Deimantė Zailskaitė. Bonifacas Stundžia nebijo pasirodyti senoviškas

„Tarmės – didžiulis turtas, kurio atsisakyti, kol jis dar yra, būtų didžiulis nesusipratimas“, – sako gimtosios tarmės nepamirštantis Vilniaus universiteto profesorius Bonifacas Stundžia (60), kuris stengiasi kiekvienam savo studentui įskiepyti meilę ir pagarbą Lietuvos tarmėms. Nors tarmiško kalbėjimo, kaip pastebėjo, jaunojoje kartoje pasigendama, tarmių tradicijos pagyvėjimas, ypač dabar, Tarmių metais, neabejotinai jaučiamas.
Skaityti toliau: Deimantė Zailskaitė. Bonifacas Stundžia nebijo pasirodyti senoviškas

Bronislovas Genzelis. Pirmieji LDK kontaktai su Bizantija

Turime skirti du dalykus: kada pirmosios žinios apie Bizantiją pasiekė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir pirmuosius mus pasiekus dokumentus, tiksliau: mums žinomus. Mūsų istorikai kol kas beveik dar neturėjo galimybių rimtai padirbėti Bizantijos archyvuose. Sprendžiame pagal archeologinius radinius, bylojančius apie materialinių kultūrų sąsajas ir Rusijos kronikas.
Skaityti toliau: Bronislovas Genzelis. Pirmieji LDK kontaktai su Bizantija

Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia)

Žydų literatūros istorikas, Kauno universiteto profesorius Nachmanas Šapira savo 1938 m. lietuviškoje studijoje „Naujosios žydų literatūros metmenys“ yra suformulavęs provokuojančią idėją apie vietinės žydų literatūros kaip savarankiško organizmo atsiradimą atgimstančioje Lietuvos valstybėje. Mintis provokatyvi tuo, kad Lietuvos žydų, ypač jidiš, literatūros raidos lokalumas, vietinė tematika, specifiniai lietuviški motyvai ir ryšiai su kitų čionykščių tautų kultūra iškeliami kaip tos literatūros vertę ir nuolatinį atsinaujinimą labiausiai lemiantis elementas.

Skaityti toliau: Mindaugas Kvietkauskas. Vilniaus kultūrų sambūvis žydų rašytojų akimis (XX a. pradžia)

Jūratė Baranova. Rašytojas kaip „rašymo mašina“ ir balto lapo baimė

Teoriškai įmanoma, kad kas nors sapnuotų tokį galbūt net pasikartojantį sapną. Ji / jis sėdi prie balto popieriaus lapo (arba mato jį kybant kompiuterio monitoriuje). Žino, kad ką nors būtinai turi čia parašyti, gal nuo to netgi priklauso gyvybė arba mirtis. Tik visiškai nežino, ką būtent, nes galvoje tuščia – atsivėrusi tikroji dzeno meditacijos siekiamybė – tuštumos erdvė.
Skaityti toliau: Jūratė Baranova. Rašytojas kaip „rašymo mašina“ ir balto lapo baimė

Giedra Radvilavičiūtė. Žiniasklaidos kuriama Lietuva

Dešimtąjį kartą vykstančiame Šiaurės vasaros forume pranešimą skaitau pirmąkart. Pradėsiu Benderio fraze iš „Dvylikos kėdžių“: „Debiutas, broliai, tai kvazi uno fantazija“. Brangakmenių ieškosiu ne kėdėse, tačiau garsiosios knygos ir pranešimo perlai tie patys – tai frazės, citatos, teiginiai, pelnytai virstantys aforizmais. Jie atskleidžia kai kurių žurnalistų ir žiniasklaidos žmonių kompleksus, aroganciją, interesus, subjektyvumą, pras­tą skonį, mąstymą klišėmis ir požiūrį į savo valstybę. Tokia žurnalistika neabejotinai turi grįžtamąjį poveikį – žiniasklaida formuoja ne tik skaitytojų nuomonę, bet ir savimonę.
Skaityti toliau: Giedra Radvilavičiūtė. Žiniasklaidos kuriama Lietuva

Darius Kuolys. Ugdymas laisvei: Meilės Lukšienės programa

Prieš šimtmetį, 1913 m. rugpjūčio 20 d., Vienoje gimė Meilė Lukšienė – lietuvių literatūros ir kultūros istorikė, politikė, švietėja. Kartu su UNESCO minėdami dr. M. Lukšienės šimtąsias gimimo metines, siūlome jos idėjoms skirtą Dariaus Kuolio straipsnį.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. Ugdymas laisvei: Meilės Lukšienės programa

Darius Kuolys. Apie Meilę Lukšienę

Žiūriu į save jauną, bandančią keisti gyvenimo papročius ir formas, žiūriu į jaunimą, kuris šiandien dažnai bando jas laužyti ir daužyti, kartais net paneigdamas santaikos, harmonijos ieškojimo būtinumą. Tuo keliu einant gyvenimas skurdėja. Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera nubraukti? Kažin ar dera nubraukti didžiuosius pasakojimus – sąryšingumo ir prasmės ieškojimą?
Meilė Lukšienė, 2004 m.
Skaityti toliau: Darius Kuolys. Apie Meilę Lukšienę