Rita Urnėžiūtė. Atsargiai – šventieji!

Straipsnyje nagrinėjama, kaip populiariojoje kelionių literatūroje įvardijami Jėzaus Kristaus, Marijos, krikščionių šventųjų vardais pavadinti kulto pastatai ir kiti su religija susiję dalykai. Atkreipiamas dėmesys į dažniausiai šioje vartosenos srityje pasitaikančius netikslumus ir svarstoma, kaip jų išvengti. Keliama būtinybė rengti daugiakalbį krikščioniškųjų vardų žinyną ar bent pradėti kaupti tokiam žinynui reikalingą duomenų bazę.
Skaityti toliau: Rita Urnėžiūtė. Atsargiai – šventieji!

Rita Miliūnaitė. Kalba kaip simbolinis kapitalas

Atminty likusi seniai per vienintelę tuo metu Lietuvoje televiziją rodytos laidos apie režisierių Juozą Miltinį nuotrupa. Ant nedidelių lapelių maestro mėgdavo išsirašyti įdomesnes skaitomų knygų mintis ir paskui su tais lapeliais savotiškai žaisdavo: išsitraukia iš krūvos vieną, kitą, skaitinėja, dėlioja minčių mozaiką. Skaityti toliau: Rita Miliūnaitė. Kalba kaip simbolinis kapitalas

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai, brūkštelėti nematant perspektyvos viešai paskelbti. Kai atsivėrė galimybė viešai kalbėti apie ankstesnį laikotarpį, tai labai produktyviai darė ir Jurgis Kunčinas – jo kūryboje ypač ryški anų laikų inteligento valkatystės tema.
Skaityti toliau: Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

Leonidas Donskis: „Svarbu nuolat skaityti pačias geriausias knygas“

Šiuolaikinėje, nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta: knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai, galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą. Kinta ir santykis su knyga: kažkada garbinta, laikyta šeimos ar giminės relikvija, deficitu, galiausiai didžiausiu turtu, šiandien ji neretai tampa dar vienu daiktu niekučių prikrautoje lentynoje, necenzūruotos, tačiau dažnai morališkai pasenusios informacijos šaltiniu.
Skaityti toliau: Leonidas Donskis: „Svarbu nuolat skaityti pačias geriausias knygas“

Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

   Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija – tokia yra naujos Algimanto Bučio knygos apie Mindaugo epochą paantraštė. Aiški nuoroda į moksą. Ne į romaną. Ir visgi romanas šioje studijoje dalyvauja – ir laisvoje, laisvai komponuojamoje struktūroje, ir susitelkimu į išskirtinius likimus, ir provokatyviais siūlymais atgręžti žvilgsnį į pritemdytas istorijos puses.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Romaninis mąstymas humanistikoje

Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas. Posovietinės lietuvių poezijos linkmės

1980 m. Algirdas Julius Greimas, analizuodamas M. Martinaičio poeziją, svarstė: „Atrodo, kad lietuviškoji kultūra pastaraisiais dešimtmečiais pilniausiai išsireiškė poetine kalba. Tai keistas – pavojingas, bet ir daug žadantis reiškinys. Tuo tarpu kai Vakaruose poeto dažnai savo lėšomis išspausdinta knygutė vargais negalais prisirenka kelis šimtus skaitytojų, Lietuvoje ne tik kad poetai rikiuojasi šimtinėmis, bet, sakytum, kad ir poezija ten perkama, skaitoma, vartojama. Tai viltį puoselėjantis dalykas: kol poetinis jausmas tautoje gyvas, tol žmogiškųjų vertybių dar galutinai nepakeičia būtinumo ar malonumo prekės.
Skaityti toliau: Brigita Speičytė. Nepoetinis eilėraščio menas. Posovietinės lietuvių poezijos linkmės

Elena Bukelienė. Marius Katiliškis. Biografijos bruožai

Marius Katiliškis (Albinas Marius Vaitkus) gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. (kai kurie šaltiniai nurodo jį gimus 1915 metais) Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje. Savo autobiografijoje sakosi turėjęs devynerius metus, kai tėvai nusipirko žemės ir persikėlė ūkininkauti į Katiliškių kaimą Žagarės valsčiuje.
Skaityti toliau: Elena Bukelienė. Marius Katiliškis. Biografijos bruožai

Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis

Tragiškasis Šekspyro princas, išgirdęs šiurpią paslaptį iš savo tėvo šmėklos ir pats išsigandęs galimų­jų nebūties sapnų, pavadino meną tikrovės veidrodžiu. Jis norėjo, kad tame veidrodyje žudikas atpažintų savo nuodėmę ir galbūt, kad visas pasaulis, save ten pamatęs, suprastų, koks jis klaikus. Bet kritikai, vaizdingo palygi­nimo suvilioti, užmiršo jame glūdinčią grėsmę ir pradėjo kalbėti, kad menas apskritai yra tikrovės atspindys. Už­miršo jie ir tai, kad savo esme literatūra negali vien tik kartoti tikrovę kaip negyvas mėnulis, šviesdamas sveti­mais saulės spinduliais. Menas yra kažkas kita negu ja­me vaizduojamasis pasaulis; jis turi savo nuosavą gyvy­bę. Jis yra kaip gėlė, kuri susideda iš saulės šviesos ir iš drėgno žemės juodumo, ir iš vėjo dvelkimo, ir iš lietaus lašų, bet pati ji visai nepanaši į ją supančią ir sudaran­čią tikrovę. Ji nėra nei saulė, nei vėjas, nei žemė, nei lietus, o kaip tik gėlė – kažkaip nesuprantamai iš tikro­vės susikūręs ir joje augąs stebuklas.
Skaityti toliau: Rimvydas Šilbajoris. Nepakartojamojo liudytojas – Albinas Marius Katiliškis

Sigito Gedos mirties metinėms

Prie karaliaus paminklo

Kiekvieno poeto kūryboje būna tam tikras pikas, kai pasiekiama pati aukščiausia poetinė nata ir išsakomos pačios subtiliausios prasmės. Mano galva, Sigito Gedos pikas buvo 1968–1973 metai. Kaip tik tada jo eilės pasiekė iki tol lietuvių poezijoje neregėtą ir negirdėtą tonaciją, kaip tik tuo laikotarpiu buvo parašytas nuostabus poezijos perlas – „Delčia rudenė deivė“.
Skaityti toliau: Sigito Gedos mirties metinėms