Aušra Martišiūtė. Vytautas Kavolis kaip iššūkis konformistinei intelektualo laikysenai

Vytautas Kavolis – vienas iškiliausių XX a. lietuvių intelektualų, gali būti gretinamas su pasaulyje žinomais mokslininkais Algirdu Juliumi Greimu, Marija Gimbutiene. V. Kavolio išskirtinumą tarp pasaulyje garsių lietuvių mokslininkų lemia itin glaudus jo akademinės ir visuomeninės veiklos, minties ir veiksmo ryšys, pastangos ne tik konceptualiai apibrėžti visuomenę bei kultūrą, bet ir jas koreguoti. Moralinį įsipareigojimą Lietuvai V. Kavolis vykdė aktyviai dalyvaudamas lietuvių visuomenėje ir kultūroje, tai darė nesiekdamas nei populiarumo, nei kompromisų reikalaujančio visuotinio pripažinimo. Rugsėjo 8 dieną Vytautui Kavoliui (1930–1996) būtų sukakę 75-eri. Visu gyvenimu ir veikla V. Kavolis įkūnija kritiško, polilogą esmine kultūros vertybe pripažįstančio intelektualo laikyseną. Tokios laikysenos svarbą liudija detaliai aprašyti revizionistinės asmenybės bruožai ir revizionistų etinė orientacija (kritikos imperatyvas dominavo ir „Santaros–Šviesos“ šūkyje: „Pasaulio revizionistai, vienykitės, jūs neturite ko prarasti, išskyrus savo ortodoksiją!“). V. Kavolis nuosekliai motyvuoja svarbų etinį kriterijų – „kritiką iš vidaus“.
Skaityti toliau: Aušra Martišiūtė. Vytautas Kavolis kaip iššūkis konformistinei intelektualo laikysenai

Jonas Jablonskis ir bendrinės lietuvių kalbos šimtmetis

Žymiausio lietuvių kalbos normintojo Jono Jablonskio (1860–1930) vardu pavadinta mokslinė konferencija pirmą kartą surengta 1993 m. Lietuvių kalbos instituto (www.lki.lt) Kalbos kultūros skyriaus ir Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedros pastangomis. Nuo tada konferencijos tapo tradicinės ir vyksta kas rudenį (iki 2003 m. Vilniaus universitete, išskyrus ketvirtąją, kuri surengta Marijampolėje, o nuo 2003 m. – pakaitomis Lietuvių kalbos institute arba Vilniaus universitete). 2005, 2009 ir 2010 metais konferencija buvo tarptautinė. 2011 m. konferencija nebuvo surengta, o įkūrus institute Bendrinės kalbos skyrių, 2012 m. vėl atnaujinta.
Skaityti toliau: Jonas Jablonskis ir bendrinės lietuvių kalbos šimtmetis

Bronė Stundžienė. Tradicinės kultūros akiračiai šiandien

Šiandien nebepakanka vien kalbėti apie mūsų tradicinės kultūros vertę ir savitumą. Apibendrintai kalbant, vertingiausia jos dalis – senasis folkloras, papročiai bei tikėjimai – dabar daug kam, ypač jaunimui, tėra tik pasenusi, prie dabartinio laiko nebeprisiderinanti kultūros forma. Kaip jie patys pasakytų – visa tai svarbu buvo seneliams ir proseneliams, bet tikrai nebeaktualu mums – šiuolaikinei, į modernias vakarietiškas nuostatas besidairančiai dabartinei jaunajai kartai.
Skaityti toliau: Bronė Stundžienė. Tradicinės kultūros akiračiai šiandien

Tapusi azartiška lietuve

Prof. Violetą Kelertienę kalbina Astrida Petraitytė
Užsienio lietuviams teikiamą mokslo permiją už tarptautinio lygio pasiekimus ir bendradarbiavimą su Lietuva šiemet pelnė keturi mokslininkai. Ypač džiugu greta tiksliųjų mokslų atstovų (informacijos specialisto Algirdo Avižienio, chemiko Viktoro Algirdo Sniečkaus, biologės Irutės Meškienės) sveikinti plunksnos draugijai gerai pažįstamą literatūrologę prof. Violetą Kelertienę. Ilgus metus vadovavusi Ilinojaus universiteto (Čikaga) Lituanistikos katedrai, ji dabar profesoriauja Viskonsino universiteto Skandinavistikos departamente. Profesorė reiškiasi ir kaip mokslininkė (kelių knygų, gausybės straipsnių autorė), ir kaip lituanistinės veiklos organizatorė, vadovė.
Skaityti toliau: Tapusi azartiška lietuve

Merab Mamardašvili. Psichologinė kelio topologija

Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis (1930–1990), vienas Maskvos logikos ratelio įkūrėjų (1952), bemaž nepaliko rašytinių veikalų. Jam, „sokratiškosios“ tradicijos tęsėjui, filosofuoti reiškė „mąstyti balsiai“. M. Mamardašvilis skaitė daugybę paskaitų įvairiuose buvusios Sovietų Sąjungos ir užsienio šalių universitetuose. Išliko daugelio šių paskaitų įrašai, iššifruoti ir paskelbti po filosofo mirties. 1984 m. Tbilisio universitete M. Mamardašvilis skaitė paskaitų kursą apie M. Proustą. 1997 m. šių paskaitų tekstai išleisti knyga „Psichologinė kelio topologija“. Siūlome vieną paskaitą. Skaityti toliau: Merab Mamardašvili. Psichologinė kelio topologija

Dainora Pociūtė. Nuo maišto iki melancholijos

1543 m. Andrea Vesalijus (1514–1564), Abraomo Kulviečio bendraamžis, publikavo savo revoliucinį medicinos veikalą „Septynios knygos apie žmogaus kūno sandarą“ („De humani corporis fabrica libri septem“), kuriame žmogaus kūno anatomija pirmą kartą Vakarų medicinos istorijoje buvo analizuojama remiantis tikrais žmogaus kūno pavyzdžiais ir disekcijomis, o ne nuo antikos įprastomis žmogaus ir gyvūnų organizmų analogijomis.
Skaityti toliau: Dainora Pociūtė. Nuo maišto iki melancholijos

Valdemaras Kukulas. Nuo šiol mokysimės tylėti

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo logiška: vidurinės ir pagrindinės mokyklos kasmet vis daugiau ir daugiau išleidžia beraščių (bent jau gimtosios kalbos mokėjimo – taigi tiesiogine prasme), ir raštingesni darbdaviai nuolat paliudija, kad net pareiškimą, prašantį priimti į darbą, jau retas parašo be gramatinių klaidų. Skaityti toliau: Valdemaras Kukulas. Nuo šiol mokysimės tylėti

Zigmas Zinkevičius. Lietuviškos ir nelietuviškos pavardės

Dažnai girdime sakant: ši pavardė yra lietuviška, o ana – nelietuviška. Kai kas mūsų pavardes net skirsto (griežtai!) į lietuviškas ir nelietuviškas, skolintas. Ar taip gerai daroma? Pasiaiškinkime, kas gi toji nelietuviška pavardė ir ar įmanoma besąlygiškai pavardes skirstyti į savas ir nelietuviškas. Teisingai visa tai galėsime suprasti tik išsiaiškinę lietuvių pavardžių istoriją. Kaip atsirado tos vadinamosios nelietuviškos pavardės: ar jos iš tikrųjų yra pasiskolintos iš kitų tautų ar jos tokios pasidarė čia pat, Lietuvoje? Kaip yra iš tikrųjų?

Skaityti toliau: Zigmas Zinkevičius. Lietuviškos ir nelietuviškos pavardės

Lietuva ir lietuviškumas. 20 metų po Atgimimo

Kultūros istorikė habil. dr. Ingė LUKŠAITĖ, kalbinama Liudviko GIEDRAIČIO, aptaria tai, kas svarbiausia, – Lietuvos lietuviškąją būtį.

Raktas į šio pokalbio tikslą, manau, galėtų būti internete įrašytas Jūsų palinkėjimas Lietuvai: „Teišlieka per ateinančius šimtmečius noras būti lietuvių kalbos saistoma bendrija ir likti lietuvių tautos nariais“. Pasirašyčiau tūkstantį kartų. Bet ar toks palinkėjimas – tik jausminis troškimų išsakymo pliūpsnis, ar tie žodžiai iš supratimo, matymo, kad mūsų tautiškumas, lietuvybė skeldėja, eižėja, ir neaišku, kas tą pragarišką vyksmą begalėtų sustabdyt ir kokie šalčiai nežinia iš kur dar gali siūbtelt?..

Skaityti toliau: Lietuva ir lietuviškumas. 20 metų po Atgimimo