Pamąstymai Kalėdų rytą: tarp mito ir tikrovės

Sakoma, jog gražiausios žiemos šventės – Kūčios ir Kalėdos – geras laikas pamąstyti apie esminius būties dalykus. Arba apie ką nors romantiško. Tarkime, apie legendinę lietuvių kilmę, t. y. kiekvienam iš mokyklos laikų žinomą kunigaikščio Palemono mitą, tiksliau, naują jo interpretaciją.

Prof. habil. dr. Sergejus Temčinas, vadovaujantis Lietuvių kalbos instituto (LKI) Kalbų ir kultūrų sąveikos skyriui, kurio tyrimų sritis – Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) ne lietuvių kalba sukurti tekstai, paaiškina, jog dažniausiai tie tekstai siejasi su skirtingais religiniais ir etniniais identitetais. Tarkime, vienas iš skyriaus specialistų tiria LDK totorių rašytus rankraščius, kuriuose dėstomos islamo religinės tiesos. Įdomu, jog tie tekstai užrašyti rusėnų, vėlesnieji – lenkų kalba, bet vartojant arabiškus rašmenis. Vieni iš įdomesnių tekstų – tai religinė polemika tarp LDK musulmonų ir judėjų, t. y. tarp Lietuvos totorių ir žydų.

„Tai mažai žinomi, įdomūs dalykai, neteko girdėti, kad kažkas panašaus būtų vykę gretimose šalyse“, – vertina pašnekovas.

Skyriaus vykdomų tyrimų plotai – ir Lietuvos sentikių rašytinė tradicija, ir bažnytine slavų kalba arba rusėniškai stačiatikių, protestantų ir unitų rašyti rankraščiai.

„Ne dokumentai, o būtent – literatūriniai kūriniai, rašyti Lietuvoje“, – tikslina prof. Temčinas. Anot jo, visa ta įvairiakalbė, įvairioms konfesijoms priklausanti raštija rodo LDK vykusius kultūrinius ir kalbinius procesus, kokių kitur – Maskvos valstybėje ar Lenkijos karalystėje – nebuvo.

Legendos ištakos

Kreipdami kalbą Palemono legendos link, juokaujame: negi mokslininkai savo tyrinėjimus grindžia legendomis? Pagaliau – ar šiuolaikiniam postmoderniam žmogui jos apskritai yra svarbios?

„Mes tyrinėjame legendas, ir ne tik jas. Manau, jog žmonėms, ypač tiems, kurie susipažinę su valstybės, tautos istorija, tos legendos aktualios iki šiol. Jos kelis šimtmečius skleidė tam tikras idėjas, kaip ir Palemono mitas. Kita vertus, mitu mes jį vadiname dabar, o tuo metu, kai jis buvo kuriamas, tai buvo ne mitas, o tiesos raiška, anų laikų mokslinio pažinimo etapas. Dabar apie praeitį mes žinome daug daugiau negu XV a., todėl galime vadinti mitais ir legendomis buvusias tiesas, kurios nustojo būti tokiomis dėl mūsų pažinimo pažangos ir galimybės interpretuoti jas kitaip“, – aiškina prof. Temčinas.

Palemono legenda, pasak jo, yra vienas svarbiausių ir labiausiai paplitusių tekstų apie romėniškąją lietuvių tautos kilmę. Tik surašyta ji ne lietuvių, lenkų ar lotynų, o LDK valstybine – rusėnų kalba.

Interpretacijų labirintuose

Palemono legenda yra viduramžių tiesomis grįstas išsamus pasakojimas apie tai, kokie žmonės atvyko iš romaniškojo pasaulio prie Baltijos, pateikia jų vardus, pavardes, pasakoja, kada ir kaip jie keliavo. Įdomu, kaip toks pasakojimas atsirado?

Profesorius aiškina, jog pagrindinė senųjų tekstų pažinimo problema yra ta, jog dažniausiai turime gryną tekstą be jokių paaiškinimų. Nėra išnašų, kaip dabartinėse knygose, nėra pasakyta, kokiomis idėjomis autoriai rėmėsi, kokias išvadas darė, ką norėjo pasakyti. Dabartinis gyvenimas gerokai skiriasi nuo viduramžinio, ir mūsų mąstymas yra kitoks, todėl taip sunku interpretuoti senuosius tekstus. Anot pašnekovo, siekdami suvokti Palemono mitą, specialistai parašė daugybę darbų, kuriuose stengėsi rasti tos legendos atsiradimo priežastis, galimus autorius, laikotarpį, suvokti jos pagrindinę idėją.

Prof. Temčinas siūlo naują mito interpretaciją, kuri galėtų gerokai pakeisti mūsų požiūrį į Palemono legendą.

Ne, šypteli profesorius, legendų šifravimo formulės jis nesukūrė, tačiau galbūt jam pavyko išryškinti konkrečios legendos formulę, kurią aptikti sunku dėl paaiškinimų stokos.

„Vertindami Palemono legendą kaip fantaziją, vis tiek turime pripažinti, kad ji turi sąsajų su realybe. Kokios tos sąsajos? Kodėl žmogaus mintys krypsta viena ar kita linkme? Kaip autoriui atėjo į galvą būtent tie vardai, tokios, o ne kitokios pavardės?“, – kalba profesorius. Pasak jo, tuos klausimus kėlė ir kiti specialistai, siūlydami savo atsakymus. Pavyzdžiui, manoma, kad legendos kūrėjai galėjo nusižiūrėti į tais laikais realiai gyvenusius italus ir įrašyti jų tikrus vardus ir pavardes į legendą. Tai – vienas galimų aiškinimų.

Kitas galimas aiškinimas, kad keturių su Palemonu iš Romos atvykusių kunigaikščių pavardės reiškia ne priklausomybę giminei, o ką kita – herbus. Iš lotynų kalbos išvertus Ursinų, Rosių, Kentaurų ir Kolonų pavadinimus turėsime Meškos, Rožės, Kentauro ir Stulpų herbus, iš tikrųjų egzistavusius LDK. Pasak pašnekovo, jų savininkai didikai galėjo skatinti šios legendos kūrimą, kad įtvirtintų savo kilmingumą, tačiau šiam aiškinimui koją kiša tai, jog svarbiausias legendos veikėjas, Palemonas, atvyko be herbo. Interpretuojant legendą antruoju keliu, būtent toks klausimas ir kyla – kodėl Palemonas neturi herbo?

Gedimino stulpų šviesoje

„Traktuojant herbus kaip kilmingų šeimų ženklus, atsakyti į šį klausimą keblu, todėl siūlau vystyti kitokią mintį – kad tai buvo ne atskirų giminių ar dinastijų herbai, o herbai, sietini su LDK etninėmis žemėmis, juolab kad žinome, jog LDK buvo ne vienatautė valstybė“, – aiškina profesorius. Jo nuomone, tokią mintį plėtoti leidžia istoriniuose šaltiniuose paliudyti du legendoje minimi herbai – Žemaitijos Meška ir lietuviškieji Gedimino stulpai – naudoti kaip etninių žemių herbai. Tiesa, pastarasis vėliau tapo visos valstybės simboliu, bet kai kurie senesni istoriniai šaltiniai aiškiai sako, jog kadaise tai buvo ne visos Lietuvos valstybės, o tik lietuvių etninės žemės herbas. Likusieji du – Kentauro ir Rožės – herbai taip pat iš tikrųjų egzistavo, tačiau neapibrėžė etninių teritorijų.

Rožės herbą pašnekovas siūlo traktuoti kaip lietuviškosios Rusios, kurios centras buvo Kijevas, herbą. Pagrindas, kodėl šis herbas galėtų šioje legendoje priklausyti rusėnams, yra lotyniško žodžio „rosa“ sąšauka su rusėnais, kurie vadino save rusais arba rosais.

Kentaurą savo herbe turėjo ne viena LDK gyvenusi kilminga šeima. Iš jų pašnekovas išskiria suslavėjusių lietuvių kilmės stačiatikių kunigaikščių Alšėniškių dinastiją. Jos ypatingą padėtį LDK rodo faktas, kad ši giminė beveik tuo pačiu metu susigiminiavo ir su Vytautu, ir su Jogaila – abiejų žmonos buvo iš Alšėniškių šeimos, kurios pagrindinis dvaras buvo dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Ašmenos rajone. Pasak profesoriaus, Palemono legendos kontekste ši šeima galėjo simbolizuoti Juodąją Rusią, tai yra LDK žemes aplink Naugarduką. Etninis tų žemių ypatumas yra tas, kad ir senaisiais laikais, ir dabar jos laikomos senomis baltų žemėmis, kuriose anksčiau gyveno jotvingiai, vėliau suslavėję. LDK laikais ten gyventa kunigaikščių, turėjusių lietuviškas šaknis, kurie jautė savo lietuviškumą, nors kalbėjo rusėniškai. Alšėniškiai buvo ne katalikai, kaip lietuvių dauguma, o stačiatikiai, ir galėjo būti Juodosios Rusios simbolis.

„Tokia interpretacija, kai šalia dviejų realių herbų turime du legendinius herbus, kurių vaizdas yra realus, o funkcijos – sukurtos, sudarytų vientisą supratimą apie Palemono palydovus – keturis kunigaikščius ir jį patį, – vadą, vienijantį keturis etninius herbus. Palemonas simbolizuoja keturių etninių LDK žemių sąjungą ir vaizduoja Lietuvos valstybę kaip keturių tautų – lietuvių, žemaičių, jotvingių ir rusėnų – visumą“, – kalba prof. Temčinas. Anot jo, interpretuodami Palemono legendą etniškai, pastebėsime, jog LDK etninę struktūrą legenda apibūdina labai tiksliai. Dabartinis mūsų supratimas yra labai artimas tam, be minėtų keturių, mes žinome dar vieną etninę Nalšios žemę, kur gyveno ne lietuviai, žemaičiai, jotvingiai ar rusėnai, o nalšėnai.

„Heraldiškai interpretavę pavaldinius panašiai turėtume interpretuoti ir jų vadą. Mes turime keturias etnines žemes ir jų herbus, taigi turime turėti ir tai, kas juos vienija. Juos vienija Vyčio – LDK herbas, su kuriuo logiška susieti Palemoną, kaip visų keturių žemių sąjungos simbolį“, – aiškina profesorius. Taigi legendinis Palemonas atvyksta iš Romos be herbo, nes pats yra Vyčio prototipas.

Vardų mįslės

„Anksčiau Palemono mitas buvo laikytas kaip etninių lietuvių kilmės legenda, aiškinanti, kaip lietuviai atsirado prie Baltijos. Mano siūloma legendos interpretacija rodytų, jog ji sako kitką – ji kalba apie lietuvius ne siaurąja etnine, o plačiąja, valstybine, prasme ir rodo, kad visi keturi Lietuvos valstybės etniniai dariniai turi romėniškas šaknis. Iš tų keturių trys yra baltiškos – tai lietuviai, žemaičiai, jotvingiai ir viena – slavų gentis“, – dėsto profesorius. Anot jo, pagrindinė šios interpretacijos idėja yra ta, kad Palemono mitas simbolizuoja keturių skirtingų LDK gyvenusių ir valstybės pagrindus sudariusių tautų sąjungą.

Pašnekovas dėsto toliau: sutikus su prielaida, kad herbai yra susiję su tam tikromis žemėmis ir gali būti traktuojami etniškai, galime pasitikrinti, ar tokią hipotezę atitinka kunigaikščių vardų genezė. Tie vardai yra skirtingos kilmės. Du iš jų, Hektoras ir Palemonas, – graikiški, Julijonas ir Prosperas yra lotyniški. Kentauro herbo kunigaikštis Dausprungas vienintelis turi baltišką vardą.

„Turime laikytis prielaidos, kad autorius mąstė logiškai. Tokiu atveju tikėtina, jog lotyniški kunigaikščių vardai gali būti susiję su katalikiškąja, graikiški – su stačiatikių tradicija. Ir iš tikrųjų – Julijono ir Prospero vardai siejami su Lietuva ir Žemaitija, o šios žemės – neabejotinai katalikiškos. Rusios kunigaikščio Hektoro vardas yra graikiškas. Tai logiška, nes žemės aplink Kijevą visada priklausė stačiatikių tradicijai. Vienintelio Juodosios Rusios kunigaikščio vardas nei graikiškas, nei lotyniškas. Jis, galima sakyti, lietuviškas“, – kalba profesorius ir pats paklausia: „Bet kodėl?“

Pašnekovas svarsto, jog laikantis tokios logikos, ir Juodosios Rusios „atstovui“ reikėjo suteikti lotynišką arba graikišką vardą, bet, matyt, to negalima buvo padaryti, nes Juodojoje Rusioje katalikybė ir stačiatikybė buvo vienodai paplitusios, bet nedominavo. Todėl nei lotyniškas, nei graikiškas vardas netiko. Pasirinktas baltiškas Dausprungo vardas, kuris pabrėžia tos žemės baltiškumą. Tais laikais tai buvo svarbu, nes LDK gyveno, sakytum, dviejų rūšių slavai – tie, kurie visada tokie buvo, kaip aplink Kijevą, ir baltiškos – lietuvių ar jotvingių – kilmės gyventojai, kaip aplink Naugarduką, kurie buvo jau surusėję ir kalbėjo rusėniškai – gali būti, jog kai kuriose šeimose baltiška kilmė buvo prestižo reikalas.

„Matyt, LDK laikais tas fenomenas buvo suvoktas ir jau buvo žinoma, kad slaviškai kalbantys žmonės, ypač kilmingieji, turi skirtingas šaknis – vieni baltiškąsias, kiti – ne. Taigi Juodosios Rusios kunigaikščio baltiškas vardas legendoje – prasmingas. Pirmiausia jis leidžia išvengti Vakarų ir Rytų, katalikų ir stačiatikių dichotomijos, bet pabrėžia tos žemės realų etninį baltiškumą“, – aiškina profesorius.

„Paties Palemono vardas graikiškas, taigi jis turėtų būti graikas ir susijęs su stačiatikybe. Kita vertus, jis atvyko iš Romos ir dar atsivedė su savimi būrį vyrų. Vadinasi, jis yra romėnas. Kaip suderinti tuos dalykus? Tai reikštų, jog Palemonas yra Romos graikas, priklausantis ir Vakarų, ir Rytų tradicijai“, – kalba pašnekovas. Jo manymu, mitinio Palemono vardas reiškia bažnytinės unijos idėją. Ta idėja įvairiais laikais ir įvairiomis formomis Lietuvos valstybėje gyvavo nuo pat lietuvių krikšto, bet pasidarė itin aktuali po 1439 m. Florencijoje pasirašytos katalikų ir stačiatikių bažnyčių unijos.

Bandau juokauti: negi tų laikų autorius buvo toks išmintingas, kad legendos personažo vardą panaudotų kaip bažnyčių unijos idėjos simbolį?

„Simbolinis mąstymas anais laikais buvo daug svarbesnis negu mums dabar“, – atremia pašnekovas ir sako, jog mes iš tikrųjų žinome tokį valdovą – karaliaus Jogailos sūnų Kazimierą Jogailaitį (1427–1492), Lietuvos didįjį kunigaikštį ir Lenkijos karalių. Jo valdymo laikai – XV a. vidurys ir antroji pusė. Jis ne tik rėmė Florencijos bažnytinės unijos idėją Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir jo paties kilmė buvo ypatinga, konfesiškai mišri: tėvas Jogaila katalikas, iš Gediminaičių dinastijos, turėjusios Gedimino stulpų herbą; motina – iš kunigaikščių Alšėniškių šeimos, turėjusios Kentauro herbą. Šeima buvo stačiatikiška, bet Zofija Alšėniškė prieš tekėdama už Jogailos turėjo pereiti į katalikybę. Taigi – net konkrečioje Kazimiero Jogailaičio biografijoje randame tuos pačius herbus, tas pačias idėjas kaip legendoje, aiškina prof. Temčinas.

„Galime manyti, jog jeigu tie vardai – lotyniški, graikiški, baltiškas – tikrai susiję su religinėmis tradicijomis, tai ir Palemono, jungiančio dvi religines tradicijas, įvaizdžio idėja galėjo kilti tik Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais, nusižiūrėjus į valdovą, jo vykdytą politiką ir jo kilmę – tėvus ir jų religinę priklausomybę“, – sako profesorius.

Ištakose – idėja

Anot pašnekovo, pirmasis mito perskaitymas būtų heraldinis. Antrasis, paremtas vardais, – religinis. Yra dar ir trečiasis – per vardų semantiką. Ir visi kunigaikščių vardai kažką reiškia – jie turi savo vidinę formą, semantiką, kurią galima išversti į lietuvių kalbą. Antai Prospero vardas kilęs iš lotyniško žodžio „prosper“, kuris reiškia „laimingas“. Julijonas, lot. „julianus“ reiškia „Julijaus Cezario kareivis“. „Hektor“ graikiškai reiškia „tvirtai laikantis“, „tvirtai valdantis“. Vidinė Dausprungo vardo semantika reiškia asmenį, kuris „daug springsta“, t. y. sočiai valgo. O pats Palemonas, kuris graikiškai skamba „polemon“, reiškia „kariaujantysis“, „karys“, „kovotojas“. Tai puikiai atitinka Vyčio vaizdą.

Išvertus vardų semantiką į lietuvių kalbą, krenta į akis, jog Palemono vardas tarsi apibrėžiamas jo pavaldinių vardais. Tuos vardus sudėliojus į eilę galima perskaityti: Palemonas – kovotojas – Prosperas – laimingas – Dausprungas – sočiai valgantis, Hektoras – tvirtai valdantis – Julionas – Julijaus Cezario karys.

„Vardų semantika sudaro ištisą sakinį, ir tas sakinys yra logiškas tiek gramatine prasme, tiek savo semantika. Galime spėti, jog tas sakinys simboliškai apibrėžia Vytį – Lietuvos herbą. Vytis – kas jis yra? Jis yra laimingas, sočiai valgantis, tvirtai valdantis Julijaus Cezario karys“, – dėsto prof. Temčinas.

Skeptikas pasakytų – pasakos. Pašnekovas atsidūsta: „Pasakos, bet jeigu jomis remiasi konkrečių žmonių vykdoma, ir ypač valstybinė, politika, jos tampa tikrove. Bet kurios politikos ištakos visada yra tam tikra idėja. O jeigu ta idėja dar XV a. surašyta Lietuvos metraštyje ir paaiškina valstybės prigimtį, ją sudarančių tautų kilmę, privalome ją vertinti.“

Parengė Beatričė Laurinavičienė

logo_vz