Su kompiuteriais jau galime šnekėtis ir lietuviškai

„Atverk rašyklę“, „Parodyk orus“, „Grįžk į pradžią“ – šias ir daugelį kitų komandų jau supranta mūsų kompiuteriai bei kiti išmanieji įrenginiai. Nuo šiol su jais galėsime kalbėtis lietuviškai. Tai – Vilniaus universiteto (VU) beveik įvykdyto projekto „Lietuvių šneka valdomos paslaugos“ (LIEPA) rezultatas. Per pustrečių metų sukurtos septynios paslaugos, naudingos įvairioms visuomenės grupėms: moksleiviams, suaugusiesiems, neįgaliesiems.
Skaityti toliau: Su kompiuteriais jau galime šnekėtis ir lietuviškai

Apie kompiuterinę rašysenos analizę ir kalbos įpročius

Raštingumas, UNESCO tvirtinimu, yra „gebėjimas suprasti, kurti, atpažinti, interpretuoti, skaičiuoti ir naudoti atspausdintus bei parašytus duomenis“. Kokias reikšmes raštingumas įgijo šiandien, informacinių technologijų amžiuje? Ką mūsų rašymo, susirašinėjimo ar kalbėjimo įpročiai pasako apie mus pačius?

Skaityti toliau: Apie kompiuterinę rašysenos analizę ir kalbos įpročius

Rita Miliūnaitė. Kur slypi lietuvių kalbos gyvybinės galios?

Lietuvių kalba turi tvirtas puoselėjimo, gryninimo tradicijas, o jos tvarkyba besirūpinančius kalbininkus įprasta įsivaizduoti kaip gynybininkus, kurie rūpinasi, kad lietuvių kalba išlaikytų savitumą, nebūtų be saiko teršiama svetimybėmis. Tačiau ar kalba gali gyvuoti tik nuolat gindamasi nuo išorės įtakų, o pati neatsinaujindama? Yra manančių, kad lietuvių kalba per daug senoviška ir nesugeba atliepti dabarties visuomenės poreikių, neturi tokių raiškos priemonių, kuriomis galėtų įvardyti naujus sparčiai kintančio pasaulio daiktus ir reiškinius. Kaip tik dėl to esą patogiau vartoti kitas, populiaresnes kalbas, ypač anglų kalbą, į savąją įterpiant ne tik atskirus pasiskolintus žodžius, bet ir ištisas frazes.

Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Kur slypi lietuvių kalbos gyvybinės galios?

Raštingumas XXI amžiuje – kaip jį mato žymūs Lietuvos žmonės

Raštingumas – kiekvieno žmogaus teisė. Kalba, raštas ir skaitymas – pamatinės mąstymo, socialinio bendravimo ir žinių įgijimo priemonės, bet kokio ugdymo pagrindas: tai leidžia žmogui jaustis laisvam, pažinti jį supantį pasaulį, išvengti įvairių konfliktų ir juos spręsti. Be to, į žinias orientuotoje globalioje visuomenėje raštingumas įgyja naujų aspektų. Jis – ir mokymosi visą gyvenimą, geresnės savijautos bei pragyvenimo laidas, ir tvaraus bei integruoto vystymosi varomoji jėga.
Savo mintimis šia tema dalinasi prof. Viktorija Daujotytė, dr. Jolanta Zabarskaitė, prof. Romas Lazutka, Vytautas V. Landsbergis, Andrius Mamontovas ir dr. Austėja Landsbergienė.

Skaityti toliau: Raštingumas XXI amžiuje – kaip jį mato žymūs Lietuvos žmonės

Arnoldas Aleksandravičius. Kodėl interneto laikais degtinė virto „Lithuanian vodka“?

Pasaulinį informacijos tinklą (internetą) sugalvojo inteligentiški žmonės, britas Timothy`is Johnas „Timas” Bernersas-Lee ir belgas Robertas Cailliau, o socialinį tinklą „Facebook“ sukūrė gerai išauklėtas amerikietis programuotojas Markas Elliotas Zuckerbergas kartu su keturiais mandagiais studijų draugais.
Šie mokslininkai ir novatoriai tikėjosi, kad jų išradimais visame pasaulyje naudosis įstatymų ir padoraus elgesio taisyklių šventai besilaikantys rimti, atsakingi žmonės.

Skaityti toliau: Arnoldas Aleksandravičius. Kodėl interneto laikais degtinė virto „Lithuanian vodka“?

Ineta Žymančiūtė. Gimtosios kalbos mokytis reikia visą gyvenimą

Šiomis dienomis internete sušmėžavo dar vienas straipsnis-komentaras, susijęs su lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu. Įsigilinusi į straipsnį pasijutau nekaip ir nusprendžiau savo nuomonę išdėstyti raštu. Prisiminiau šiųmetinę abituriento kalbą, sakytą per išleistuves. Jis kalbėjo apie du požiūrio taškus, du auklėjimo būdus – „lazdos“ ir „bandelės“. Perskaičiusi minėtus VBE komentarus pasidarė labai liūdna, jog Lietuvoje vis dar populiaresnis „lazdos“ metodas. Esu alternatyvų šalininkė, taigi kviečiu nepasiduoti apokaliptiniam lietuvių kalbos menkėjimo scenarijui.
Skaityti toliau: Ineta Žymančiūtė. Gimtosios kalbos mokytis reikia visą gyvenimą

Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

Gimusi 1845 metų birželio 4 dieną pačioj vasaros pradžioj, žaliuojančioj ir žydinčioj, šiemet Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė) vėl švenčia sukaktį. Ir vėl proga bent grįžtelti, bent stabtelti prie mūsų meninės prozos ištakų, stabtelti, nustebti, kaip kartą tai yra pasisekę Juozui Apučiui. Jo esė „Žemaitė. Gysločio para doksas“ (1998) yra tekstas, kuris turėtų įsikirsti į mūsų kultūrinę atmintį, įsikirsti suinteresuoto balso tikrumu: „Ir vis tiek – kai tyčia ar netyčia perbėgame Žemaitės kūrybos puslapiais, pajuntame kaži kokį keistą jausmą.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Gražios Žemaitės rankos

Gintaras Lazdynas. Dar viena Liudo Vasario mylimoji

Vincas Mykolaitis-Putinas ir psichoanalizė

Skirtingai nuo XX a. pradžios lietuvių literatūros kūrinių, Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“ ne tik galima, bet ir būtina skaityti ir suvokti platesniame Vakarų Europos kultūros, literatūros ir mokslo kontekste. V. Mykolaičio-Putino dėka gerokai prasiplėtė lietuvių literatūros kultūriniai horizontai. Romano vaizdų sandaroje nesunkiai galima įžvelgti ne vieną tiesioginę sąsają su Vakarų Europos, lenkų ar rusų, ypač simbolistų, kūriniais, todėl romano interpretacijų diskurse nuolat figūruojančios nuorodos į Johanno Wolfgango Goethe’s, Ernsto Theodoro Amadeaus Hoffmanno, Stendhalio, Émile’io Zola kūrybą ar įvairias kultūros epochas neatrodo laužtos iš piršto. Ne visada šiame kultūrų poliloge V. Mykolaičiui-Putinui pavykdavo ištarti savitą ar originalų žodį, jis neatvėrė naujų horizontų Vakarų Europos kultūrai, tačiau būtent V. Mykolaitis-Putinas vienas pirmųjų Lietuvoje prabilo europiečiams suprantama vaizdinių ir sąvokų kalba, jis drąsiai veržėsi į kultūrų dialogą naudodamas modernias analizės priemones.
Skaityti toliau: Gintaras Lazdynas. Dar viena Liudo Vasario mylimoji