Nesaikingai mėgaujantis haiku, jais galima apsinuodyti. Haiku yra tokie maži cukriniai pyragaičiai, į kuriuos įdėtas druskos krislas. Nuo viso šito pykina.
Kokie simptomai? Egzistencinis šaltis, pasibjaurėjimas pasauliu ir savimi. Gyvenimas atrodo subyrėjęs į trupinėlius, ir veltui čia ieškotum savęs – kadangi tavęs čia nebėra. Nebėra jokių nuoseklių pasakojimų ir vientisų asmenybių, nieko nėra tikro. Jei pajutai, kad tau „ne visi namie“, reiškia, jau šiek tiek suvokei haiku. Svarbiausia – suvokti, kad nėra tavęs. Tu netikras, tuščias ir niekam čia nereikalingas, pasaulis puikus ir be tavęs.
Skaityti toliau: Regimantas Tamošaitis. Pasakojimo suardymas
LRT laida „Keliai ir kryžkelės“. Aktorė Teofilija Vaičiūnienė
Susitikimas su aktore Teofilija Vaičiūniene (1898–1995). Aktorė pasakoja savo prisiminimus apie Lietuvos profesionalių teatrų gimimą 1920 metais, kaip teatrai minėdavo Vasario 16-tą, apie prezidento Antrano Smetonos surengtą Vasario 16 minėjimą 1938 metais, pateikia daug charakteringų to laikotarpio detalių. Laidos autorė N. Baužytė. Laida įrašyta 1989 metais.
Skaityti toliau: LRT laida „Keliai ir kryžkelės“. Aktorė Teofilija Vaičiūnienė
Viktorija Daujotytė. Apie žiniasklaidą ir žmogų
Jono Meko vizualųjų menų centras, remiamas Kultūros rėmimo fondo, kuria dokumentinę videoapybraižą „Bežiūrint į Lietuvą“. Filmo tema – Lietuvos žiniasklaidos ligos, kultūriniai ir socialiniai kontekstai, perspektyvos. Apybraižą sudarys septyni pokalbiai su teoretikais ir žiniasklaidos praktikais. Šįkart skaitytojams siūlome Ramūno Čičelio pokalbį su Vilniaus universiteto profesore Viktorija Daujotyte-Pakeriene.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Apie žiniasklaidą ir žmogų
Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas
Poezijos (literatūros) socialumo sąvoka yra itin laki, paslanki, gebanti „suvirškinti“ labai įvairų prasminį bei vertybinį turinį. Ji neatspari galios diktatui, ideologinėms bei politinėms manipuliacijoms, todėl sociologai į šią sąvoką žiūri atsargiai, o patys poetai – pabrėžtinai įtariai. Griežtu teoriniu požiūriu ji yra „nemokslinė“, t. y. moksliškai neverifikuojama; funkcinė, bet ne episteminė, o literato akiai regisi vulgarizuojanti, iškreipianti tikrąją, t. y. estetinę grožinio žodžio prigimtį.
Skaityti toliau: Marijus Šidlauskas. Vinco Kudirkos poezijos socialumas
Viktorija Daujotytė. Kodėl Lietuvos valstybė turėtų teikti pirmenybę lituanistikai?
Prieš pabandant atsakyti, reiktų iš naujo ir iš naujo grįžti prie lituanistikos sampratos. Taip, tai humanistikos dalis, bet kur jos ribos? Gal išeities taškas – tyrinėtojo sąmonė, kurios turinys siejasi su Lietuva, lietuviškumu, su lietuviškumo patirtimi ir pasireiškimais, su sąmoninga nuostata: tai, kas tiriama, vertinama, reflektuojama, matyti savo šalies, valstybės, jos žmonių poreikių, vertybių, jų kūrimo, saugojimo kontekste. Lituanistika prasideda iš esmės kaip savaiminė sąmonės reakcija į tai, kas svarbu individui, jo genčiai, bendruomenei, tautai.
Skaityti toliau: Viktorija Daujotytė. Kodėl Lietuvos valstybė turėtų teikti pirmenybę lituanistikai?