Brigita Speičytė. Kas užsodino Poškos „darželį“?

Dionizas Poška turbūt ryškiausiai iš lietuvių literatūros autorių grožiniuose ir negrožiniuose tekstuose yra paliudijęs bajoro ūkininko – „artojo“ – tapatybę. Ją galėtume laikyti tipiška tradicinio LDK kultūros bajorų žemdirbiškojo etoso išraiška: D. Poška buvo pakankamai pasiturintis, kad galėtų nedirbti sunkaus žemės darbo, ir kita vertus, nebuvo aristokratas, nutolęs nuo savo ūkio rūpesčių bei gyvenimą kaime laikęs trumpu sezoniniu atokvėpiu. Rašytojas skaitančiajai Lietuvos ir Lenkijos bendruomenei yra prisistatęs kaip „wieśniak rolnik“ – „kaimietis artojas“, ūkininko žemvaldžio gyvenseną siejąs su platesniais kultūriniais-pilietiniais rūpesčiais.
Skaityti toliau: Brigita Speičytė. Kas užsodino Poškos „darželį“?

Rimantas Kmita. Rašytojų laikysenos sovietmečiu: ar buvo pasirinkimas?

2015 m. gegužės 6 d. LMA Vrublevskių bibliotekoje vyko literatūrologo, knygos „Nevienareikšmės situacijos. Pokalbiai apie sovietmečio literatūros lauką“ sudarytojo dr. Rimanto Kmitos vieša paskaita. Didžiausias dėmesys skirtas poetams Justinui Marcinkevičiui ir Sigitui Gedai.
Skaityti toliau: Rimantas Kmita. Rašytojų laikysenos sovietmečiu: ar buvo pasirinkimas?

Gabija Mackevičiūtė. Po graždankos presu, arba Keturi rusifikacijos dešimtmečiai (1864–1904)

„Nepažįstantieji istorijos lieka vaikai“, „Istorija – gyvenimo mokytoja“ – visiems žinomos antikos išminčių sentencijos. Deja, dažniausiai prasprūstančios pro beprotišku gyvenimo tempu kažkur lekiančios žmonijos individų ausis… Nors ir okupaciniai, ir diktatoriški režimai, griūvančios imperijos palieka ryškius įspaudus žmonių sąmonėje, tautų materialioje kultūroje ir dvasioje, vis dėlto nepakankamai pasimokome iš ankstesnių visuomenių padarytų klaidų, neįsigiliname į skausmingos patirties ženklus.
Skaityti toliau: Gabija Mackevičiūtė. Po graždankos presu, arba Keturi rusifikacijos dešimtmečiai (1864–1904)

Jurgiui Savickiui – 125

Prieš 125 metus gimė rašytojas, diplomatas Jurgis Savickis. Šia proga pateikiame laišką dr. Jurgiui Šauliui (1879-1948), Lietuvos nepriklausomybės akto signatarui ir Savickio kolegai diplomatui. Šis J. Savickio laiškas įdomus tuo, jog parašytas tarsi grožinės literatūros kūrinys. Jame atsiskleidžia kūrėjo gyvenimo detalės bei asmeniškas rašytojo bendravimas su diplomatu J. Šauliu.
Skaityti toliau: Jurgiui Savickiui – 125

Antanas Smetona: SMS be nosinių ir taškiukų nebūtinai rodo, kad mūsų jaunimas neraštingas

Gyva kalba graži tuo, kad turi krūvą atmainų: kai jaunimas šnekasi tarpusavyje – viena kalbos atmaina, kai su tėvais – antra, mokykloje – trečia, sako  Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanas daktaras Antanas Smetona. „Žinučių rašymas – greičiausiai radosi dar viena kalbos atmaina. Ir, jeigu ji egzistuoja kaip atmaina, savo vietoje, jei žmogus žino, kada parašyti su nosinėmis ir taškiukais, o kada galima ir šiaip sau, ir skiria tai, kokios problemos? Čia nėra problemų“, – mano jis.
Skaityti toliau: Antanas Smetona: SMS be nosinių ir taškiukų nebūtinai rodo, kad mūsų jaunimas neraštingas

Nijolė Laurinkienė. Mitas ir tautosaka

Mitologija ir tautosaka yra tarytum dvi seserys, susikibusios rankomis ir neretai einančios dviese. Bet vis dėlto jos, nors ir siejamos, daugeliu atvejų negali būti tapatinamos. Prieš aiškindamos mito santykio su tradicine kultūra pobūdį, pirmiausia aptarkime, ar pats mitas gali būti laikomas žodinės liaudies kūrybos rūšimi.
Skaityti toliau: Nijolė Laurinkienė. Mitas ir tautosaka

Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus

Šviesos greitis šiek tiek didesnis už tamsos

Tarp poetų turbūt vyrauja filologai. Yra ir kitų specialybių atstovų. Bet, kiek žinau, Tu tikriausiai vienintelis, baigęs Kūno kultūros institutą. Kodėl taip atsitiko? Apskritai kokie veiksniai buvo lemtingi Tave nukreipiant į poezijos kelią?

Skaityti toliau: Poetas Donaldas Kajokas atsako į Romo Daugirdo klausimus

Dainius Razauskas. Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę?

Pradėkime nuo to, kas mes esame, kas yra baltai. Baltų pavadinimas – reikia visuomet tai turėti omeny – yra lingvistinis terminas, XIX amžiaus vidury vokiečių kalbininko Georgo Neselmano (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann) pagal Baltijos jūrą įvestas pavadinti tam tikroms kalboms, nuo to laiko vadinamoms baltų kalbomis. Iš jų gyvos, tebevartojamos bėra išlikusios dvi, latvių ir lietuvių, ir dar viena, gyvai nebevartojama, bet rašytiniais šaltiniais pakankamai paliudyta prūsų kalba. Suprantama, anksčiau artimomis kalbomis ar tarmėmis kalbėjo ir kitos aplinkinės gentys, kurios šia prasme irgi priklauso baltams.

Skaityti toliau: Dainius Razauskas. Kur vyksta tikrasis karas už Tėvynę?