Netektis. Profesorė Vanda Zaborskaitė

Gruodžio 27 d., pirmadienį, eidama 89-uosius metus, mirė literatūrologė, profesorė, Bernardinai.lt bendradarbė Vanda Zaborskaitė.
Vanda Zaborskaitė gimė 1922 m. gruodžio 24 d. Vaškuose ( Pasvalio r.). 1946 m. baigė Vilniaus universitetą ir nuo 1950 m. dėstė Lietuvių literatūros katedroje. 1961 m. atleista iš pareigų ir pašalinta iš universiteto už neatitikimą marksistinei ideologijai. 1962-1971 m. prisiglaudė Istorijos institute. Nuo 1971 m. – Vilniaus pedagoginio instituto profesorė.
Skaityti toliau: Netektis. Profesorė Vanda Zaborskaitė

Dalia Dilytė. Kristijonas Donelaitis – pasaulio literatūros klasikas

Gruodžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui skirta lituanistų konferencija „Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai“. Viena iš renginio dalyvių buvo profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Dilytė, kurios pranešimą ir siūlome.

Jame, pasak teksto autorės, pateikiamas bandymas perskaityti Kristijoną Donelaitį kitaip.
Skaityti toliau: Dalia Dilytė. Kristijonas Donelaitis – pasaulio literatūros klasikas

Arnoldas Piročkinas. Jonas Jablonskis ir lietuvių literatūra

Grožinė literatūra – žodžio menas, o kalbotyrą galėtume vadinti žodžio mokslu. Tad literatą ir kalbininką sieja bendras objektas – žodis, kitaip sakant, kalba. Tačiau kam ne kam rodosi, kad kalbos mokslas ir literatūra nesuderinami dalykai. Gyvenimas vis dėlto neigia tokią kategorišką atskirybę: net lietuvių pavyzdžiai rodo, jog ne vienas kalbininkas yra įžengęs į grožinės literatūros lauką.

Skaityti toliau: Arnoldas Piročkinas. Jonas Jablonskis ir lietuvių literatūra

Rita Miliūnaitė. Lietuvių kalbos mokymas: ko reikia šiuolaikiniam žmogui?

Asociacijos „Lituanistų sambūris“ rengtoje konferencijoje Lietuvos lituanistų konferencijoje  „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“, dr. Ritos Miliūnaitės skaitytas pranešimas buvo dar 2008 m. rašyto straipsnio tąsa.
Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Lietuvių kalbos mokymas: ko reikia šiuolaikiniam žmogui?

Lietuvos lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“

Lituanistai aptarė svarbiausius klausimus

2010 m. gruodžio 3-4 d. Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“ Seimo, Švietimo ministerijos atstovai, mokslininkai, lietuvių kalbos mokytojai diskutavo svarbiausiais lituanistinio ugdymo mokykloje klausimais.
Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys konferencijoje sakė, kad, aptariant lietuvių kalbos mokykloje kaitą, reikia sutarti dėl esminių tikslų ir svarstyti, ar pasirinkti teisingi keliai juos įgyvendinti. „Mokykla augina tautą, todėl ypatingai atsakingai reikia formuoti ugdymo turinį, atsižvelgti į tai, ko iš mūsų reikalauja dabartis, – sakė viceministras. — Reikia siekti, kad rastųsi savarankiško mąstymo kultūra, kad į mokyklą grįžtų savikūros procesas“.
Pasak viceministro, atnaujinama lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendroji programa sustiprins mokinio, mokytojo, mokyklos savivertę, savigarbą ir identitetą.
Konferencijos dalyviai dvi dienas diskutavo apie vertybinį ugdymą mokykloje, lietuvių kalbos programą, egzaminą, „Lituanistų sambūrio“ veiklą, svarbiausius 2010-2013 metų darbus.
Skaityti toliau: Lietuvos lituanistų konferencija „Lituanistika mokykloje: ką keisti, ką išsaugoti?“

Marcelijus Martinaitis. Gulk atgal į žemę, Kristijonai

Rašytojai daugiausia būna susiję su trimis dalykais: leidyklomis, knygynais ir bibliotekomis. Nuo šių įstaigų priklauso jų populiarumas, taip pat galimybė pragyventi. Kartais jos visos trys veikia sutartinai, sukurdamos populiaraus rašytojo įvaizdį, arba išsiunčia jį į amžinąją užmarštį. Sovietmečiu dar buvo ketvirta instancija, viską lemianti cenzūra. Beje, šiandien cenzoriaus paskirtį atlieka pinigai, apie ką šiame straipsnyje rengiuosi parašyti.
Skaityti toliau: Marcelijus Martinaitis. Gulk atgal į žemę, Kristijonai

Regimantas Tamošaitis. Didysis Antano Škėmos klausimas

Škėmai – šimtas… Gražus fonetinis sąskambis, skatinantis apmąstymus apie indoeuropiečių kalbinės šeimos šateminę liniją. Šata sanskrito kalba – šimtas (lotyniškoji linija – kentuminė, jos liekana lietuvių kalbos baltoje drobulėje – centas), tai simbolinis gyvenimo pilnatvės ir laimės skaičius. Vedų arijai prašydavo iš dievų kaip tik tokios, „apvalios“, laimės: gyventi šimtą metų, susilaukti šimto sūnų, turėti šimtą karvių. Po viso to dar būtinai patekti į rojų ir jame pasilikti visiems laikams. Deja, dabar tiek metų retai kas sulaukia, net patys įžymieji su šio skaičiaus pilnatve siejami tik juos prisimenant ir minint jų darbus.
Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis. Didysis Antano Škėmos klausimas