Irena Balčiūnienė. Dar nepažintas Putinas

Nesulaikomai eina antras Putino gyvenimo dramos šimtmetis.
Sausio šeštą, per Tris Karalius, bus minimos 120-osios poeto, prozininko ir dramaturgo, literatūros tyrinėtojo, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesoriaus, visuomenės veikėjo gimimo metinės. Vilniaus memorialiniame bute-muziejuje įvyks „Knygos teatro“ spektaklis pagal romano „Altorių šešėly“ III dalį.
Skaityti toliau: Irena Balčiūnienė. Dar nepažintas Putinas

Bronius Krivickas. Entuziazmas ir kriticizmas

Bronius Krivickas (1919–1952) buvo rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas. Baigęs literatūros studijas, dirbo žurnalų redaktoriumi, mokytojavo, o 1945 m. įstojo į partizanų būrį. Daugiau apie autorių galima sužinoti čia. Ši ištrauka, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus – aktuali ir šiandien, ieškant aukso vidurio tarp jaunatviško entuziazmo ir kritiško požiūrio. Ją perskaityti rekomenduojama visiems „dar nemirusiems visuomenės reikalams“.
Skaityti toliau: Bronius Krivickas. Entuziazmas ir kriticizmas

Bonifacas Stundžia. Tarmės sulaukė savo metų

tarmiu-metaiTaigi Tarmių metai prasidėjo, metų ženkle (autorius Robertas Jucaitis) pavaizduotas suktukas sukasi, akivaizdžiai jaučiamas tarminės raiškos pagyvėjimas, tarsi kokį džiną iš butelio būtume išleidę. Vienas po kito spaudoje randasi kalbininkų, etnològų, rašytojų ir šiaip tarmių entuziastų straipsnių, interviu, skirtų tarmėms, apie tarmes šnekama per radiją, televiziją.
Skaityti toliau: Bonifacas Stundžia. Tarmės sulaukė savo metų

Meilės Lukšienės metai

100-osios Meilės Lukšienės gimimo metinės – UNESCO 2013 m. minima sukaktis

Meilė Lukšienė – Matjošaitytė (1913 08 20 – 2009 10 16) lietuvių literatūros tyrėja, pedagogė, edukologė, humanitarinių mokslų daktarė, habilituota socialinių mokslų daktarė,  Lietuvos švietimo reformos pradininkė
Meile_Luksiene

2011 m. lapkričio 9 d. Paryžiuje UNESCO generalinės konferencijos 36-ojoje sesijoje habil. dr. Meilės Lukšienės 100-osios gimimo metinės paskelbtos UNESCO 2013-aisiais minima sukaktimi. UNESCO dėmesys šiai visuomenės veikėjai skiriamas už itin svarbų vaidmenį vystant modernią švietimo sistemą bei ugdant demokratišką lietuvių bendruomenę.
Skaityti toliau: Meilės Lukšienės metai

Vladas Turčinavičius. Žmogus ir tautos laisvė – svarbiausioji Krėvės vertybė

Vinco Kėvės kūryba turėjo ir turi visuotinybės ir išliekamumo žymę. Jei kiti to meto lietuvių rašytojai aprašinėjo valstiečių buitį (kaip Žemaitė), tai neoromantikas Krėvė perteikė žmonių būtį, jų dvasios dvelksmą, kūrė drąsius herojiškus personažus, kaip antai Šarūną, Skirgailą, bajoraitį Šviedrį ir kitus. Anuomet rašytojo kūriniai ugdė beatgimstančios tautos savimonę ir savigarbą. O tuomet Lietuvos tauta susidėjo iš valstiečių, sulenkėjusių bajorų, surusėjusių ir suvokietėjusių inteligentų, Gal dėl to jaunoji tų laikų karta Lietuvoje ir studijuojanti Maskvoje skaitė dramą „Šarūną“ ir „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, panašiai, kaip dabar skaitomi vadinamieji bestseleriai.
Skaityti toliau: Vladas Turčinavičius. Žmogus ir tautos laisvė – svarbiausioji Krėvės vertybė

Williamas Faulkneris. Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi

Williamo Faulknerio gimtadieniui (1897-1962) interviu, išspausdintas „The Paris Review“ 1956 m. Aktualus ir šiandien.
,,Ekonominės laisvės rašytojui nereikia. Jam reikia tik pieštuko ir trupučio popieriaus. Nemačiau, kad būtų parašyta kas nors įdomaus, sutikus priimti piniginę dovaną. Geras rašytojas niekada nesikreipia į fondus. Jis pernelyg užsiėmęs rašymu. O jei yra ne pirmarūšis rašytojas, tada save apgaudinėja sakydamas, kad pritrūko laiko ar ekonominės laisvės. Gerą meną gali sukurti vagys, butlegeriai ar arkliavagiai. Žmonės paprastai bijo sužinoti, kiek vargo ir skurdo gali pakelti. Bijo sužinoti, kokie jie ištvermingi. Gero rašytojo nesunaikins niekas. Vienintelis dalykas, galintis gerą rašytoją įveikti, yra mirtis.“
Skaityti toliau: Williamas Faulkneris. Gyvenimui gėris ir blogis nerūpi

Kas kurs Lietuvos istorinį pasakojimą?

Istorija, kurios daugelis vyresniųjų mokėsi – priimdami ar atmesdami – iš vienintelio vadovėlio, dabar tarsi ne tik susiskaido, išsišakoja, bet neretai ir išskysta, praranda ašį, apibrėžtus kontūrus. Kartais istorija regima kaip faktų sangrūda, kartais – kaip interpretacijų, viena kitą paneigiančių,  sumaištis… Kokia situacija mokykloje, kurioje mūsų visuomenės nariai įgyja savos istorijos matymo, priėmimo, kūrimo instrumentus? Kaip šiandien istorija yra pateikiama ir kaip turi būti pateikiama mokiniams (o kartu – ir visai visuomenei)? Ar mokytojas privalo sekti griežtai jam nužymėtais riboženkliais, ar yra laisvas perteikti savąjį istorijos regėjimą?
Skaityti toliau: Kas kurs Lietuvos istorinį pasakojimą?

Kęstutis Nastopka – pasaulinio garso „paukščių kalbos“ specialistas

Sveikindami su aukščiausiu Lietuvos kultūros asmenybėms skirtu įvertinimu, apie kelius, atvedusius į mokslo ir pripažinimo viršukalnes, kalbamės su vienu iš šešių šiųmetinių Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – semiotiku, literatūros kritiku, paties Napoleono įsteigto „Akademinių palmių“ ordino kavalieriumi Kęstučiu NASTOPKA.
Skaityti toliau: Kęstutis Nastopka – pasaulinio garso „paukščių kalbos“ specialistas