Oskaras Milašius. Po lietuvišku kryžium

Čekų rašytojas Milanas Kundera yra pasakęs, jog Oskaro Milašiaus kūryba nėra prancūziška: ji rado prieglobstį prancūzų kalboje tarsi vienuolyne.
Pasak istoriko dr. Jono Griniaus, O. Milašiaus poezija artima lietuviams savo lyrizmu, širdingumu, svajonėmis ir simboliais.
Pasaulinio masto rašytojas, Nobelio premijos laureatas ir poeto giminaitis Česlovas Milošas teigė, jog Oskaras Milašius jautėsi „svetimas, tremtinys, savo mitologijoje prarastą vaikystės rojų pavertęs idealu“.

1877 m. gegužės 28 d. gimė lietuvių-prancūzų poetas, filosofas, diplomatas Oskaras Milašius.

Čerėja

Oskaras Vladislovas Liubič-Miloš-Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz Milosz) gimė ir augo Čerėjos dvare. Vietovė po LDK padalijimo tarp Rusijos ir Prūsijos priklausė Rusijos imperijai (Mogiliovo gubernija). Dabar – Baltarusija (Vitebsko sritis).

Pirmąkart Čerėja paminėta Lietuvos Metrikoje 1454 metais. 15 amžiuje ji priklausė Sapiegoms – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų giminei, kilusiai iš rusėnų.*

Pirmasis Čerėjos valdytojas buvo Bogdanas Sapiega (1450-1512), lietuvių-lenkų valstybės valdovo Kazimiero IV Jogailaičio raštininkas, valstybės veikėjas. Vitebske jis buvo įsigijęs 11 dvarų.

DIPLOMATAS. Lietuvos atstovybė Paryžiuje. Oskaras Milašius sėdi trečias iš kairės (1930 m.). Jis laisvai kalbėjo anglų, vokiečių, italų, ispanų, rusų ir lenkų kalbomis, mokėjo baskų, skaitė lotyniškai ir hebrajiškai. Lietuvių kalbą išmoko tarpukariu – lankydamasis Lietuvoje.

Milašiai

Milašiai Čerėjos dvarą valdė nuo 18 amžiaus pabaigos. Jie buvo atkilėliai. Pagal šeimos legendą, jų protėviai – viduramžių serbų valdovų palikuonys, prieš kelis šimtmečius bėgę nuo vokiečių spaudimo iš Lučijos (teritorija Rytų Vokietijoje, gyvenama sorbų, polabų (slavų) genčių palikuonių).

Poeto tėvas Vladislovas Milošas buvo karininkas, lenkų-lietuvių bajoras, nuolat sūnui pabrėždavęs kilimą iš etninės Lietuvos, senos lietuvių didikų giminės, kurios atstovai valdė dvarus Labūnavoje ir netoli Kauno.

Pagarbą šlovingam lietuviškam „Kauno Milošų kelmui“ palikuonims išugdė Oskaro prosenelis, Mogiliovo gubernijos vyriausiasis teisėjas, Labūnavoje gimęs Juozapas Liubičius-Božavala, pradėjęs baltarusišką giminės atšaką.

Juozapo sūnus, Oskaro senelis, Artūras Milašius, buvo Lietuvos-Lenkijos kariuomenės karininkas, dalyvavęs 1831 m. sukilime prieš rusus ir buvęs sužeistas (neteko kojos). Jis į giminės medį įskiepijo itališką pumpurą: vedė gražuolę italę dainininkę Nataliją Tasistro (Natalia Tassistro), Milano operos „La Scala“ orkestro dirigento dukrą, ir su ja apsigyveno Vilniuje. Čia jiems 1838 metais ir gimė poeto tėvas Vladislovas.

O. Milašius didžiavosi seneliais Artūru ir Natalija, gėrėjosi jų talentais ir dorybėmis, apie kurias sprendė iš išsaugotų senelio laiškų. „Esu Artūro Milošo ir Natalijos Tasistro fizinių ir dvasinių savybių hibridas, tik menkesnio grožio…“ – rašė poetas autobiografijoje.

Tėvas

Būsimojo poeto tėvas Vladislovas Milošas taip pat ugdė sūnui pagarbą lietuviškai giminės kilmei, o ypač – nepasitikėjimą klastingas ir priešiškai nusiteikusiais lenkų šlėktomis.

Tai buvo nesutramdomo temperamento asmenybė; anot to meto „aukštuomenės kronikų„, – „ateistas ir anarchistas“. Mėgo pramogas ir laisvę, domėjosi mokslais ir menais, praktikavo medžioklę ir aeronautiką, žavėjosi žirgais, o labiausiai – kelionėmis po platųjį pasaulį. Pavyzdžiui, 1889 m. jis lankėsi Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, kur ta proga buvo pastatytas Eifelio bokštas „iš gryno geležies padirbtas, aukščiausias iš viso svieto“** ir netgi paskraidė oro balionu.

Būdamas 40 metų, Vladislovas Varšuvoje sutiko būsimą poeto mamą – žydaitę Rozaliją Mariją Rozental (Maria Rosalia Rosenthal), smuklininko dukrą, ir ją parsivežė į dvarą, tačiau jos nevedė. Oskaro tėvai gyveno nesusituokę, iki jam suėjo 17 metų.

Tėvas retai būdavo namuose, dvaro ūkio tvarkymu teko užsiimti vienai mamai. Berniuką globojo auklės ir tarnai. Guvernantę alzasietę Mariją Vaild (Maria Wild), kuri Oskarą mokė prancūzų ir vokiečių kalbų, vėliau poetas savo eilėraščiuose vadins „kilnaus veido motina“, „didelės širdies drauge“.

Čerėjoje, šeimoje, buvo kalbėta lenkiškai, vokiškai arba prancūziškai. Tiesa, dvaro kaimynystėje gyveno baltarusių valstiečiai, su kurių vaikais Oskaras žaisdavo. Būdamas mažas, jis aistringai įsimylėjo vyresnę už save kaimynų mergaitę. Toji meilė niekada jo neapleido ir ilgainiui virto filosofiniu moters-kūdikio simboliu, kuris pasirodys jau pirmuosiuose poeto eilėraščiuose…

ISTORINIS giminės (Liubičių) herbas.

Mama

Čerėjoje Rozalija priėmė Romos katalikų tikėjimą, tačiau, anot gandų, kiekvieną penktadienį uždegdavusi šabo žvakes.

Istorikas dr. Grinius rašo, jog pats O. Milašius jam yra sakęs, kad jo motina „iš tikrųjų neturėjo jokios religijos“, o paties poeto „kelias į katalikų tikėjimą buvo labai ilgas, užtvertas neigimų ir abejonių, pareikalavęs kančių ir pastangų„.

Vladislovą smerkė giminaičiai, priešiškai nusiteikę kitatikės Rozalijos atžvilgiu. Be abejo, ji nebuvo laiminga. Sprendžiant iš Oskaro eilėraščių ir atsiminimų, tėvai buvo svetimi vienas kitam, namuose tvyrojo ledinis šaltis.

„Mano tėvas buvo žiaurus ir sirgo“, – cituoja poetą biografas Kristoferis Bamfortas (Christopher Bamfort).

Sirgo jis ūmumu, o gal depresija ar net paranoja, nes kartą Čerėjoje sūnaus akivaizdoje persirėžė sau pilvą senoviniu kardu. Šito vaizdo sukelto siaubo Oskaras negalėjo užmiršti visą gyvenimą.

Nuo motinos Oskaras irgi slėpdavosi sode ir parke, mat kartais jai užeidavę nevaldomi motiniškų emocijų priepuoliai, kurių jis bijodavęs. Išplėšta iš savo kultūrinės aplinkos, atskirta nuo artimųjų, Rozalija, suprantama, jautėsi be galo vieniša ir prislėgta.

Paveldėjęs tokį emocinį palikimą, tėvo šaltį ir motinos vienatvę, O. Milašius, pasak jo biografų, bandė nusižudyti, ir ne kartą: 1899 m. – Čerėjoje, po kivirčo su tėvu, ir 1901 m. – Paryžiuje.

Kaip pasakytų psichoanalitikai, tokiam vaikui nebuvo kitos išeities, kaip tik pasitraukti į kitą – vidinį pasaulį, į savo fantazijų ir kūrybos erdves.

„O namai…“

1889 m. balandį, kai Oskarui dar nebuvo sukakę nė 12 metų, tėvai savo vienturtį išvežė į Paryžių išmokslinti. Atidavė jį į prestižinį Žansono de Saji (Janson-de-Sailly) licėjų, o patys netrukus (spalio mėnesį) grįžo į Čerėją. Autobiografijoje O. Milašius rašo, jog tuo metu tėvui buvo visiškai pakrikę nervai.

Oskaras gyveno internate. Ilgėjosi namų, jautėsi paliktas, vienišas. Šito sielvarto negalėjo nusikratyti visą gyvenimą; tai aiškiai justi iš jo kūrybos, kurioje dominuoja prarasto rojaus – gimtinės, laimingos vaikystės – prisiminimai („O namai, kodėl išleidote, kodėl nesulaikėt manęs?„)

Licėjuje Oskaras pradėjo kurti eiles. Pirmieji jo bandymai vadinosi „Suplėšytas sąsiuvinis“.

Baigęs licėjų, trejus metus studijavo Nacionaliniame Rytų kalbų ir civilizacijų institute. Čia mokėsi kalbų, tyrinėjo žmonijos priešistorę, hebrajų raštus etc.

1894 išėjo pirmasis poezijos rinkinys „Le Poeme des Decadences“ („Nuopuolių poema“), kupinas skausmingų emocijų ir nusivylimo gyvenimu simbolių, persmelktų cinizmo ir mirties šauksmo.

O. Milašius įsiliejo į Paryžiaus bohemą, tapo dažnu literatų kavinių lankytoju. Artimai draugavo su dramaturgu Oskaru Vaildu (Oscaw Wilde), poetu Žanu Morėjumi (Jean Moreas) ir kt.

Vienatvė

1901 m. poetą ištiko dvasinė krizė, jis bandė nusižudyti.

„Jis buvo nuvežtas į ligoninę, kur tarp gyvybės ir mirties jis išbuvo savaites. Pagaliau jis iš ten išėjo kūniškai sugijęs, bet morališkai dar labiau palaužtas… Visos protinės abejonės, visos menkystės ir nusivylimai jauno palaidūno gyvenime, visos šeimyninės nuoskaudos, visi šitie susitelkę bandymai kapojo jį be perstojo, kad jis buvo atsisakęs bet kokios ramybės vilties“ (dr. G. I. Židonytė, 1951 m., Paryžius).

Patirdamas tokią būseną, ieškojo išeities klajodamas – po Europą ir Šiaurės Afriką, tyrinėdamas įvairių kraštų dvasinę kultūrą. Lankėsi Anglijoje, Vokietijoje, Italijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Ispanijoje… Aplankė ir gimtinę.

1904 m. mirė Vladislovas Milašius, poeto tėvas.

1906 m. išėjo antrasis eilių rinkinys „Les Sept Solitudes“ („Septynios vienatvės“), kuriame tilpo viso pasaulio liūdesys dėl prarastos vaikystės, tikrų namų ilgesio, prasmės paieškų ir neviltingo beprasmybės, būties tuštumos pojūčio. („Numirėliai iš tiesų gyvesni negu aš„… „… gerk, miegok ir mirk, nes reikia vienaip ar kitaip pabėgti nuo savęs.„)

Meilė

1909 m. Venecijoje poetas sutiko savo pirmąją ir vienintelę meilę, vardu Emi (Emmy), kuri vėliau, motinos spiriama, ištekėjo už „auksu apsipylusio“ jaunuolio. Apie šią istoriją žinių maža: pats O. Milašius vos keliais žodžiais apie tai užsimena laiške bičiuliui, nuo susitikimo jau praėjus ketveriems metams.

1910 m. pasirodo romanas „Meilės įšventinimas“ („L’Amoureuse initiation“), kuriame daug asmeninių išgyvenimų. Veiksmas vyksta 18 a. Venecijoje. Romano herojus grafas Pinamontas, nihilistas ir cinikas (jis prisipažįsta vaikystėje niekada nepažinęs švelnumo ir meilės), pagaliau per aistrą moteriai atranda meilę Kūrėjui. Tačiau, išpažindamas visur esančią Absoliučią Meilę, O. Milašius niekur neteigia savo tikėjimo Bažnyčia. Pasak dr. J. Griniaus, tai liudija paties Milašiaus kelią.

Evangelijos Dievą jam padeda atrasti mistikai. 1914 m. O. Milašius įninka skaityti švedų teosofą, krikščionių mistiką Emanuelį Svedenborgą (Emanuel Swedenborg), kuris tvirtina bendravęs su kitais pasauliais. Pats Oskaras patiria vidinę „dvasinės saulės“ viziją. Susidomi alchemija, ezoterinėmis, meditacinėmis praktikomis.

Lietuva

1916 m., per Pirmąjį pasaulinį karą, O. Milašius buvo pašauktas į Prancūzijos armiją, Rusijos padalinį, spaudos korpusą. Čia jį pasiekė žinios apie lietuvių nacionalinį judėjimą. Poetas ėmė aktyviai propaguoti Lietuvos valstybės atkūrimo idėją tarp prancūzų, pasisakydamas ir spaudoje.

1917 m., po perversmo Rusijoje, gimtosios Čerėjos dvarą pasisavino bolševikai. Dvaras, sodai ir parkas buvo sudeginti. Protėvių palaikai, ilsėjęsi parke įrengtame giminės laidojimo rūsyje, – išniekinti. (Šiuo metu iš Milašių dvaro dar yra likę akmeninio rūsio liekanų.)

Kai Lietuva atkūrė valstybingumą, O. Milašius, nors nemokėjo lietuviškai, tapatino save su lietuvių tauta. Jis teigė, kad jo tikroji tėvynė – Lietuva.

1919 m. dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje kaip lietuvių delegacijos diplomatinis redaktorius. Įdėjo daug pastangų, kad Prancūzija Lietuvą pripažintų de facto ir de jure.

1920 m. tapo oficialiu Lietuvos valstybės reikalų įgaliotiniu.

O. Milašius netgi sukūrė savo teoriją apie lietuvių kilmę. Tyrinėdamas tautosaką, jis atrado izraelitų, baskų ir lietuvių giminystės ryšių. Baskai, sena iberų tauta, išlaikė savo tautinį savitumą kaip ir lietuviai. O. Milašius rašė, kad „lietuviai sudarė vieną seniausių iberų kolonijų neolitinėj epochoj Šiaurės Rytų Europoj… Kaip Airija ir Šiaurės Škotija, Lietuva yra iberų kolonija. Iberai buvo dideli jūrų keliautojai, o lietuviškas gintaras juos traukdavo į Baltijos pakraščius dar prieš Saliamoną ir faraonus. Dėl to, kad lietuviai yra iberai, jų emblema, Baltasis Žirgas, vaidina tokį svarbų vaidmenį Apokalipsėj“.

O. Milašius į prancūzų kalbą išvertė lietuvių liaudies dainų, parengė ir išleido du lietuviškų pasakų rinkinius „Senosios Lietuvos pasakos ir pasakojimai“ (1930 m.) bei „Mano motušės pasakojimai“ (1938 m.).

Fontenblo

Dar gyvas būdamas, poetas sulaukė pripažinimo Lietuvoje: trečiojo dešimtmečio pradžioje pirmieji jo eiles ėmė populiarinti Balys Sruoga ir Vaižgantas.

1928 m. O. Milašius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

1930 m. J. Grinius išleido studiją apie O. Milašių. Po metų pasirodė Antano Vaičiulaičio verstos „Poemos“. 1937 m. jis išvertė ir misteriją „Migelis Manjara“.

1931 m. poetas pagerbtas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu. Tais pačiais metais priėmė Prancūzijos pilietybę.

1938 m. įsigijo nedidelį namą netoli Paryžiaus, Fontenblo mieste, šalia parko.

1939 m. kovo 2 d., būdamas 61 metų, mirė nuo širdies smūgio savo namuose. Palaidotas Fontenblo.

Praėjus penkeriems metams nuo O. Milašiaus mirties, 1944 m., Šveicarijoje buvo pradėti leisti jo raštai. 1944-1948 m. išėjo 6 tomai (tarp jų – lietuvių pasakos). Dar po kelių dešimtmečių išėjo 11 tomų raštų serija Paryžiuje. Vėliau O. Milašiaus kūryba imta versti į lenkų, ispanų, anglų, vokiečių ir kt. kalbas. Lietuvoje „Simfonijų“ ėmėsi Albinas Žukauskas, eilėraštį „Karomama“ išvertė Vytautas Mačernis…

————————————————————

* Rytų slavų etnosas, davęs pradžią dabartinėms baltarusių (gudų) ir iš dalies rusų bei ukrainiečių etninėms tautoms;

** (apie šį stebuklą laikraštyje „Tėvynės sargas“ 1889 m. rašė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas – straipsnyje „Viso svieto paroda Paryžiuje“).

————————————————————

Šaltiniai: Christopher Bamfort, „The Noble Traveller: The Life and Writings of O. V. de L. Milosz“; Saulė Buzaitė, „Psychobiography: Oskaras Milašius, Lithuanian poet, diplomat and mystic“; Vytautas Kubilius, įžanga O. Milašiaus rinktinei „Poezija“, Jonas Grinius, „Oskaras Vladislovas Milašius“ („Laiškai lietuviams“); Nijolė Kašelionienė „Milašius“ ir kt.

Parengė Andromeda Milinienė

ve_logo_1