Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

Gyvename kartodami, pakartodami. Kartotės principas ir mitinis, ir kūrybinis, ir kasdienis. Pastebėdami pa(si)kartojimus, imame suvokti dėsnius, įsijungiame į jų ritmus. Laukiame to, kas turėtų pasikartoti. Prisimename. Prisimindami pakartojame tai, kas yra buvę. Kartojimu atnaujiname ir atsinaujiname. Kartais atrodo, kad žymių tautos žmonių sukaktys, minėjimai tėra vien formalumas, jau ir įgrisęs, nusibodęs. Bet ne, minėjimai yra ritualai, o jie nėra beprasmiai, sutvirtina, įtvirtina. Lyg ir nejučiom, bet nubyra, kas jau nebegyvybinga, atsinaujina, kas gyva. Fleita – dabar poezijoje gal dažniausiai minimas instrumentas, aukšto registro, mįslingas. Fleitos melodija. Fleitos motyvo svarba „Hamlete“.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Pakartoti fleitą, prisiminti Radauską

Henrikui Radauskui – 100

Eilėraščio grožis ir prasmė

Kokia tauta – toks jos menas, tokia ir jos poezija. Lietuvių tautos likimas taip susiklostė, kad ji turėjo nuolat budėti ir grumtis dėl savo egzistencijos. Tai lėmė ir lietuvių poezijos pobūdį, jos raidos dinamiką. Poetui tauta buvo ir liko aukščiausioji vertybė, giliausias įkvėpimo šaltinis, pagrindinis kūrybos orientyras. Gyventi, džiaugtis, kentėti, o jeigu reikės, ir žūti drauge su savo tauta – tokia didžiųjų Lietuvos poetų ir apskritai įžymiųjų mūsų rašytojų nuostata. Kita vertus, ir apie poeto dydį buvo sprendžiama pirmiausia iš to, ką jis davė savo tautai.
Skaityti toliau: Henrikui Radauskui – 100

Marcelijus Martinaitis. „Kasdynines mūsu dūnas dūk mą šiandy“

Apmąstymai prie šiukšlių konteinerio

Nežinau, ar kam nors yra kilusi mintis tyrinėti šiuolaikinius šiukšlynus? Pagal juos būtų galima nustatyti, kokie staigūs pokyčiai įvyko žmonių gyvenime, kultūroje, papročiuose, socialiniuose santykiuose. Juk ir archeologai, tyrinėdami senųjų gyvenviečių šiukšlynus, iš ten randamų šukių, įrankių fragmentų, gyvūnų kaulų atkuria buvusių civilizacijų gyvenseną, papročius, apyvokos daiktus, kokį maistą vartojo, nustato, kokia katastrofa vienu ar kitu metu ištiko gyventojus.
Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. „Kasdynines mūsu dūnas dūk mą šiandy“

Kviečiame į respublikinį seminarą – kūrybinę laboratoriją, skirtą Henriko Radausko 100-osioms gimimo metinėms

Gegužės 15 d. 10 val. Vilniaus šv. Kristoforo vidurinėje mokykloje asociacija „Lituanistų sambūris“, Švietimo ir mokslo ministerija, Vilniaus šv. Kristoforo vidurinė mokykla, Vilniaus Salomėjos Nėries, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos, Vilniaus licėjus, Vilniaus tarptautinė mokykla, Ugdymo plėtotės centras, Mokyklų tobulinimo centras rengia respublikinį seminarą – kūrybinę laboratoriją „Henrikas Radauskas – „neprijaukinamas kaip katės“, skirtą Henriko Radausko 100-osioms gimimo metinėms paminėti.
Į seminarą – kūrybinę laboratoriją kviečiami mokytojai su vienu ar dviem 11-12 kl. mokiniais. Bus surengtos teatro pratybos, atviros pamokos, paskaitos. Norinčius dalyvauti mokytojus ir mokinius kviečiame registruotis el.p. rastine@kristoforo.vilnius.lm.lt iki gegužės 12 dienos 20 val.
Skaityti toliau: Kviečiame į respublikinį seminarą – kūrybinę laboratoriją, skirtą Henriko Radausko 100-osioms gimimo metinėms

Rolandas Maskoliūnas. Pasakų prasmė

Pasakos fantastika, bet nurengus – teisybė
 

Kiekvieno mūsų gyvenime ateina akimirka, kai susimąstome apie gyvenimo prasmę. Tai nutinka ne tik sulaukus brandaus amžiaus, bet ir vaikystėje bei paauglystėje. Pati svarbiausia ir sunkausia tėvų užduotis, jų misija – padėti savo vaikui surasti tą gyvenimo prasmę. Vaikas augdamas vis geriau supranta save, susipažįsta su pasauliu ir su kitais žmonėmis. Jis taip pat turi patikėti, kad ateityje atliks kažką prasminga. Taip, veikiant tėvams ir kultūrinei aplinkai, formuojasi būsimojo žmogaus ir visuomenės nario asmenybė. Įrodyta, kad geriausias tokio ugdymo pagalbininkas yra literatūra, o ypač pasakos. Todėl šia kūrybos forma domisi daugelio šalių mokslininkai, tarp kurių yra ir lietuvių. Pasakas rinko tautos patriarchas Jonas Basanavičius, jas kūrė poetas Oskaras Milašius, rašytojas Kazys Boruta ir daug kitų.
Skaityti toliau: Rolandas Maskoliūnas. Pasakų prasmė

Giedrė Stunžėnienė. Gimtosios kalbos reikšmė asmenybės ugdymui

Daugelio tautų šviesuoliai – filologai, kurie dažniausiai buvo ir filosofai, – ne vieną šimtmetį nagrinėjo ir suprato gimtosios kalbos reikšmę asmenybei ir tautai. Jų įžvalgas patvirtino XX a. suklestėjusios psicholingvistikos atstovai, pasitelkdami įvairius eksperimentus. Jų požiūrius H. Hörmannas apžvelgia knygoje „Psychologie der Sprache“ („Kalbos psichologija“, 1977). Visi prieina prie tų pačių išvadų: gimtoji kalba esanti ne vien bendravimo priemonė, ji būtina vaiko ir suaugusiojo asmenybės vystymosi sąlyga ir turi didžiausią reikšmę pažinimo plėtrai. Daug kalbama apie gimtosios kalbos reikšmę asmenybės pasaulėžiūrai, dvasingumui ir moralei.
Skaityti toliau: Giedrė Stunžėnienė. Gimtosios kalbos reikšmė asmenybės ugdymui

Asociacija „Lituanistų sambūris“ jau turi savo skiriamąjį ženklą

Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos auklėtinis Povilas Makauskas sukūrė asociacijos „Lituanistų sambūris“, savo veiklą pradėjusios 2009 metų rudenį, logotipą.

Lituanistų sambūris

Nuoširdžiausiai dėkojame autoriui ir linkime kūrybos polėkio, svajonių nerimo, įkvėpimo. Skaityti toliau: Asociacija „Lituanistų sambūris“ jau turi savo skiriamąjį ženklą

Viktorija Daujotytė. Apie tapatybę, ne(ta)patybę, be(ta)patybę

Lietuvio tapatybės kristalas literatūroje – Maironis; būtent kristalas (pagal gr. krystallos – ledas; krištolas, tvarkingos vidinės sandaros kūnas, iškiliojo, šviesą atspindinčio briaunainio formos). Poezija, kuri pasiekia tvarkingą, gerai organizuotą struktūrą, ir tampa visuomeniškai veiksminga, netgi tapatybei įpareigojanti: „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę / Bailiai kaip kūdikis apleis“; „Tas ne lietuvis, kurs jos būdo, / Jos žemės dainų nemylės; / Neverks, kad patys sūnūs žudo / Kas verta meilės ir garbės“ („Užtrauksim naują giesmę“).
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Apie tapatybę, ne(ta)patybę, be(ta)patybę