Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis

Tragiškasis Šekspyro princas, išgirdęs šiurpią paslaptį iš savo tėvo šmėklos ir pats išsigandęs galimų­jų nebūties sapnų, pavadino meną tikrovės veidrodžiu. Jis norėjo, kad tame veidrodyje žudikas atpažintų savo nuodėmę ir galbūt, kad visas pasaulis, save ten pamatęs, suprastų, koks jis klaikus. Bet kritikai, vaizdingo palygi­nimo suvilioti, užmiršo jame glūdinčią grėsmę ir pradėjo kalbėti, kad menas apskritai yra tikrovės atspindys. Už­miršo jie ir tai, kad savo esme literatūra negali vien tik kartoti tikrovę kaip negyvas mėnulis, šviesdamas sveti­mais saulės spinduliais. Menas yra kažkas kita negu ja­me vaizduojamasis pasaulis; jis turi savo nuosavą gyvy­bę. Jis yra kaip gėlė, kuri susideda iš saulės šviesos ir iš drėgno žemės juodumo, ir iš vėjo dvelkimo, ir iš lietaus lašų, bet pati ji visai nepanaši į ją supančią ir sudaran­čią tikrovę. Ji nėra nei saulė, nei vėjas, nei žemė, nei lietus, o kaip tik gėlė – kažkaip nesuprantamai iš tikro­vės susikūręs ir joje augąs stebuklas.
Skaityti toliau: Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis

Sigito Gedos mirties metinėms

Prie karaliaus paminklo

Kiekvieno poeto kūryboje būna tam tikras pikas, kai pasiekiama pati aukščiausia poetinė nata ir išsakomos pačios subtiliausios prasmės. Mano galva, Sigito Gedos pikas buvo 1968–1973 metai. Kaip tik tada jo eilės pasiekė iki tol lietuvių poezijoje neregėtą ir negirdėtą tonaciją, kaip tik tuo laikotarpiu buvo parašytas nuostabus poezijos perlas – „Delčia rudenė deivė“.
Skaityti toliau: Sigito Gedos mirties metinėms

Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

Bandysiu parašyti puslapį tragiškajai lietuvių literatūros istorijai, neatskiriamai nuo tragiškosios sąmonės. Vakar (2008-ųjų gruodžio 14) netikėtai suvokiau, kad Sigitas Geda jau seniai jai priklauso; staigi mirtis lyg žaibas perėjo per jo kūrybą – pirmiausia per lyriką, išryškino jos aukštumas ir duobes, jos laiminčią riziką ir pralaiminčius kaprizus. Taip, rizikuojanti lyrika; iš pagrindinių rizikos momentų ir tragiška. Iš įtampų, kurios kyla žmoguje, tarp žmonių, iš žmogaus ir vietos, žmogaus ir visatos santykių. Meilės laukas, ištartas ir ištariamas apie Sigitą Gedą, gali skambėti ir ironiškai – daug jo žemėj konfliktų, tamsių aistrų, pykčio. Bet ir meilės, meilės ieškojimo, šviesos. Paskutinė eilėraščių knyga – su meilės ženklu. „Eilėraščiu Arvydui“ Sigitas reagavo į Arvydo Šliogerio knygą „Būtis ir pasaulis“, išleistą 1990, bet žinotą mums ir anksčiau, turėjusią mašinraštinį pavidalą; reagavo į filotopiją, apibendrinusią lietuviškąjį, sodietiškąjį kosmopolį, į meilės lauku apibūdintą būties centrą. Reagavo kaip į pažįstamus, patirtus dalykus ir ištarė: „Meilės laukas – tai aš, trejų metų gulintis prie Teiraus ežero…“ Ištarė giliosios sąmonės radimosi–kilimo kelią. Kelią, įveikiantį ir nuoskaudą dėl prigimtinio skurdo, mažos, nykios trobelės, dėl to, kad nieko tau nėra parengta, jokio turto, jokios kultūros, kad prie visko turi prieiti pats, savo jėgomis.

Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Puslapis tragiškajai literatūros istorijai (Sigitas Geda)

Dainius Razauskas. Krosnis – aukuras, namų šventovė

Ugnis senovėje buvo šventa, aukuruose kūrenta nepaliaujamai, už jos aplaidų užgesimą atsakingi asmenys buvo baudžiami net mirtimi. Namų židinio ugnis Gabija Lietuvoje šventa vadinta dar visai neseniai, ir namų židinio ugnis buvo atitinkamai saugoma, kad neužgestų. Pastaraisiais amžiais židiniu vadintas ir „prie krosnies lyg atskiras prilipintas kampelis“, kuriame, Jono Balio žodžiais, „būdavo daug pelenų, juose visuomet žėrėdavo anglys, iš kurių ir įpūsdavo į balaną ugnį. Skiltuvo, vėliau ir degtukų, seniau niekuomet nevartodavę krosniai ar žibintui uždegti, juos vartodavę tik rūkoriai. Židinyje ugnis turėjo būti stropiai prižiūrima, kad ji neužgestų, – namų židinio ugnies užgesimas buvo laikomas nelaimės ženklu.“ Ir toks santykis su namų židinio ugnimi tiesiogiai mena šventos „amžinosios ugnies“ garbinimą aukuruose.
Skaityti toliau: Dainius Razauskas. Krosnis – aukuras, namų šventovė

Aldona Žemaitytė. Tiktai mirties alsavimas šalia – Broniui Krivickui atminti

Ateities istoriką, kuris atskleis dabartinio mūsų tautos gyvenimo puslapius, labiausiai stebins du dalykai. Pirmiausia jis turės stebėtis neregėtu dabartinės vergijos baisumu, pavyzdžio neturinčiu žiaurumu ir ta taip nepaprastai ištobulinta komunistinės vergijos sistema, kuri, rodos, turėtų užslopinti paskutinį laisvojo žmogaus alsavimą, paversti visišku vergu ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu atžvilgiu. Tačiau dar labiau ateities istoriką stebins tai, kad tauta po šios baisios vergijos jungu ne tik nesuklupo, bet sugebėjo vesti tokią nepaprastai sunkią ir didžią kovą. Ir klaus anas istorikas, iš kur sėmėsi sau ištvermės ir jėgos dešimtys tūkstančių partizanų, kurie geriau pasirinko mirtį negu baisiąją priešo vergiją, iš kur sėmėsi sau jėgų pavergtieji, kurie geriau pasirinko kankinio vainiką negu išdavystę. Ir, ieškodamas atsakymo į tuos klausimus, jis su tylia pagarba turės nulenkti savo galvą prieš mūsų tautos nepaprastą dvasinę didybę.“ Šiuos dabartinį žmogų, nebūtinai tik lietuvį, sukrečiančius žodžius kaip citatą radau naujausiame (lapkričio mėnesio) žurnalo „Valstybė“ numeryje. Ir parašas po ta citata: „Iš partizanų laikraščio Prie rymančio Rūpintojėlio, 1952“.
Skaityti toliau: Aldona Žemaitytė. Tiktai mirties alsavimas šalia – Broniui Krivickui atminti

Donata Mitaitė. „Greta pradžia ir pabaiga…“ (Alfonsui Maldoniui – 80)

Ir sovietinių, ir posovietinių laikų literatūrologų rašiniuose varijuojama iš esmės teisinga, bet ir unifikuojanti poetus tezė, kad Alfonsas Maldonis „pagal pasaulėjautą ir idėjinę evoliuciją <…> priklausė 30-ųjų metų kartai“ (1), t. y. Algimanto Baltakio, Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus kartai. Sovietmečiu šie poetai dažnai būdavo vertinami kaip lietuvių poezijos gaivintojai po stalinizmo įšalo, vėliau daug kalbėta apie jų konformizmą (kiek atlaidžiau žiūrėta tik į Janiną Degutytę), reikalauta viešos atgailos už tikras ar tariamas ano laiko nuodėmes, o jų kompromisai priešpriešinti nenuolankiai disidentų laikysenai.
Skaityti toliau: Donata Mitaitė. „Greta pradžia ir pabaiga…“ (Alfonsui Maldoniui – 80)