Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos – „aukso kasyklos“ pilietiškumui ugdyti

Mokiniai, mokytojai ir ekspertai negaili kritikos pilietiškumo ugdymui šalies mokyklose. Pilietinės visuomenės institutas ir kitos organizacijos ne kartą siūlė, kaip būtų galima aktyviau ir patraukliau ugdyti jaunosios kartos pilietiškumą ne tik pilietinio ugdymo, bet ir daugelio kitų dalykų pamokose. Tam itin tinkamos lietuvių kalbos ir literatūros pamokos, kurių turinį susieti su valstybės reikalais ir piliečiui reikalingomis vertybėmis padės nauja metodinė medžiaga – papildomas pilietiškumo ugdymo modulis lituanistams.
„Lietuvių kalbos ir literatūros, kaip ir kitų mokomųjų dalykų, pamokose turi būti keliami šiandienos visuomenei aktualūs klausimai. Negalime tikėtis savarankiško mąstymo iš žmogaus, kuris neįgudęs spręsti problemas, prisiimti atsakomybę, būti aktyvus pamokose, mokykloje, kitaip tariant – kuris buvo mokytas formaliai“, – sako Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Dainora Eigminienė, viena iš naujojo modulio rengėjų.
Skaityti toliau: Lietuvių kalbos ir literatūros pamokos – „aukso kasyklos“ pilietiškumui ugdyti

Forumas „Valstybė ir lituanistika: tolesnio kelio gairės“

Lituanistų Sambūris kartu su Vilniaus universiteto Filologijos fakultetu,  Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos istorijos ir Lietuvių kalbos institutais 
kviečia į Lietuvos Respublikos atkūrimo 25-mečiui skirtą forumą
Valstybė ir lituanistika: tolesnio kelio gairės

Skaityti toliau: Forumas „Valstybė ir lituanistika: tolesnio kelio gairės“

Dalia Dilytė: „Balta ir juoda nėra taip sumišę“

2014-ieji, Donelaičio metai, praėjo, bet per juos sunokintu derliumi galėsime džiaugtis dar ilgai. Tai ir naujausi Donelaičio archyvų tyrimai, ir ketinama publikuoti įvykusių konferencijų medžiaga, ir išleistos knygos. Vienas iš tokių fundamentalių darbų − tai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Dalios Dilytės monografija „Kristijono Donelaičio pasakėčios“.
Skaityti toliau: Dalia Dilytė: „Balta ir juoda nėra taip sumišę“

Dainius Razauskas. Laiškas sutrikusiam lietuviui, kaip susigrąžinti Gyvenimą, Laimę ir Tėvynę

Pirmiausia – liaukis gyvenęs dėl pinigų.
Jeigu išdrįstum pažvelgti į savo gyvenimą širdies akimi, pamatytum, kad pinigus leisdamas tu vergauji ir kenti dar labiau nei juos uždirbdamas.
Šitaip gyvendamas niekuomet nebūsi laimingas. O nebūdamas laimingas pats, nepadarysi laimingų ir savo artimųjų, jei kartais bandai apsimesti uždarbiaująs dėl jų. Nelaimingas žmogus negali kito padaryti laimingo, nes nuo jo savaime sklinda nelaimė. Žmogus visuomet skleidžia tai, koks jis yra. Tad net jei manai, kad iš tikrųjų sieki laimės kitiems, vis tiek pirmiau turi tapti laimingas pats. O pats netapsi laimingas tol, kol gyvensi dėl pinigų.
Skaityti toliau: Dainius Razauskas. Laiškas sutrikusiam lietuviui, kaip susigrąžinti Gyvenimą, Laimę ir Tėvynę

Lietuvių kalbos įdomybės

Socialinius tinklus apskriejo filmukas su taip vadinamais „atbulais žodžiais“ (tai žodžiai, kurie turi prasmę skaitant juos iš abiejų pusių). Visi supranta, kad užsienio kalbose, kuriose žodžiai nesibaigia galūne „–as“ ir įvairiais jos variantais, „atbulų žodžių“ galima pririnkti daug. Lietuvių kalba šiuo klausimu yra nuskriausta.
Rašytojas Šarūnas Kaišiadarskas nusprendė įrodyti, kad taip nėra. Savo trumpame filmuke jis atsispiria nuo visiems žinomos žodžių poros „alus-sula“ ir pateikia daug netikėtų atradimų. Pabandykite paskaityti iš kito galo žodį „ateik“. Įdomu? Daugiau tokių žodelių rasite žemiau esančiame filmuke.

Daiva Vaišnienė. Kalbos politikos dvidešimtmetis ir šiandienos nuostatos

Vienas pirmųjų žingsnių į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvo siekis grąžinti lietuvių kalbai deramą svarbą valstybės gyvenime. Per labai trumpą laiką atgimstančioje valstybėje sukurti teisiniai valstybinės kalbos politikos pagrindai, įsteigtos kalbos planavimu, tvarkyba ir priežiūra besirūpinančios institucijos.
Skaityti toliau: Daiva Vaišnienė. Kalbos politikos dvidešimtmetis ir šiandienos nuostatos

Danguolės Mikulėnienės mintys apie knygas

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Komunikacijos skyrius į 10 klausimų apie knygas  prašo atsakyti savo darbuotojų, kolegų iš kitų bibliotekų, įvairių kultūros ir atminties institucijų specialistų, įžymių kultūros, visuomenės veikėjų.  „Geras dalykas kaupti geras knygas, bet kur kas geresnis – dažniau jas skaityti“. F. Petrarka.
Šįkart į klausimus atsako kalbininkė Danguolė Mikulėnienė

Skaityti toliau: Danguolės Mikulėnienės mintys apie knygas

Iš savo kalbos nepabėgsime. Tai ne geografinė sąvoka. Tai jausena

… Mes visada bėgome iš savo kalbos. Polonizavomės, germanizavomės. Keitėme save į „geresnius“. Kažkodėl per kalbą. Nors žmogus tampa geresnis ar blogesnis kitokiais veiksmais. Pvz., kriminaliniais. Tik mes kažkodėl įsikibome į savo kalbą kaip į kriaušę. Ir kratome, barstome jos žodžius iš peties. Kad kaip kriaušės supūtų. Dabar, sprendžiant iš internautų pokalbių, barų pavadinimų, bandome suanglėti. Tai desperatiškos, bet juokingos pastangos. Atskleidžiančios, kad, brolau, esi ir liksi lietuvis. Kratyk. Juokink. Vis vien nepasiseks. Per gilios indoeuropietiškos šaknys.
Skaityti toliau: Iš savo kalbos nepabėgsime. Tai ne geografinė sąvoka. Tai jausena

Lietuviškojo teatro pradžia Vilniuje

Lietuviškojo teatro pradžia Vilniuje buvo slaptieji ir viešieji spektakliai, įėję į istoriją lietuviškųjų vakarų vardu. Balio Sruogos nuomone, lietuviškieji vakarai savo reikšme mūsų tautos atgimimui galėtų varžytis su rašytąja literatūra dėl pirmenybės: „Daug heroizmo, kančių ir pasišventimo pareikalavo lietuviška knyga, bet ar daug mažiau jų reikalavo lietuviškasai teatras – lietuviškieji vakarai?“ Jis tvirtino, kad lietuviškųjų vakarų teatras „šimteriopai“ buvo teatras tikra to žodžio prasme, davęs savo publikai tai, ką teatras duoda ir turi duoti.
Skaityti toliau: Lietuviškojo teatro pradžia Vilniuje