Lituanistų sambūris

Ar hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai bus įra­šy­ti į Rau­do­ną­ją kny­gą, jei, pa­sak re­ži­sie­riaus Os­ka­ro Kor­šu­no­vo, „gelž­be­to­ni­nis men­ta­li­te­tas ir as­fal­ti­nė mo­ra­lė ta­po do­mi­nuo­jan­ti“? Hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai, ug­dan­tys kri­ti­nį žvilgs­nį, em­pa­ti­ją, ke­lian­tys mo­ra­li­nius klau­si­mus ir ieš­kan­tys at­sa­ky­mų, šian­dien nė­ra pir­mau­jan­tys. Ko­kios to pa­sek­mės? Kri­ti­nio mąs­ty­mo sto­ka, abe­jin­gu­mas, ne­ge­bė­ji­mas api­bend­rin­ti, įver­tin­ti, ma­ty­ti pla­čiau.
Kai ne­ky­la bū­ti­ny­bė su­si­mąs­ty­ti, kai ne­no­ri­ma įsi­gi­lin­ti į niuan­sus, dis­ku­tuo­ti – įsi­ga­li bul­do­ze­ri­nis prin­ci­pas ir ny­ki trin­ke­li­za­ci­ja. Hu­ma­ni­ta­ri­niai moks­lai krei­pia­si į dva­sios pa­sau­lį, į dva­sios erd­ves – jie yra su­si­ję su žmo­gaus vi­di­niais po­ky­čiais. Ply­na­me be­to­no lau­ke dis­ku­si­jų ne­be­rei­kia, o žmo­nės pa­si­jau­čia sve­ti­mi. „Vie­nin­te­lė ver­ty­bė že­mė­je – žmo­gaus ry­šys su žmo­gu­mi“ – ra­šė An­tua­nas de Sent Eg­ziu­pe­ri. Kai ne­lie­ka pa­gar­bos, ne­lie­ka ir ry­šių tarp žmo­nių.
Apie hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų pa­dė­tį, jų įta­ką vi­suo­me­nei kal­ba­mės su Vil­niaus uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi dr. Vy­tau­tu BI­KUL­ČIU­MI ir su kal­bi­nin­ke pro­fe­so­re dr. Gied­re ČE­PAI­TIE­NE.
Skaityti toliau: Humanitarika – atsitraukusi, bet ne paraštėse

2019 metų Maironio premija paskirta poetui, eseistui ir fotografui Aliui Balbieriui. Šia proga primename prieš keletą metų publikuotą pokalbį su poetu.
Ir savo tekstuose, ir fotografijose, ir nuo didmiesčio gyvenimo nutolusioje kasdienybėje Alis Balbierius yra tikras panteistas, adoruojantis gyvybę ir beribes jos formas.  „Dabar suprantu, kad mano prigimtis yra pernelyg estetinė ir galbūt tai eina iš gamtos kosmoso, begalinio gamtos estetikos lobyno, kuris mus veikė tūkstančius metų dar iki menų atsiradimo“, – teigia poetas ir fotografas.  Apie gamtos patirtis vaikystės vienkiemyje, žaliuosius anuomet ir dabar, ornitologiją, tiksinčią apokalipsę ir laisvą buvimą protėvių sodyboje Alį Balbierių kalbino Gediminas Kajėnas.
Skaityti toliau: Poetas Alis Balbierius: „Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“

„Gimtosios kalbos“ gegužės mėn. numeryje nagrinėjami santrumpų rašymo polinkiai, svarstoma, ko lituanistus išmokė ir kokių problemų atskleidė nuotolinio mokymosi mėnesiai, supažindinama su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos darbais, stebimasi, kodėl žodžio „žodis“ nėra tarp dažniausių Maironio poezijos žodžių, supažindinama su latvių kalbos naujažodžiais, atsiradusiais pandemijos dienomis.
Skaityti toliau: Išėjo 5-asis „Gimtosios kalbos“ (2020) numeris

Nedidelė M. Indriliūno rinktinė, rodanti imlią jauno žmogaus sąmonę, gerą humanitarinį pasirengimą, subtilią meninę nuojautą, – lyg trūkstama mozaikos detalė – leidžia rekonstruoti svarbią mūsų kultūros istorijos dalį.
Skaityti toliau: Rita Tūtlytė. „O tačiau yra galimybė daug ką giliai pergyventi“ („Mamerto Indriliūno raštai“)

Straipsnio objektas yra Simono Daukanto (1793–1864) rankraštinių lietuviškų, asocijuojamų su graikiškais, žodžių sąrašų „Vocabularium“ ir „Mythologie universelle“, saugomų ir surištų kartu į vieną Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyno vienetą (LLTIBR, f. 1 – SD 27), Mečislovo Davainio Silvestraičio pavadintame Margumynais, genezė: nustatomi jų šaltiniai, analizuojama rašyba ir, remiantis šaltinių bei rašybos išvadomis, tikslinamas „Vocabularium“ ir „Mythologie universelle“ datavimas.
Skaityti toliau: Giedrius Subačius. Simono Daukanto Margumynų rankraščio atkarpų „Vocabularium“, „Mythologie universelle“ genezė

Tirdama Vaižganto naujadarus ir atidžiau įsižiūrėjusi  į jo dūrinius, prof. Jolanta Zabarskaitė pastebėjo, kad rašytojo kūrinių kalboje dažnai atsiranda antoniminių dūrinių porų, vadinamųjų antoniminių stilistinių figūrų. Dūrinių antonimų poros leidžia daryti prielaidą, kad ir Vaižganto meninis pasaulis skleidžiasi antoniminėje įtampoje: tarp kūniškumo ir dvasingumo „Dėdėse ir dėdienėse“, aistros ir moralės „Nebylyje“, žmogiškų ydų ir bendrųjų žmogiškų vertybių „Rimuose ir Nerimuose“. Ši koreliacija rodo, kad rašytojo sukurtõs leksikos ypatumai gali tapti raktu jo kūrybai geriau pažinti.

Prof. Jolantos Zabarskaitės straipsnis „Vaižganto pasaulis ir kalba“ išspausdintas „Gimtosios kalbos“ (ateityje pavadinimuose – GK) balandžio mėn. numeryje.
Skaityti toliau: GK rašo| Jolanta Zabarskaitė. Vaižganto kalba ir pasaulis

LLTI tiklalapyje tinklapyje jau galite rasti naują mokslo žurnalo „Senoji Lietuvos literatūra“ numerį, skirtą Simonui Daukantui. Kviečiame skaityti!
Daukantiana ir kiti tyrimai

„Sibiran ištremto girininko šeima bėgo nuo tremties. Atvažiavo į mūsų kaimą gyventi motina su penkiais vaikais; ji – buvusi pradinių klasių mokytoja. Atsivežė didžiulę biblioteką. Atbėgėlius kažkas priglaudė, o knygų nėra kur dėti. Mes turėjome tuščią klėtį – tai sausas pastatas, labai tinkamas knygoms laikyti. Tai visas knygas, visas didžiules medines dėžes paprašė, kad mes priglaustume neribotam laikui, ir leido skaityti. O bibliotekos būta nepaprastos! Ir lietuviškos enciklopedijos tomai visi, kiek buvo išleista anos Lietuvos laikais, ir užsienio grožinės literatūros, ir žurnalai puikiausi: „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Tautos mokykla“, „Karys“… Tai, žinoma, man buvo skaitymo rojus, mažai kas turėjo tada tokios literatūros. Matyt, visi tie dalykai patraukė į lituanistiką“, – prieš porą metų apie kelio į lituanistiką pradžią „Šiaulių naujienose“ prisiminimais dalijosi Lietuvos mokslininkas kalbininkas, visuomenės ir kultūros veikėjas, Šiaulių miesto garbės pilietis, profesorius, habilituotas daktaras Kazimieras Romualdas Župerka.
Skaityti toliau: Kazimieras Romualdas Župerka: ir stiliaus klaidos, ir originaliausios stiliaus figūros vaikšto tais pačiais keliais