K.Donelaitis ir 26 kg 200 g sidabro

Literatūros tyrinėtoja Dalia Dilytė pripažįsta, kad šiuolaikiniam skaitytojui gali būti sunkiau suprasti Kristijono Donelaičio kūrybą. Yra net kultūros žmonių, kurie mano, kad agrarinės kultūros literatūros apskritai nebereikia. Tačiau nepažindami jos ir nepadarę savastimi, prarastume kultūrinę atmintį. Nesuprastume ir Europos kultūros šaknų.

Skaityti toliau: K.Donelaitis ir 26 kg 200 g sidabro

Deimantė Zailskaitė. Mokslininko Sigito Narbuto aistra – marginalijos

Kadaise į Sigito Narbuto (54) rankas atsitiktinai pakliuvo sena knyga, kuri buvo gausiai išrašinėta marginalijomis. Po šio atradimo smalsumo pagautas vyras, vadovaujantis Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekai, taip užsikabino, kad jau kelis dešimtmečius ieško paslaptingų įrašų. Tik ankstesnių amžių marginalijas ne taip paprasta užtikti, belieka tikėtis laimingo atsitiktinumo.
Skaityti toliau: Deimantė Zailskaitė. Mokslininko Sigito Narbuto aistra – marginalijos

Viktorija Daujotytė. Veldėti, paveldėti ir saugoti

Vilniuje 2013 m. lapkričio 13–14 d. vyko tarptautinė konferencija „Kultūros paveldas ir ES strategija „Europa 2020“ – siekiant integruoto požiūrio“. Konferencijoje svarstyti paveldo ir jo suvokimo, saugojimo klausimai, požiūrių suderinimo galimybės. Teko viena kita mintimi pasidalyti, žvelgiant iš bendresnio kultūros lauko. (Autorės past.)
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Veldėti, paveldėti ir saugoti

Vilija Niauronytė-Erlickienė: „Donelaitis – tai amžinas kvietimas lietuviams lavintis“

Paradoksalu, jog K.Donelaitis Lietuvių klasikinės literatūros kontekste iškyla it mistinė figūra: jis yra visiems gerai žinomas ir kartu taip menkai pažįstamas autorius. Minėdami 300-ąsias jo gimimo metines mes, tartum mėginam atsigręžti atgal ir iš naujo susipažinti su šia žymia asmenybe. Natūralu, kad šiame pažinimo kelyje kyla daugybė įvairių klausimų, susijusių su šio autoriaus kūrybos aktualumu modernios šiandienos kontekste. Kodėl mums taip sudėtinga suprasti K. Donelaitį? O gal problema ta, jog vis dar neišmokome deramai jo skaityti?
Skaityti toliau: Vilija Niauronytė-Erlickienė: „Donelaitis – tai amžinas kvietimas lietuviams lavintis“

Inga Stepukonienė. Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno literatūrinė veikla

Straipsnyje apžvelgiama dviejų iškilių Biržų krašto literatų – Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno – literatūrinė veikla nepriklausomoje Lietuvoje ir pokariu, aptariamos jų literatūrinės pažiūros, siekis kurti aktyvią lietuvių literatūros kritiką ir skatinti modernėjimo procesus literatūroje. Veržlaus kūrybinio talento literatūros kritikai, talentingi originaliosios literatūros kūrėjai, net ir atsidūrę rezistencijos kovotojų gretose, gausiai verčia užsienio literatūros kūrinius, B. Krivickas tampa aktyviu pogrindinės spaudos leidėju ir autoriumi, kuria originalią poeziją.
Skaityti toliau: Inga Stepukonienė. Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno literatūrinė veikla

Taisyklingos kalbos niekas neatšaukė

„Gimtosios kalbos“ vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė apie Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo pokyčius kalbasi su Valstybinės lietuvių kalbos komisijos  pirmininke Daiva Vaišniene, jos pavaduotoja Jūrate Palionyte, šios komisijos nare Rita Miliūnaite, Bendrojo skyriaus vedėja Aurelija Dvylyte ir Valstybinės kalbos inspekcijos viršininku Donatu Smalinsku.
Skaityti toliau: Taisyklingos kalbos niekas neatšaukė

Libertas Klimka: esame praradę tautinį orumą

„Gėda!“ – ištaria švelniai, bet tarsi žodžiu pagrūmoja Libertas Klimka. O grūmoja mokslo istorikas iš nevilties, nes nebesaugome savo tautiškumo, nepuoselėjime išskirtinumo. Nauja gausiai iliustruota jo knyga „Lietuviškų tradicijų skrynelė“ yra tarsi ekskursija po gražiausias ir įdomiausias šalies vietas. Ji yra išsamus atsakymas į klausimą, už ką etnologas myli Lietuvą. Gal atsakymus atras ir kiti?
Skaityti toliau: Libertas Klimka: esame praradę tautinį orumą

Aušra Jurgutienė. Kelios pastabos apie posthumanistinę tendenciją šiuolaikinėje lietuvių prozoje

Kai kritikai kalba apie lietuvių literatūros klasikinę arba geriausią šiuolaikinę literatūrą, dažnai neišsiverčia be šviesaus epiteto „humanistinė“, kuris paprastai liudija ne tik jos estetinį, bet ir etinį bei socialinį vertingumą. Tačiau jau nuo 20 a. vidurio humanitariniuose moksluose gvildenama humanistinės pasaulėžiūros, išaukštinusios protingąjį subjektą ir istorinį progresą, krizės problema ir su ja atsiradusio posthumanizmo (posthumanistinio subjekto) idėja (F. Nietzsche’s, M. Heideggerio, M. Foucault, J. F. Lyotard’o, G. Deleuze’o, J. Derrida, F. Jamesono darbuose). Ši idėja tebėra aktuali: apie tai kalbama Judith Halberstam ir Iros Livingston „Posthuman Bodies“ (1995), N. Katherinos Hayles „How We Became Posthuman“ (1999), Cary Wolfe, „What is Posthumanism?“ (2010) ir naujausioje Rosi Braidotti knygoje „The Posthuman“ (2013). Anot R. Braidotti, tradicinis antropocentrinis pasaulėvaizdis ir jo ribos turėtų būti įvardyti kaip didžiausi kliuviniai, trukdantys išspręsti dabar iškylančias globalias problemas (valdžios ir žiniasklaidos manipuliacijų, finansinių krizių, emigracijos, terorizmo, klimato kaitos, skurdo, aplinkosaugos, genetiškai modifikuoto maisto, demografijos ir pan.).
Skaityti toliau: Aušra Jurgutienė. Kelios pastabos apie posthumanistinę tendenciją šiuolaikinėje lietuvių prozoje