis dėmėmis milžiniškuose stenduose, iškabos tampa tiesiog durų apipavidalinimu, o bilietai – popierėliais, panorėjusiais nebūti baltais, tuščiais, neužrašytais lapeliais.
Taip atsitiktinai užčiuopėme paradoksą – dėl vertėjo tarpininkavimo stebuklingu būdu turiu artimesnį santykį su XVI a. rašytoju nei mano draugė, skaitanti jį originalo kalba! Anie žodžiai paseno, o vertėjas juos atnaujino, iš senų atžalų išaugino naujas.
Sriuba, tik kokia gi?
Šnekamoji kalba praeivių lūpose primena paukščių čiulbėjimą, galima jos klausytis išskiriant paskirus garsus, tačiau neteikiant jiems didelės reikšmės. Galima stebėti lūpų judesius, veido raumenų darbą – sekti, kaip šoka antakiai, dirba skruostai, ką tarp tų keistų garsų išdarinėja žmogaus akys. Smagu stebėti rankų bei viso kūno judesius. Kai kurie iš jų atrodys pažįstami – linktelėjo galva, nusišypsojo, – tačiau kiti – pamojavo delnais prieš veidą, loštelėjo galvą atgal – nieko mums nesako. Vis dėlto kiekvieną iš šių gestų, žinomų ar svetimų, reikia išsiversti – o čia ir slypi spąstai. Juk tai gali būti tuo pat metu nepakantumo arba simpatijos, pritarimo arba atmetimo ženklas.
Tokioje tolimoje kelionėje turime pratintis prie svetimumo. Tą jautė Marco Polo, kai pasiekė kinų valdovo rūmus, ir tą patį jaučia šiuolaikiniai turistai, kuriuos, sutemus vaikštinėjančius, pavyzdžiui, po Radžastano Džodhpurą, apima keista, pribloškianti būsena – tarsi jų būtis būtų sustojusi. Nieko nesupranta, niekur nepritampa, niekam nerūpi. Kai akis į akį susiduriame su faktu, kad nemokame vietinės kalbos, šiur̃kščios iliuzinės pasaulio vizijos, kurioje pasaulis atrodo savas ir kontroliuojamas, siūlės tampa pernelyg matomos, o mes patys imame žvelgti per atstumą, tarsi šešėliai slenkantys per ženklų ir taisyklių sluoksnius. Pasikliaujame atsitiktine sėkme, tikime stebuklinga įvykių seka ir dažnai apsigauname užsisakinėdami patiekalus iš valgiaraščio, nes vadovaujamės atpažįstamomis paslaptingų raidžių kombinacijomis.
Man tai neseniai nutiko keliaujant po Rumuniją, kai pakelės bare, kur stiprinosi vietiniai vairuotojai, iš valgiaraščio išsirinkau visiškai atpažįstamai atrodžiusį patiekalą: „Zama de cocos de casa si taitei de casa“. Mano álkanos ir nekañtrios vegetarės smegenys paskubomis atpažino šį pavadinimą kaip tailandietišką sriubą su kokosų pienu. Tačiau paaiškėjo, kad tokio skuboto darbo vaisiai buvo nekokie: padavėja atnešė naminį vištienos sultinį su naminiais makaronais.
Ši keista proto būsena iš esmės yra kūrybinė būsena. Mūsų protas mobilizuojasi alinančiam darbui, liepdamas panaudoti visą metų metus kauptą žinių, patirties ir intuicijos kapitalą. Taip pažadinta vaizduotė gali tapti ir dideliu pagalbininku, ir klastingu priešu.
Manau, kad kiekvienas privalo patirti tą keistą tuštumos būseną, būseną prieš suprantant, prieš aprėpiant pasaulį protu ir sąryšių, saitų, asociacijų tinklais, kurie sujungia mūsų patyrimą apie pasaulį ir teikia mums viltį, jog pasaulis – tai kažkas pastovaus, kažkas valdomo nenuginčijamų ir pasikartojančių dėsnių, kažkas, kuo gali pasitikėti. Kartu tokia būsena mums iškalbingai rodo, kad pasaulis gali egzistuoti ir funkcionuoti remdamasis kitomis nei aplinkinių ar mūsų nuostatomis ir nuo to jam nei šilta, nei šalta. Kad mūsų tvarka tėra viena iš daugelio, o komfortą jaučiame todėl, kad prie jo pripratome.
Vertimas kaip gelbėjimas
Kai Hermis dar gulėjo lopšyje, niekas nė neįtarė, kad šis kūdikis turi kažkokių ypatingų gebėjimų, nesvarbu, kad paties Dzeuso sūnus. Tačiau netrukus mažasis dievukas paspruko iš namų ir pavogė savo brolio Apolono karvių bandą. Mėtydamas pėdas, gyvulių kanopas apvyniojo oda, kad nepaliktų pėdsakų, dar spėjo atsargiai paslėpti bandą, po to grįžo į lopšį.
Esama gražios istorijos, kurią vertėjai turėtų laikyti savo mitologine dosjė, mat ji įrodo, jog tai vertėjai išgelbėjo civilizuotą pasaulį.
Atrodė, kad po Romos imperijos griūties, po plėšikaujančių barbarų antplūdžio Europoje dingo bet koks intelektinės tradicijos paveldas. Ir tikrai – daug kas išnyko negrįžtamai, o tai, kad šis tas nepaisant visko buvo išgelbėta, yra arabų valdovų iš Abasidų dinastijos, nuo VIII amžiaus valdžiusios dideles teritorijas, tarp jų Viduržemio jūros baseiną ir Artimuosius Rytus, nuopelnas.
Jie savo valstybės sostinėje Bagdade įkūrė didelę akademiją, skirtą būtent vertimui. Šiuose garsiuose Išminties rūmuose daugybė vertėjų į arabų kalbą vertė praktiškai viską iš eilės – tai, kas atkeliaudavo iš visos imperijos teritorijos. Arabai ypač jautė silpnybę graikams: Archimedui, Teofrastui, Ptolemajui, Hipokratui, Euklidui. Tačiau labiausiai mėgo Aristotelį. Juos domino mokslo darbai – ne tik geografija, astronomija, medicina, bet ir astrologija bei magija. Vertė ne tik graikiškus, bet ir iš Egipto, Indijos ar Persijos atkeliavusius darbus.
Gal kai kuriems iš mūsų gaila, kad arabai visai nesidomėjo istoriniais veikalais ar poezija. Nei Herodotas, nei Homeras, nei Tukididas ar Aristofanas jų nedomino. Nė dramų nevertė, todėl tiek daug jų amžiams pradingo. Jie, pragmatiški Rytų gyventojai, labiau buvo linkę užsiimti kalbotyra, gramatika ar stilistika. Matyt, ketino sukurti savus, dar geresnius darbus.
Šiaip ar taip, kol Europą vis dar gaubė smilkstančių civilizacijos griuvėsių dūmai ir tvaikas, kelis ankstyvųjų viduramžių šimtmečius svarbiausi griūvančios civilizacijos tekstai, tartum nugvelbta Apolono karvių banda, kitomis kalbomis dulkėjo Bagdado ir kitų arabų bibliotekų lentynose. Ir visa tai tokiais laikais, kurie, kaip žinome, buvo vieni iš tamsiausių mūsų žemyno istorijos puslapių, kai karai ir barbarų antplūdžiai lygino miestus su žeme, niokojo dirbamus laukus, smurtas ir ligos marino žmones. Tai buvo netinkamas metas bibliotekoms.
Taip nejučiom tarytum jūreivių atgabenamos svetimų kraštų sėklos – nelyg keleviai be bilieto, – atkeliavo vakariečiams nežinomos sąvokos: alembikas, algebra, algoritmas, boraksas, cirkonis, eliksyras, jazminas, kamparas, artišokas, kava, liutnia, nadyras, ryžiai, šerbetas, šafranas, talkas, zenitas – ir daugybė kitų. Netikėtas lobynas, kurio dievaitis – primenu – taip pat yra Hermis.
Ar žinote tas pavardes?
Istorijos malūnai sukasi lėtai, paklusdami taisyklėms, kurias išmano tik jie patys, tad XII amžiuje situacija pasikeitė, ir kitoje Viduržemio jūros baseino pusėje nutiko panaši į anksčiau aprašytą istorija. Tada įsibėgėjo rekonkista – ginkluota krikščionių, trokštančių išvyti maurus iš Pirėnų pusiasalio, kova – o visa tai, kaip žinome, vyko tuo pat metu, kai buvo rengiami kryžiaus žygiai, kai agituojantys pamokslininkai sekė vaizduotę kaitinančius pasakojimus apie Šventosios Žemės atgavimą ir arabų turtus Artimuosiuose Rytuose.
Arabai, vis labiau traukdamiesi iš Europos ir stumiami į dabartinės Ispanijos pietus, po savęs paliko turtingus, gražius miestus, neįprastą muziką ir aukštą kultūrą. Ir bibliotekas. Karo nugalėtojams iš paskos traukė vienuoliai ir knygų žmonės, kurių nejaudino joks kitas turtas, išskyrus pergamentus ir kodeksus. Dabar – atvirkščiai – buvo reikalingi vertėjai iš arabų į krikščioniškas kalbas.
Atkovoto Toledo arkivyskupas įsteigė garsiąją Toledo vertėjų mokyklą, jie tarsi archeologai atrasdavo ir grąžindavo Vakarams vieną kūrinį po kito. Dažnai buvo verčiama iš arabų kalbos į kastilų, tik po to – iš kastilų į lotynų. Šie naujieji vertėjai lotynų kalbos nemėgo, laikė ją visiškai supuvusia, apkerpėjusia tarsi žlugusios Romos imperijos akvedukai.
Veiklių, garbingų vertėjų išmokslinimas Toledo mokykloje truko daug metų. Žinau, kad įsiminti visas šias pavardes gali būti išties sunku, tačiau šiandien jomis privalo būti pavadintos Europos miestų gatvės: Adelardas Batietis, Robertas Česterietis, Alfredas Anglas, Danielius Morlietis, Gerardas Kremonietis, Platonas Trivolietis, Burgundas Pizietis, Jokūbas Venecijietis, Eugenijus Palermietis, Mykolas Škotas, Hermanas Korintietis, Wilhelmas Morbekietis, Abraomas bar Chija. Kol šie žmonės nebuvo atlikę savo vertimų, Vakarai težinojo tik du Aristotelio veikalus ir vos vieną Porfirijaus kūrinį, panašų į Platono „Timają“, be to, dar kelis graikų kūrinius. Visi išversti Aristotelio darbai su senoviniais, bizantiškais ir musulmoniškais komentarais, taip pat kitų graikų ir arabų knygų rinkinys padarė perversmą viduramžių filosofijos moksle. Tai buvo revoliucija, po kurios Vakarų civilizacija ėmė stotis ant kojų.
Kokio didžiulio būta darbo, galima tik įsivaizduoti. Arabų kalba yra be galo plastiška, leidžia sukurti daugybę sinonimų. Pavyzdžiui, žodis „žaltys“ jų gali turėti apie 500! Tokioje kalboje prasmė yra daugiareikšmė ir visiškai priklauso nuo konteksto.
Vertėjai sukosi kaip išmanydami, ir dažnai, nežinodami kokios nors sąvokos ir negalėdami jos surasti savo vertinguose, vienų kitiems skolintuose ir pildytuose žodynuose, lotyniškais rašmenimis užrašydavo jos arabišką tarimą. Taip nejučiom tarytum jūreivių atgabenamos svetimų kraštų sėklos – nelyg keleviai be bilieto, – atkeliavo vakariečiams nežinomos sąvokos: alembikas, algebra, algoritmas, boraksas, cirkonis, eliksyras, jazminas, kamparas, artišokas, kava, liutnia, nadyras, ryžiai, šerbetas, šafranas, talkas, zenitas – ir daugybė kitų. Netikėtas lobynas, kurio dievaitis – primenu – taip pat yra Hermis.
Vertimas kaip atžalų įskiepijimas
Kartą buvau susitikusi su pažįstama prancūzų rašytoja. Sėdėjome ir prie kavos kalbėjomės apie mėgstamas knygas. Vardijome tas, kurios mums darė didelį įspūdį, ir svarstėme apie tas, kurios pasaulyje buvo garbstomos ir galėjo mumyse sukelti panašius jausmus. Pasakojau jai, kad su dideliu malonumu skaitau Montaigne‘į, ir skaitau ne iš eilės, nuo pirmo iki paskutinio puslapio, o mėgstu vis grįžti prie jo, atsiversti atsitiktinį puslapį, kad patirčiau malonumą būti vedama jo minties vingiais, kad išgryninčiau mintis. Ją tai be galo nustebino, ir įtariai žvelgdama į akis paklausė, ar skaitau jį prancūziškai. Atsakiau, kad lenkiškai, vertėjo tarpininkavimą tarp manęs ir autoriaus laikydama nevertu minėti dalyko.
Ji atsakė, kad jai, kaip ir daugumai šiuolaikinių prancūzų, Montaigne‘io skaitymas gimtąja kalba prilygsta kankynei. Jo prancūzų kalba sena, archajiška, ir reikia labai susikaupti, kad suprastum, kas rašoma. Sunku pajausti kokį nors skaitymo malonumą ar įvertinti jo plunksnos lengvumą. Jo „Esė“ fragmentai prancūzų mokyklose skaitomi taip, kaip pas mus skaitomas Rėjus (Mikołaj Rej (1505−1569) − lenkų renesanso poetas, vert. past.) – ne tik atidžiai, bet ir dedant nemažai pastangų.
Taip atsitiktinai užčiuopėme paradoksą – dėl vertėjo tarpininkavimo stebuklingu būdu turiu artimesnį santykį su XVI a. rašytoju nei mano draugė, skaitanti jį originalo kalba! Anie žodžiai paseno, o vertėjas juos atnaujino, iš senų atžalų išaugino naujas. Vis dėlto vertimas nėra vien vienos kalbos keitimas kita ir vienos kultūros kita, vis dėlto jis primena sodininkystės techniką, kai motininio augalo atžala nupjaunama ir įskiepijama į kitą augalą, kur išleidžia naujus ūglius, įgauna naujų jėgų ir tampa visaverte šaka. (Tokią valandėlę prisimenu, kad Hermis, be to, jog išrado žodžius, žodynus, šifrus, astronomiją, muziką, lyrą, dar išmokė žmones auginti ir genėti alyvmedžius.)
Mano ir, manau, ne vien mano karta prancūzų literatūros klasiką žino iš Tadeuszo Boy-Żeleńskio (Tadeusz Boy-Żeleński (1874–1941) – vertėjas iš prancūzų kalbos į lenkų, teatro ir literatūros kritikas, rašytojas, vert. past.) vertimų. Šis aktyviausias ir darbščiausias prancūzų literatūros vertėjas į lenkų kalbą buvo stipri, išraiškinga asmenybė ir gebėjo atrasti tokią lenkų kalbos atmainą, kuri neįprastai derėjo prie tvarkingos ir reikalaujančios sutvarkymo prancūzų kalbos sistemos. Skaitydama Montaigne’į, skaitau jį Boy-Żeleńskio protu. Kiekvienas tos knygos sakinys, prieš užrašant jį ant popieriaus ir išspausdinant, ilgiau ar trumpiau užsibuvo jo mintyse. Galiu drąsiai tvirtinti, kad prancūzų literatūrą pažįstu taip, kaip ją patyrė ir suprato vertėjas. Ir taip yra su kiekvienu sakiniu. Įdomu, ką apie tai pasakytų pats Montaigne‘is.
Tas tekstas atsiskyrė nuo manęs, o gal tai aš pati atsiplėšiau nuo jo. Jis įgavo kažin kokios autonomijos, kaip maištaujantis paauglys, sumanęs pabėgti iš namų į Vudstoko festivalį. Vertėja išties tekstą laikė savo rankose, rodė jį pasauliui iš kitos pusės, užsistojo, laidavo už jį. Koks džiaugsmas!
Situacija, panaši į dėlionę
Hermis yra ir triksteris. Niekas taip gerai kaip jis nesugeba apgaudinėti ir meluoti.
Prieš kurį laiką dirbdama prie naujos knygos nemažai domėjausi tekstais, užrašytais ant molinių lentelių, ir nusigavau į Siriją. Tuomet dar niekam nebūtų atėję į galvą, kad po kelerių metų toje šalyje vyks vienas iš kruviniausių ir žiauriausių šiuolaikinio pasaulio karų, kuris bus atsimenamas kaip pirmasis klimato karas. Tuomet Damaskas atrodė kaip rami daugiatautė oazė, kurioje darniai sugyveno įvairių tikėjimų bendruomenės, grakščiai pasidalinusios knibždančio miesto gatves ir kvartalus – miestas atrodė tarsi įvairių spalvų ir formų kilimais uždengtas parketas.
Iškart užsukau į muziejų, kurį žinojau turint didžiulę „deiviškųjų eksponatų“ kolekciją. Tvyrojo kaitra, miestas skendėjo kreminės spalvos dulkėse, kurios net veržėsi į muziejaus salę. Tuščias, kiek dulkėmis apneštas muziejus pasirodė tikras sezamas. Daugybėje salių vitrinos ir koridoriai buvo pilni dešimčių tūkstančių eksponatų; iškart atpažinau tuos, apie kuriuos labiausiai norėjau kuo daugiau sužinoti. Alkanu žvilgsniu godžiai juos apžiūrinėjau, nes iš karto buvau įspėta, kad negalima fotografuoti, tarsi vaizdo fiksavimas būtų galėjęs kaip nors paveikti jų autentiškumą. Ir labai nusivyliau, kad didžioji dalis aprašymų ir bet kokia informacija tame muziejuje buvo pateikta arabiškai.
Visur esančios dulkės tarsi įkūnijo užmaršties grėsmę. Karštligiškai ieškojau vertėjo ir galiausiai radau muziejaus darbuotoją, kurį pričiupau prieš pat jam išeinant pietų, ir jis be didelio noro vertė man užrašus prie eksponatų, kiekvieną sakinį pradėdamas žodžiais: „Here is written…“, taip atsiribodamas nuo pateiktos informacijos, tarsi jo neišmanymas būtų dorybė. Arba tarsi puikiai žinodamas, kad versdamas man užrašus perteikia išties ideologizuotą, kupiną mistikos versiją, esančią eksponatų aprašymuose, sudarytuose kažkieno kito.
Dėl kokios gi priežasties (politinės? religinės?) visos figūros, ypač senosios Artimųjų Rytų deivės, buvo aprašomos kaip paprastos moterys arba kaip žaislai ar lėlės vaikams? Man nebuvo leista ir tikrai leista niekada nebebus patikrinti, ar tikrai būtent taip skambėjo dulkėti užrašai ant pageltusių kortelių, ar anas alkanas darbuotojas laikėsi savo religijotyros sampratų.
Deja, daugelis seniausių pasakojimų, dantiraščiu užrašytų ant molinių lentelių, liko tik vertimuose į įvairias kalbas, kartais mažas. Dažnai atsitiktinai vykdomi kasinėjimai, įtempta politinė situacija arba atviras konfliktas sukelia suirutę. Žinomi atsitikimai, kai keliasdešimt to paties teksto lentelių pasidalija skirtingi viso pasaulio muziejai.
Turime į dėlionę panašią situaciją: seniausi žmonijos tekstai išsibarstė po visą pasaulį, pabėgo iš smėlėtų dykumų, kuriose buvo rasti. Tiriami ir verčiami į įvairias kalbas sukūrė daugiabalsę, pateikdami daugybę to paties pasakojimo versijų, sekamų skirtingu tempu ir atliekamų skirtingais balsais, kiekvienąkart vis po kitu dangum. Ir taip gali veikti didis Hermis, visame pasaulyje skleisdamas idėjas ir pasakojimus.
Paauglys bėga iš namų
Pastaruoju metu daug kartų teko petys petin stovėti su mano knygos vertėja ar vertėju, kai pristatinėdavau savo knygas, išleistas užsienyje. Sunku net apsakyti tą palengvėjimo jausmą, kai galima su kuo nors dalintis savo autoryste. Džiaugdavausi, kad galiu bent truputį atsikratyti visos atsakomybės už tekstą, už jo privalumus ir trūkumus. Nors truputį nestovėti viena akis į akį su įsikarščiavusiu kritiku, jautria ir delikačia tarsi mimoza recenzente, išlavinto skonio literatūros žurnalistu ar arogantišku ir savimi pasitikinčiu moderatoriumi. Jaučiau tikrą malonumą, kad ne visi klausimai bus skirti man ir kad ne viskas tuose popieriaus lakštuose priklauso man. Manau, kad šiuo palengvėjimo jausmu dalinuosi su daugeliu rašančiųjų.
Vis dėlto įstabiausia buvo tai, kad vertėjo buvimas man atvėrė iki tol nepažintą sferą ir kad jis arba ji diskusijose, liečiančiose man iki galo nesuprantamus, svetimus ar net paslaptingus klausimus, dalyvavo jau nepriklausomai nuo manęs. Tas tekstas atsiskyrė nuo manęs, o gal tai aš pati atsiplėšiau nuo jo. Jis įgavo kažin kokios autonomijos, kaip maištaujantis paauglys, sumanęs pabėgti iš namų į Vudstoko festivalį. Vertėja išties tekstą laikė savo rankose, rodė jį pasauliui iš kitos pusės, užsistojo, laidavo už jį. Koks džiaugsmas! Išlaisvino mane iš gilios ir šioje profesijoje neišvengiamos vienatvės, kai ištisas valandas, dienas ir mėnesius, netgi metus praleidi savo minčių, vidinių dialogų ir vizijų kosmose. Vertėjai ateina pas mus iš išorės ir sako: „Aš irgi ten buvau. Ėjau tavo pėdomis – o dabar kartu peržengiame ribą.“ Tuomet vertėjas tampa tikru Hermiu – ima mane už rankos ir veda per sienas, valstybes, kalbas, kultūras.
Nėra baisesnės ligos, nei pamiršti individualią ir visiškai perimti bendrinę kalbą. Ja serga valdininkai, politikai, akademikai, kunigai. Tuomet lieka vienintelė terapija – literatūra. Bendrauti su kalbos kūrėjais – tas pats, kas pasiskiepyti nuo pasaulio vizijos, sukurtos greitosiomis ir traktuojamos instrumentiškai.
Kai kalba tampa spąstais
Literatūra kaip komunikacijos aktas prasideda tada, kai parašytą tekstą pasirašome savo vardu ir pavarde, kai stovime už jo kaip autoriai ir autorės, žodžiais išreiškiantys savo giliausias, reikšmingiausias, nepakartojamas patirtis, tuo pat metu ir prisiimdami riziką, kad šios gali būti nesuprastos, nepastebėtos, sukelti įniršį ar panieką. Tad literatūra yra tas ypatingas momentas, kai pati individualiausia ir nepakartojamiausia tavo kalba susitinka su kitų žmonių kalba. Tai erdvė, kurioje tai, kas privatu, tampa vieša.
Laikoma, kad pirma žmogiška būtybė, pasirašiusi savo literatūrinį tekstą ir taip tapusi pirmąja rašytoja, buvo Enheduana, šumerė deivės Inanos žynė. Niūriais visuotinių neramumų, brutalių kovų dėl valdžios laikais pilna nusivylimo ir abejonių parašė „Himną Inanai“, nepaprastai graudų skundą žmogaus, kuriam rodosi, jog jį apleido Dievas.
Dėl vertimo, kuris savo prigimtimi sušiuolaikino kalbą, šiandieniniai skaitytojai puikiai supranta ir pajaučia tekstą, nes jis perduoda gilias, nepaprastai intymias patirtis, kurios keliauja iš amžiaus į amžių ir, be abejonės, yra universalios. Tai dramatiška, labai intymi nusiminimo, apleidimo, vienišumo ir nusivylimo išpažintis, parašyta maždaug prieš 5000 metų (!), o šiandien ją lengvai gali suprasti žmogus, gyvenantis visiškai kitokiame pasaulyje, kai oficialios anų laikų kalbos jau seniai (tiesiogine to žodžio prasme) sudūlėjo.
Asmeninė kalba per visą mūsų gyvenimą kuriasi kaip atsitiktinis darinys, paveldėtas iš tėvų kalbos, aplinkos, paskaitų, mokyklos kalbų ir savito, nepakartojamo žmogaus individualumo. Tai intymi kalba, kuria kalbamės patys su savimi ir kuri, žinoma, ne visada leidžiasi užrašoma – juk ne kiekvienas turi įprotį užrašyti savo mintis, vesti dienoraštį ar kurti tekstus pats sau. Tai šis tas unikalaus – kaip kad delno linijos, leidžiančios identifikuoti žmogų.
Manau, kad kultūra – tai komplikuotas balansavimas tarp asmeninės ir kolektyvinės kalbų. Kolektyvinės kalbos – plačiai išminti keliai, o asmeninės – pavieniai takeliai. Tos kolektyvinės – tai sutartiniai, suvisuotinti komunikacijos būdai, kurie turi būti kuo suprantamesni, bet visų pirma perteikti turinį, padedantį susikurti panašų arba tokį patį tikrovės vaizdą. Tokioje bendroje tikrovėje žodžiai siesis su konkrečiais reiškiniais ir daiktais, esamais ar įsivaizduojamais. Tuomet bendra kalba ir tikrovės vaizdas stiprins vienas kitą.
Paradoksalu, kad kolektyvinei kalbai ir tikrovės vaizdui taip priklausant vienam nuo kito laikui bėgant pasijuntame tarsi spąstuose, nes kalba skubina tikrovę, o tikrovė kalbą. Geriausi pavyzdžiai yra uždaros totalitarinės visuomenės, kur valdžios perimta žiniasklaida pateikia postuluojamą, iš anksto numatytą ir atitinkamai įvardintą tikrovę. Kolektyvinė kalba tarnauja tam tikrai politinei vizijai palaikyti ir sąmoningai bei ciniškai naudojama propagandos tikslais. Tuomet komunikacija apmiršta ar netgi tampa neįmanoma.
Žodžiai skandavimui
Tokiomis aplinkybėmis labai drąsu pasikviesti žodį ar sąvoką, priešingą sistemai, arba išsakyti akivaizdžią tiesą, tai sistemai nepriimtiną. Tarp kolektyvinės kalbos vartotojų ši kalba kartais tampa tokia akivaizdi, kad imama vartoti visiškai jos nereflektuojant, žodžiai praranda savo reikšmę, o kontekstai atrodo per daug šabloniški ir nuvalkioti, kad būtų galima juos kūrybiškai interpretuoti. Tokia kalba tampa beprasmė, nustoja ką nors reikšti ir tampa ritualu, išrėktu šūkiu. Kontūrus praradusios sąvokos tinka tik skandavimui.
Kaip istorija, taip ir dabartiniai laikai mus moko, kad kuriant tokias politiškai angažuotas kolektyvines kalbas prieinama iki žodžių vagystės ir grobimo. Kokie nors neutralūs, kiek primiršti ir savo prasme jau kiek archajiški žodžiai, staiga ištraukti iš senienų stalčiaus, patenka ant vėliavų ir į rinkimų programas. Tokia sąvoka yra, pavyzdžiui, „liaudis“. Pasirodo, kad netekusi savo istorinio konteksto, nupūtus nuo jos dulkes ji gali puikiai tarnauti statant naują pasaulio tvarką. Vis dėlto ji lieka taip stipriai pasisavinta, kad netgi tie, kurie nėra tos naujos tvarkos sekėjai, kad ir kaip atrodytų, nebegali vartoti to, atrodytų, nekalto žodžio, nes įgavęs naujų prasmių jis tapo nesaugus.
Žinoma, kolektyvinė kalba privalo egzistuoti, kad išvis galėtume suprasti vienas kitą nuolat kintančioje tikrovėje. Turi egzistuoti tam tikras kalbinis kolektyvinio bendravimo matas; dažnai vien paprasčiausi frazeologiniai junginiai ir idiomos suteikia savumo ir bendrystės pojūtį.
Kova dėl kolektyvinės kalbos primetimo kitiems vyksta ne vien parlamentuose ir televizijose, bet ir universitetuose. Tai ten kyla intelektinės mados, kurios dažnai sukuria savo kolektyvinę kalbą. Jos įsitvirtinimas kiek užtrunka, tačiau po kelerių metų, kai tokia kalba jau prigyja, ji tarnauja ne tik pasaulėvaizdžio formavimui, bet ir bendrystės formavimuisi, leidžia pašalinti iš grupės arba priimti į ją. Kiekviena karta, o šiandien gal net ir kiekvienas dešimtmetis, turi savo kalbą, kuria apibrėžiamas pasaulis. Tuo pat metu ta kalba dažnai išlieka visiškai nesuvokianti savo efemeriškumo ir ribų, to, kad ji geba išartikuliuoti tik tai, kas patenka į jos ribas.
Nėra baisesnės ligos, nei pamiršti individualią ir visiškai perimti bendrinę kalbą. Ja serga valdininkai, politikai, akademikai, kunigai. Tuomet lieka vienintelė terapija – literatūra. Bendrauti su kalbos kūrėjais – tas pats, kas pasiskiepyti nuo pasaulio vizijos, sukurtos greitosiomis ir traktuojamos instrumentiškai. Tai yra galingas argumentas už literatūros skaitymą – taip pat ir klasikos – nes literatūra parodo, kad kadaise kolektyvinės kalbos funkcionavo kitaip ir dėl to atsirado kitokios pasaulio vizijos.
Skaityti verta būtent dėl to, kad suprastume tas kitas vizijas ir įsitikintume, jog mūsų pasaulis yra tik vienas iš galimų ir tikrai nėra mums duotas kartą ir visiems laikams.
