Eduardo Mendoza: „Gyvename klasikinių modelių permąstymo epochoje“

„Humoras ir ironija – tai būdas žvelgti į pasaulį, gyvenimo, problemų sprendimų ir mąstymo komponentas, atveriantis platesnę perspektyvą nei tai, kas vyksta čia ir dabar. Taip pat veikia pasipiktinimas ar įsiūtis. Nesugebėčiau tapti kitoks, į viską žvelgti su humoru. Vienuose mano kūriniuose humoro yra, bet jis neperšamas, o kituose skelbiu: „Ponios ir ponai, štai romanas, pasijuokime.“
Skaityti toliau: Eduardo Mendoza: „Gyvename klasikinių modelių permąstymo epochoje“

2018-ųjų ženklai kalboje – Naisiada, mytiūtės ir visiems žinomo taško reikalai

Prieš pusmetį „Lietuvos žinių“ portale vyko balsavimas dėl Metų žodžio ir Metų posakio. Ar dar prisimename daugiausia visuomenės balsų surinkusią ŠVAISTUOMENĘ? O daugiausia komisijos balsų pelniusią NUOŠLIAUŽĄ? Ar visuomenės ir komisijos išrinktas posakis LAIKAUSI KAIP GEDIMINO KALNAS mums asocijuojasi su 2017-aisiais? Ar prabėgus dar porai metų šių rinkimų favoritus galėsime laikyti 2017-ųjų pėdsakais kalboje?

Skaityti toliau: 2018-ųjų ženklai kalboje – Naisiada, mytiūtės ir visiems žinomo taško reikalai

Ką šią vasarą skaito lietuvių rašytojai?

Audrius Ožalas (15min.lt) nusprendė pasidomėti, ką vasarą skaito mūsų rašytojai, kokius kūrinius jie galėtų rekomenduoti? Vieni jų grįžta prie klasikos, kiti atsakymų ieško negrožinėje literatūroje, tyrinėja naujus literatūros klodus, dar kiti ieško įkvėpimo savo būsimiems kūriniams. Šįkart – pirmoji rašytojų rekomendacijų dalis.

Skaityti toliau: Ką šią vasarą skaito lietuvių rašytojai?

Roma Bončkutė. Simono Daukanto asmenybės ir darbų labirintai

Simono Daukanto (1793–1864) asmenybė ir darbai ne vienai kartai buvo veiklumo, doros ir įkvėpimo šaltinis. Prie jų, nors ir vertintų prieštaringai, buvo grįžtama epochų kaitos periodais. Laikydamasis etnocentriškų pažiūrų, o lietuviškumui teikdamas normatyvinio pozityvumo, Daukantas, nepaisydamas menko galimų skaitytojų pasirengimo, viršydamas jų išsilavinimo ir žinių lygį, užčiuopė ir išreiškė modernesnes idėjas, kurias skelbė pažangūs to meto amžininkai. Jis veikė ir veiks mokslo, literatūros ir meno kūrėjus. Apie tai „Gimtosios kalbos“ liepos mėn. numeryje rašo prof. dr. Roma Bončkutė.
Skaityti toliau: Roma Bončkutė. Simono Daukanto asmenybės ir darbų labirintai

Dalia Staponkutė. Nesuprantama lemtis

Kodėl lietuvis, net ilgą laiką gyvendamas už savo kalbinės tėvynės ribų, šliejasi prie gimtosios kalbos kaip lanksti graikiškos bugenvilijos šakelė? Ar dėl to, kad jis – „ribotų galių“ ir neišmoksta kitų kalbų taip gerai kaip gimtosios? O gal atvirkščiai – dėl to, kad per greit išmoksta, tačiau saudade, gili, braziliška nostalgija tam, ko negrįžtamai netenki, verčia jį gręžiotis į gimtąjį žodį. Arba dėl to, kad vidine klausa girdi savo kalbą geriau nei kitas kalbas ir kultūrinio sąmoningumo lygmeniu tebėra „vaikas“, o vaikui – kol jis dar negali nerti į svetimų kultūrų upę – reikia vieno aiškaus kalbos šaltinio.
Skaityti toliau: Dalia Staponkutė. Nesuprantama lemtis

Daiva Aliūkaitė: kalbėdami regionines arba socialines šaknis išduoda visi

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė prof. dr. Daiva Aliūkaitė LRT RADIJUI sako šiuo metu pastebinti savotišką tarmių renesansą, o tarminis kodas tampa saviraiškos ir tapatumo priemone. „Neįsivaizduojama, kad bičiuliai, kažkada žaidę krepšinį ir atvykę studijuoti į universitetą, imtų varžyti savo kalbėjimą“, – sako ji.
Skaityti toliau: Daiva Aliūkaitė: kalbėdami regionines arba socialines šaknis išduoda visi